DIY. Jausk atsakomybę

Apie visa tai papasakojo DIY veikėjas, pasivadinęs xdirtx. Bet tegu būna šitas interviu ne apie jį ir DIY, bet apie DIY ir visus kitus, kurie prie šito prisideda.

Kokia yra DIY filosofija?



Tai iš tikrųjų paprastas dalykas. Idėja ta - kuo daugiau dalykų bandai daryti pats, prisiimi atsakomybę už savo veiksmus.

Tai veikla, nesuskaldyta į specializacijas – nėra taip, kad labai gerai išmanai tik vieną sritį, o apie kitas net nenutuoki.

Dabartinė švietimo sistema taip skaldo žmogaus galimybes – žmonės tampa organizmo varžteliais, atliekančiais tik jam priklausančią funkciją, su nustatytu darbo maksimumu ir poilsio minimumu, garantuotais pinigais maistui ir užtikrinta pensija.



Tampam burnomis, kurios tik prašo, o smegenys ir rankos – kitų valioje.

Patys nebandom keisti, paliekam tai kitiems: politiką – politikams, sugedusį vandentiekį – santechnikui.

DIY nori pasakyt, kad kiekvienas žmogus turi daug potencialo ir per mažai jį išnaudoja. Kiekvienas gali užsiimti viskuo: nuo baldų gaminimo iki simfonijų kūrimo su savo pagamintais instrumentais.

Ir jeigu kažkas teigia, kad žmogus nėra visų galų meistras, tai DIY sako, kad turi pabandyti pats: tik padainavęs įsitikink, ar tu tikrai neturi balso, paėmęs į rankas teptuką – ar tikrai nemoki piešti.

Kaip prasidėjo DIY?



Man ir daugeliui tai "atėjo" – per punk/hardcore sceną, kurioje gimė DIY idėja.



Buvo daug grupių, norinčių, kad jas išgirstų žmonės, bet didžiosios įrašų kompanijos nerizikavo investuoti į nekomercinę muziką.

Taip tos grupės savarankiškai pradėjo įrašinėti savus albumus, organizuoti koncertus, visa tai vyko be prodiuserių, techninių darbininkų pagalbos, be kontraktų.

Jų įrašai ir koncertai buvo pigesni, patys atlikėjai tapo ne tik tais, kuriuos gali išvysti ant scenos ir už kurių nugarų zuja dar begalė pagalbininkų.



Dabar tai tapo ir etikos klausimu – už tai, ką darai, esi atsakingas tik tu pats. Jauti pareigą. Ir netampi tik preke arba vartotoju.



Iš tiesų tas visko darymas pačiam prasidėjo daug anksčiau, tiesą sakant, jis visada buvo, liaudies išmintis tai patvirtins. Daugelis žmonių gyvena pagal DIY ir to net neįvardija. Bet mums, gyvenantiems „maximos pasaulyje“, DIY yra tikras atradimas.



Prieš trisdešimt metų mano senelė kelis kartus naudojo tą patį polietileninį ,,vienkartinį“ maišelį ir sakė, kad nereikia išmetinėt gero daikto. O dabar tai akcentuojama kaip gamtos saugojimas, rūpinimasis ekologija. Šiukšles savo kieme gi gali surinkti ir pats, vienas ar su kaimynų pagalba, nebūtina kviesti švaros tarnybų, laukti jų leidimo, palikti viską ,,kažkam“, kas ,,tai išmano geriau“ ir panašiai.



O ar DIY nėra tradicijų ir kultūros išsaugojimas?

Taip... Bet tai nėra grįžimas į praeitį, bandymas atgaivint kultūrą, dabar užkonservuotą muziejuose. Ten tik vaškiniai negyvi pavyzdžiai, kurie buvo aktualūs anksčiau.



Aišku, kai kas iš to, ką sukišo į muziejus, iš tikro turi vertę, gali sukelti jausmų, įkvėpti kitus žmones, tačiau DIY yra visų pirma puoselėjimas tos kultūros, kuri yra gyva, vyksta ir klesti čia ir dabar.



