Patrakėlio sutramdymas

Ar žinai, kokios bausmės už blogą mokslą ir palaidą elgesį sulauktum, jei būtum milijonieriaus atžala? Koncerno "MG Baltic" akcininko bei prezidento, verslininko Dariaus Mockaus aštuoniolikametis sūnus Vytis tikrai žino! Už nepažangumą, vos sulaukęs trylikos, ilgiems metams buvo išsiųstas į Airiją...

Ar norėtum taip?

Įsivaizduok: tavo tėtis - pinigų nestokojantis žmogus, o tu gyveni beveik rūmuose, neskaičiuodama gražių drabužių nei kelionių... Bet ar norėtum jau nuo trylikos metų gyventi atskirai nuo šeimos užsienyje, o vasaromis dirbti Lietuvoje? Būtent taip Darius Mockus auklėja vyriausią savo sūnų Vytį. "Aišku, aš nepažabojamas... Charakteris mano toks. Bet savo trylikamečių vaikų į užsienį mokytis nesiųsčiau. Per anksti".

Apsauga

Interviu vyko Mockų namuose, nuostabiame Vilniaus Antakalnio rajone. Vos išlipus iš automobilio, kieme pasitiko apsauginis: nuo galvos iki kojų nuskanavo mus žvilgsniu, išklausinėjo, pas ką ir kokiu reikalu ir, tik dar kartą paskambinus Vyčiui, įleido į namą. Pro duris galvą kyštelėjo aukštas, liesas, mandagus vaikinas. Kiek nuvargęs (bet kokiu atveju - darbas žmogų puošia!), Vytis aprodė savo kambarį. Jame, kaip vaikinas mus ir perspėjo, jokių įdomių daiktų neaptikome, mat vyksta pakavimo darbai - šeima kraustosi į kitą namą. Per daug svetimose valdose nelandžiojome, užtat puolėme po kaulelį narstyti Vyčio asmeninį gyvenimą. Ar turtuoliai irgi verkia?

Trumpai apie Vytį:

Amžius: 18 m. Mokytis į Airiją išsiųstas 13 metų. Baigė St. Andrews College mokyklą Dubline. Dabar studijuoja British American College London Regent's Park universitete, kuris priklauso Webster University sistemai (mokoma pagal amerikiečių studijų programą). Tėvus, brolius ir seserį mato vos kelis kartus metuose: per Kalėdas, vasarą ir kitomis ypatingesnėmis progomis. Grįžęs į Lietuvą, neguli bambos išvertęs. Kad ir pastarąjį kartą: į gimtinę grįžo Kalėdoms. Buvo keturias savaites ir spėjo padirbėti "Mineraliniuose Vandenyse" distribucijos vadybininku. "O ką daugiau veikti? Bimbinėt man nepatinka".

Padūkėlio emigravimas

- Tai pasakok, kodėl tave į Airiją tėvai taip anksti išsiuntė? Kuo prasikaltai?

- Na, teko su alkoholiu padraugauti... (Šypsosi. Kitas jo vietoje gal mėgintų savo nuodėmes nuslėpt, bet Vytis viską kloja atvirai).

- Tai daug rūpesčių tėvams kėlei?

- Kartais... Bet šiaip nesipykdavom. Su tėčiu sutariam gerai, tik su mama dėl smulkmenų susikivirčijam... Tai lovos nepasikloju, tai batai ne ten guli, tai stalas apkrautas... Visada tos pačios problemos. Siųsdami į Airiją, tėvai manė, kad gausiu geresnį išsilavinimą ir tapsiu drausmingesnis. Nes Lietuvoj nebuvau pats geriausias mokinys (kikena). O dar mėgdavau ko nors pridirbti...

- Vadinasi - gerai padarė, kad išsiuntė?

- Nepasakyčiau... Man Airijoje nuo pirmos savaitės nepatiko.

- Prašeisi atgal?

- Tai jo. Bet prašyk neprašęs... (Numoja ranka). Iš pradžių kartojo: "Sulauk atostogų". Po to: "Sulauk Kalėdų". Paskui: "Na, tai užbaik pirmus metus". Vėliau: "Metus jau mokaisi, tai dar vienerius...". Ir taip be galo...

- Pyktį dėl to laikai?

- Aj, nežinau. Gal. (Susimąsto). Gal kur nors giliai... Karts nuo karto tas pyktis išlenda. (Šypteli). Manau, be problemų būčiau įstojęs ten, kur dabar, jei ir Lietuvoj būčiau mokęsis. Gal išvis būčiau baigęs dar geriau ir Oksforde studijuočiau. O gal visai bemokslis likčiau. Bet kam čia spėliot, kas būtų, jei būtų...

"Airijoje žiauriai nepatiko"

- Išvažiavai į Airiją vienas ir visos pamokos vyko anglų kalba. Labai sunku buvo mokytis?

