JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Viešai bučiuotis buvo nepadoru

Viešai bučiuotis buvo nepadoru

„O mūsų laikais taip nebūdavo, nebuvom tokie ištvirkę…“, – burba bobutė, eidama iš paskos jaunai įsimylėjėlių porelei, kuri vis apsikeičia saldžiais bučiniais. Ne kartą matyta situacija, ar ne? Tačiau nebuvo šventieji ir mūsų senoliai.

Štai tarpukariu buvo itin populiarūs kurortiniai romanai, o vieni žiūrimiausių filmų buvo erotiniai. Į jų seansus iš pradžių galėjo patekti ir paaugliai, o prezidento žmona Sofija Smetonienė oficialiai dalyvavo vieno tokio filmo premjeroje. Kai kurie istorikai net laikosi nuomonės, kad tarpukariu Lietuvoje vyko savotiška seksualinė revoliucija, kurią nuslopino tik sovietų okupacija.

O kur dar liaudies dainos! Jose pilna erotinių simbolių, šnekama apie nekaltybės praradimą ir slaptus mylimųjų pasimatymus. Tačiau labai retai aptinkama duomenų apie bučinius: ar bučiuodavosi per pasimatymus, kelintą pasimatymą būdavo padoru pasibučiuoti ir ar lietuviai noriai bučiuodavosi.

Pasak istoriko Arūno Vaicekausko, bučiniai nebuvo tokie populiarūs ir vieši, kokie yra dabar. Ypač kaimo vietovėse, bučiniai buvo laikomi nepadoriais, tad apie viešą bučinį tarp įsimylėjusios poros ar net sutuoktinių nebuvo nė kalbos.

Tiesa, gėdingais laikyti tik romantiški, aistringi bučiniai. Visai kitaip buvo reaguojama į pasisveikinimo bučinius. Buvo įprasta pasisveikinant su giminėmis pakštelėti į lūpas. Taip pat yra išlikusių duomenų, kad kartais bučinių į lūpas žmonės sveikindavo vienas kitą per didžiųjų metų šventes bažnyčioje. Tačiau čia pat priduriama, kad lietuviai buvę labai santūrūs ir nepratę dažnai bučiuotis.

Vis dėlto naujų laikų vėjai tarpukariu papūtė ir Lietuvoje. Merginos buvo mokomos ne tik dailiai rengtis ar taisyklingai laikyti šakutę, bet ir tinkamai bučiuotis. 1934 metais Kaune išleistoje knygoje „Jaunai inteligentei“ yra pamokymų, kaip ir kur dera bučiuotis.

Knygelėje gana smulkiai aptariami bučiniai į ranką. Bučiuoti ranką buvo galima tik ištekėjusiai moteriai, arba netekėjusiai, bet padariusiai ką gero ar kitaip stipriai pasižymėjusiai (pavyzdžiui, leidžiama ranką pabučiuoti netekėjusiai gydytojai). Taip pat bučiuoti ranką buvo leidžiama tik privačiuose namuose, teatre ar gerame restorane ir jokiu būdu gatvėje ar autobuse. Moteris, kuri pirma atkišdavo ranką, buvo laikoma įžūlia ir be gėdos jausmo.

Apie romantiškus ar aistringus bučinius knygelėje rašoma trumpai, bet labai griežtai. Jų demonstruoti negalima niekur ir niekada. Parašyta, kad net jei meilė begalinė, viešai bučiuotis mažų mažiausiai yra nepadoru.

Nuostata, kad nepadoru romantiškai ar aistringai bučiuotis viešumoje ar prie kitų žmonių, išliko ir po Antrojo pasaulinio karo. Įsimylėjėliai net trumpais bučinukais dalindavosi paslapčiomis, o pirmas nekaltas bučinys būdavo tik po kelių savaičių ar mėnesių draugystės. Atviriau bučiuotis būdavo skatinama tik per vestuves, o susituokus bučiniai ir vėl likdavo intymia poros paslaptimi.

Bendrovės „Coca-Cola“ užsakymu atliktas reprezentatyvus tyrimas, kurio metu tirti trijų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) bučiavimosi įpročiai, parodė, kad viešai bučiuodamiesi lietuviai jaučiasi nejaukiai (41 proc.). Gerokai mažiau viešų bučinių drovisi kaimynai estai (27 proc. jaučiasi nejaukiai) ir latviai (33 proc.). Tarp lietuvių nejaukiai dažniau jaustųsi moterys, 46-50 m. tyrimo dalyviai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir santuokoje gyvenantys respondentai.

Reprezentatyvų Lietuvos, Latvijos ir Estijos tyrimą dėl romantiškų bučinių atliko bendrovė „Spinter Research“, š. m. balandį apklaususi 3016 respondentų trijose Baltijos šalyse.

Mano išsaugoti straipsniai