Ir tai nėra tas „profesionalus“ lygis su didele išliekamąja verte, ši kultūra dažniausiai lieka pamiršta ar tiesiog yra išbraukiama. Tai tie patys graffiti ant sienų, cd, išleistas šimto vienetų tiražu draugams, asmeninė kūryba.

Kai kurie žmonės DIY supranta klaidingai: jei jau darai pats, truputį dzin kaip ir kas iš to išeis. Jie kartoja ,,neginčijamas tiesas“ apie kultūros etalonus, ir nuvertina savo pačių jėgas ir galimybes, daro kažką atmestinai, nes tai nėra vertinama ,,plačiosios visuomenės“, neįrašoma į muziejų knygas.

Tai taikoma didžiajai daliai visų darbų, kuriuos žmonės dirba dėl pinigų, o ne išreikšdami savo potencialą, todėl jiems iš tikrųjų nusispjaut ant savo darbo vaisių, nes tai vis tiek ,,niekam nerūpi“ ar ,,nieko nereiškia“.



Tačiau tai reiškia daug ką, tai keičia mūsų ,,kultūrą“, tai yra mūsų kultūra, gyva ir nuolat besikeičianti. Jei darai tai, ko nenori daryt, jei dirbi nemielą darbą, jei nematai prasmės ir neieškai atsakymų, tai visas pasaulis toks ir lieka: nemielas, beprasmiškas, lėkštas.

Iš tiesų didžioji dalis menininkų, poetų, rašytojų ir visų kitų ,,klasikų“ kurdami mažiausiai galvojo apie tai, kad juos įrašys į istoriją, klasifikuos ir uždarys muziejuose, tai kodėl mes taip elgiamės?

Ar DIY yra subkultūra, ar ji tik reiškiasi per jas?



Ne, tai nėra atskira subkultūra. Tas DIY reiškiasi visose subkultūrose, gali surasti ir 'undergroundiniam" hip-hop ir elektroninio hardcore scenoje, bet būtent punk/hardcore ji yra jau seniai ir geriausiai veikia. Čia DIY – etikos klausimas.



Už ką už ir prieš yra DIY?



DIY nėra koks nors vienetas ir aš nesu jo atstovas spaudai. Bet būtent punk/hardcore scenoje muzikantai palaiko vienas kitą ir nėra konstruojama lygių ir populiarumo piramidė.



Grupės pačios ar su draugų pagalba organizuojasi turus, o žmonės, einantys į koncertus, žino, kad moka tik už tai, kad grupei atsipirktų kelionės išlaidos. Į tai neįeina apgyvendinimas viešbučiuose, – muzikantus į savus namus priima organizatoriai.



Žmonės savo veikla nesiekia kalno pinigų, ne tai svarbu. Bet jei jau reikia būtinai pasakyt ,,už“, tai, tarkim, DIY yra už tarpusavio pagalbą.



Kodėl bloga vartotojiška visuomenė?



Vartotojiška visuomenė – tai didžiulės depresijos ir nerimo padarinys. Žmonės jaučia, kad kažko trūksta, kad kažkas vis dėlto ne taip, kad tai nėra gyvenimas, kurį jie nori gyventi. Atsiranda tuštuma, kurią reikia kažkuo užpildyt. Iš to kyla nuostabus supermarketo pasaulis, kuris ir užpildo šią nišą.



Užkąsk greitai, nueik į filmą, nusipirk sau poilsį, geresnį už kaimyno ir ilsėkis, ilsėkis, ilsėkis! Nes tu privalai išnaudot tą laiką, kurį tau leido ,,išleisti“, nes pirmadienį jau vėl į darbą.



Be to, tai daro didelę žalą tiek ekologiniu, tiek socialiniu požiūriu, bet DIY suvokimo dėka tas stebėtojas, atėjęs iš vartotojiškos visuomenės, pradeda daugelį dalykų daryti pats, ima suprasti kūrybą ne kaip lengvai prieinamą produktą, prekę, kurią gali įsigyti nuėjęs į prekybos centrą.