- Nepasakyčiau. Dėl kalbos niekad neturėjau problemų. Visi airiai klausdavo, ar aš - amerikietis. Kažkodėl jiems mano akcentas amerikoniškas pasirodė. Šiaip Amerikoj buvau tik kartą... Kažkada seniai su tėčiu. Nelabai turiu ką pasakot apie tą Airiją: nieko gero nepamačiau ir mokytis ten visai nepatiko... Baigiau internacionalinį bakalaurą: mokykla, kurioje mokiausi, yra vienintelė, kurioje tą bakalaurą gali gauti. Tėra viena klasė, ir negali pereit niekur kitur - tas labai nepatiko, nes nėra pasirinkimo. Pavyzdžiui: privalėjai rinktis būtinai fiziką arba biologiją. O man nei viena, nei kita nepatinka. Be entuziazmo mokytis kur kas sunkiau.

- Tau humanitariniai dalykai arčiau širdies?

- Ne. Man patinka viskas, kas susiję su verslu. Jau seniai žinau, kad noriu būti verslininkas (šypteli). Dar prieš išvažiuodamas į Airiją tą žinojau. Norėčiau kažką veikti importo - eksporto srityje, bet dar nesu galutinai apsisprendęs. Kai mokslai eis į pabaigą, tada ir nutarsiu.

15 šeimų

- Airijoje gyvendavau šeimose, kurios pagal programą priimdavo vaikus ir už tai gaudavo pinigų. Pakeičiau 15 šeimų. Labai sunkiai sekėsi, kol normalią radau. Atsimenu pačius pirmus žmones, pas kuriuos teko gyvent. (Sukikena). Pakliuvau į taip vadinamą nakers šeimą...

- Ką tai reiškia?

- Tas pats kaip marozai. Būdavo, kad penktadienį tėvai bare užgeria, vaikai, kuriems dešimt - trylika metų, palikti namie irgi geria. Šeštadienį ir tėvai, ir vaikai leisgyviai namie guli - kojos nebepakelia.

- Tai tu kartu su tais vaikais gerdavai?

- Ne, aš Airijoj išvis negėriau. Žiūrėdavau, kaip jie geria, arba skaitydavau knygas... Pas kitus žmones buvo mano bendraamžis - visiškas marozas. Manęs labai nemėgo. Jo mamai taip ir pasakiau: "Mano manymu, turėčiau pakeist šeimą, nes jūsų sūnui ne kas, kol aš čia".

- Mušdavotės?

- Ne. Aš už jį aukštesnis buvau - nelįsdavo. Tik šiaip visada susiraukęs vaikščiojo. Kitose dviejose šeimose gyveno knarkiantys šunys, o knarkimo aš pernešt negaliu. Žiūrėdavau žiūrėdavau, kaip knarkia, nervas suimdavo ir tekdavo pasmurtaut prieš jį... (Kikena). Paskutinė šeima buvo fainiausia - joje praleidau 3 metus. Priėmė mane ne kaip mokinį, o kaip sūnų. Iki šiol palaikom ryšius. Susigyvenom, bet ilgainiui atsibodo jie man - per daug artimi tapo...

"Už Lietuvą nieko nėra geriau!"

- Besimokant Airijoje labai pasiilgdavau tėvų, draugų, Vilniaus... Dabar jau pripratau - nebeliūdna, vienodai šviečia, kur esu... Aišku, norisi likt Lietuvoj, bet per daug į širdį neimu. Žinai, kad reikia važiuoti mokytis - važiuoji ir mokaisi. O kas belieka? Londone visai gerai, kur kas geriau nei Airijoj.

- Kaip laisvalaikį leidi?

- Neypatingai. Būna, dėstytojai pakviečia į kokį barą, knygas laisvalaikiu skaitau. Kartais - pora per dieną...

- O draugų lietuvių Londone neieškai?

- Tai kad nesistengiu (šypteli). Matau, kokie ten važiuoja - nėra jokio noro su jais bendraut.

- Pats neketini ten likti?

- Ne. Nieko nėra geriau už Lietuvą. Viskas čia man patinka. Pradedant cepelinais, baigiant miškais... Tik žmonės galėtų būti linksmesni.

Barbius devyndarbius

- Nuo 12 metų kiekvieną vasarą dirbu pas tėtį.

- Savo noru?

- Kiek pamenu - savo. (Susimąsto). O gal ir ne. (Šypteli). Įpratau visada kažką veikti. Šią vasarą planuoju ilgiau padirbėti, ne vieną mėnesį. Pirmas darbas buvo "Presto" arbatos namuose - sandėly. Fasavau arbatas: pilsčiau į tuos auksinius pakelius, klijuodavau lipdukus. Atlygis priklausydavo nuo rezultatų. Užsidirbau gan nemažai - už savininko dukrą 4 kartus daugiau...

- Tai ji nosį krapštė?

- Aj, nežinau, ką ji darė. Bamblinėjo gal... Aš, kai užsivedu ir turiu noro, padarau gerai. Būdavo, per pietų pertrauką niekur neidavau, nuo 8 iki penkių vakaro fasuodavau arbatą. Už pirmą atlyginimą pirkau arbatos servizą: arbatinuką, navartonus puodelius, į kuriuos įpylus karšto vandens pasimatydavo paveikslėliai, dar visokių arbatų, padėklą, cukrinę... Tą rinkinį padovanojau mamai. Kitą vasarą dirbau biure: kompu - suvedinėjau duomenis, spausdinau - nieko blatno neveikiau... Labai patiko marketingo vadybininko pareigos. Dar teko tekstus iš anglų kalbos verst, bet toks ten ir darbas... Per penkias minutes išversdavau ir sėdėdavau apsimetinėdamas, kad dirbu: po internetą klaidžiodavau. Dirbau ir sandėly: sukraut - iškraut krovinius iš fūrų tekdavo. Man patiko: jei būsiu nevykęs verslininkas - eisiu dirbti į sandėlį (šypsosi).

Pavojingas greitis ir gerbėjos

- Didžiausias laisvalaikio malonumas - motoroleriai. Bet tėvai neleidžia, nes pamatė, kaip važinėju... Tris motorolerius turėjau: vieną - trisdešimt kubikų, kitą - 150, bet norėjosi greitesnio, tai abu tuos pardaviau. Paskutinis, kurį turėjau - 180 kubikų sportinės klasės motoroleris, bet ir jį neseniai pardaviau.

- Tėvai neprieštaravo, kai važinėjai?

- Pirmą motorolerį patys ir nupirko, o kitus įsigyjau be tėvų žinios (šypsosi). Gerai, kad jie ilgai nematė, kaip lakstau gatvėmis...

- Policijai į rankas dažnai pakliūdavai?

- Kad aš nestodavau. Pora kartų vijosi iš paskos, bet pabėgau. Nesunku nuo jų pabėgt...

- Ir kokiu greičiu bėgdavai?

- Ai, kokiais 130-140 km per valandą... Jei būtų pagavę - ragas man. Nes nei registruotas tas mano motoroleris, nei numerių turi... Esu greičio mėgėjas. Ir lengvabūdis... Labai didelis! Atsainiai į viską žiūriu ir tai nėra gerai. Kad ir dėl važiavimo motociklu - nesusirūpinu atsargumu... Na - prisiplosiu, na ir kas? Nugriūsiu - atsikelsiu. Na, galų gale, neatsikelsiu, ir ką?.. Norėčiau į viską žiūrėti ne taip lengvabūdiškai. Bet kitaip nemoku... O geroji mano savybė, kad esu dinamiškas ir greit prisitaikantis prie aplinkos. Vienoj kompanijoj galiu būt visiškai kitoks, nei kitoj. Neseniai viena panelė man taip ir pasakė: "Blemba, galvojau - tu toks asilas"... (Kikena). Dabar jai akys - ant kaktos, kad nesu toks, kokį mane įsivaizdavo. (Šypsosi) Neatstoja truputį...

- Tai daug gerbėjų turi?

- Ne, tai šiaip tik čia... Noriu pasakyt, kad visiems neįtiksi. O kas mane pažįsta iš arčiau, žino, koks esu.

Kaip elgtis, kad neprispjaudytų į sriubą...

- Su tėčiu mes - draugai. Gaila tik, kad nedažnai matomės. Jis mėgsta konkretumą, tai su juo nepablevyzgosi apie bet ką.

- O apie tavo drauges pasišnekat?

- Nea. Kad nėra ten ką šnekėt... Tikros draugės dar neturiu, nieko gero nerandu... Gal per aukštus standartus joms keliu, gal ne to ieškau, ko pasiūloj yra. (Nu nu, pasiūla - paklausa. Mergina juk - ne verslas!).

- Ir kokie gi tie tavo reikalavimai?

- Na, mane nervina bukos tapkės... Tokios, kurios moka tik gerti, rūkyti, nieko protingo nepasako...

- Ir daug tokių sutinki?

- Pakankamai (kikena). Lietuvoj šiaip geresnių merginų yra nei Airijoj ar Anglijoj.

- O ten draugę turėjai?

- Ne. Su užsienietėm iš principo nedraugauju. Tik su lietuvėm. Netinka man niekas, o lietuvaitės geriausios ir gražiausios - tas seniai visiems aišku. Bet rimtos draugystės dar nebuvo. Gal pora savaičių tesu išdraugavęs, nieko verto nesutinku...

- O kokios tau patinka?