Vadinasi, jei patenki į punk/hardcore sceną, tu nebebūni tik stebėtojas?

Ne visai taip. Žinoma, tau jau nebeužtenka apie koncertą sužinoti iš plakato gatvėje, sumokėti nustatytą sumą pinigų, komfortabiliai pasiklausyti muzikos ir grįžti namo.

Jei jau „prijauti“ DIY, tampi viso proceso dalimi. Kartu su muzikantais ruoši salę koncertui, tempi maistą iš namų ar priglaudi iš kito miesto atvykusį muzikos pasiklausyti gerbėją.

Kuo skiriasi DIY Lietuvoje ir užsienyje?

Kadangi vakaruose tai jau ne pirmą dešimtmetį skaičiuojantis judėjimas, DIY tradicijos stipresnės. O esminis skirtumas yra tas, kad užsienyje daugiau vietų, kur visi norintys gali rodyti ką moka. Daug daugiau erdvių, kuriose galima organizuoti koncertus, rengti spektaklius, rodyti filmus, daryti workshop‘us ar laikinai apgyvendinti užsieniečius. Tai necentralizuotas autonominių vietų tinklas.



Viena tokių vietų buvo 'Ungdomshuset" Kopenhagoje. Tai buvo savotiškas kultūrinis centras, kuriame veiksmas vyko apie dvidešimt metų. Tą pastatą valdžia perdavė jaunimui, kuris norėjo turėti savo erdvę, kurioje laisvai galėtų reikštis. Bet prieš metus patalpos buvo perduotos dešiniajai krikščionių sektai, o jaunimas, veikęs ten, išvarytas. Kai kurie jų – jėga. Užsieniečiai išvaryti ir iš šalies. Liūdna, kad tokia saviraiška yra stabdoma valdžios, bandoma žlugdyti jaunimo iniciatyvas.

DIY – menas ar gyvenimo būdas?

Tai nėra menas. O gal ir yra. Palikim klausimą ,,kas yra menas?“ ,,ekspertams“. Tai nuobodu ir neįdomu. Gyvenimo būdas? Vėlgi nėra tokio tipinio „DIY žmogaus“, kuris elgiasi pagal nustatytas taisykles ir ne kitaip, tačiau, aišku, tai, kaip mąstai, veikia tai, kaip gyveni.

Kodėl tu vienas iš DIY?



Gal kalbėsiu ne savo, o mūsų vardu. Turime klubą „Gyvas“, kuriame rengiame koncertus. Dar „Infoshop’ą“ ,,Pavasaris“, kuriame renkame informaciją apie įvairiausius dalykus, kur susirenka žmonės ir gali keistis nuomonėmis, žiniomis ar mokytis, pavyzdžiui, namų sąlygomis pasidaryti nuotraukas.

Žaidžiame futbolą, subūrėme komandą ir pradėjom dalyvauti neprofesionalų lygoje. Šią vasarą važiuosim į antirasistinį mažųjų futbolo klubų turnyrą Italijoje, vėliau į panašų Londone. Ir dar daug visokių iniciatyvų.



Ką darai pats?



Daug ką darau pats. Gaminuosi maistą, bet ne todėl, kad esu ,,DIY žmogus“, bet dėl to, jog suvokiu, kad namuose gamintas maistas yra žymiai sveikesnis už pusfabrikačius. Principas „darausi pats“ nėra toks, kad viską darai savo rankomis.



Žinoma, po kiek laiko suvoki, kad ne tik kūryboje ar sau patinkančioje veikloje gali į savo potencialą veikti, pradedi rankas ir protą panaudoti ir kasdieniniams dalykams.

Kam stengiesi neleisti pinigų?

Drabužiams. Stengiuosi juos pirkti second-hand‘uose. Nematau prasmės leisti pinigų brangiems drabužiams, ir tai ne dėl taupumo. Jei ko nors noriu, perku, bet reikalingą, naudingą ir vertą savo kainos.



Kada paskutinį kartą lankeisi „Akropolyje