- Tylesnės, protingos, kuklios... Sunku įvardint. Bus taip, kad visai priešingą, nei sakau, susirasiu (kikena). Bet šiaip patinka aukštos ir lieknos blondinės. Tokios, kurios prisižiūri. Aš labai atsipalaidavęs ir merginos man vis priekaištauja, kad neimu nieko į širdį. Bet ką padarysi... Jei reikės, tai ir imsiu, bet jei nereikia - kam parintis be reikalo? Negaliu pakęst, kai žmonės scenas kelia, maždaug: "Uoj - nenoriu jos ar jo matyt". Nesuprantu požiūrio: "Aš ten neisiu, nes ten jinai ar jisai". Patys sau gyvenimą komplikuoja... Dar be proto nekenčiu tų, kurie nuėję į restoraną padavėjus šokdina. Negaliu pakęst, kai nesiskaito su kitais. Verčiau ateitų, pakalbintų, šypsotųsi. Bent į sriubą jiems neprispjaudys...

Apie... tūsus:

- Į klubus tėvai manęs neleidžia... Na, ne tai, kad neleidžia, bet pasako kokį durną laiką, kai žūtbūt privalai namo grįžti... Tai koks tikslas eit į klubą, kai dar niekas neprasidėję, jei dvyliktą namie privalau būt...

- Ir klausai jų?

- O ką darysi? (Kikena).

- O buvai kada prisižadėjęs grįžt ir negrįžęs?

- Nea... Visada, likus penkioms minutėms iki nustatyto laiko, jie skambina ir klausia, kur esu... Tad ir kaip norėdamas - nenusimuilinčiau...

...svaiginimąsi:

- Su alkoholiu karts nuo karto susitinku, bet narkotikų nesu bandęs ir nenoriu su jais turėt nieko bendro.

...Lukiškes:

- Buvau ten kartą - tėtis specialiai ekskursiją suorganizavo. Tam, kad pamatyčiau, kas laukia, jei nesimokysiu...

...Sibirą:

- Su Lietuvos Jaunimo organizacijų taryba dalyvavau projekte "Misija - Sibiras". Šiaip nelabai norėjau važiuoti, bet dabar nesigailiu. Kelionės tikslas buvo supažindinti jaunimą su protėvių trėmimo vietomis, aplankyti jų kapus, sutvarkyti juos... Sibire viskas apleista, mokėdavom po 100 dolerių už naktį, o gyvenom viešbučiuose, kokių dar paieškot reiktų... Viskas išpuvę, tapetai - 100 metų kaip užklijuoti ir nekeisti, lovos - sovietinės, patalynė pilna blakių... Žodžiu - linksmai ten. Vis dėlto gale kelionės pajutau, kad norėčiau važiuoti ten dar kartą.

...šventus reikalus:

- Jau tapo tradicija: kaskart, tik grįžus į Lietuvą, važiuot pas kirpėją, o po to - tiesiai į "Čili kaimą" silkės įkalt.

- Silkė - šventas reikalas?

- Labai šventas! Ir dar: lašiniai su svogūnais ir duona (tikras lietuvis!).

...apsaugą:

- Apsauginiai prie namų tavęs netrikdo?

- Jau nebe... Anksčiau, kai važiuodavau motoroleriu, jie - iš paskos su mašina... Bet dabar nebepersekioja - darau, ką noriu.

...autoritetus:

- Esi šeimoj vyriausias vakas. Jautiesi pavydzys broliams?

- Sunku tai pajusti, kai visą laiką užsieny gyvenu. Bet grįžus ir prieš sesę, ir prieš Pijų kartais autoritetas pasijaučiu (šypsosi).

- O kas tau yra autoritetai?

- Tėtis. Dar - Donald'as Trump'as. Dėl savo ryžto ir dėl to, kad rankų nenuleido, kai žopoj sėdėjo (juokiasi). Ir Richard'as Branson'as - dėl savo pasiekimų ir gebėjimo viską valdyti. Svarbiausia juk bandyti. Be abejo, kai tėtis tiek pasiekęs, jaučiuosi kiek nejaukiai. Bet stengiuosi susivokti, kaip viskas vyksta, sužinoti verslo pagrindus. Idėjas dėliot galvoje dar ankstoka. Pirma reikia užbaigti mokslus, o tik tada kurt idėjas ir įgyvendint planus.

...Bono dukterį:

- Airijoje mokiausi kartu su grupės "U2" lyderio Bono dukterim.

- Graži?

- Graži tai gal ir graži, bet šiaip nieko gero. Malaletka pagal protą. Ir šiaip ten visa klasė truputį dundukai buvo...

Tai vat kaip atrodo griežto auklėjimo auka. Gal ir gera tėčio sistema? Panelės, nesnauskit! Jei norit pavergti Vyčio širdį - skaitykit knygas! Jam, kaip žinia, bukos tapkės netinka.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis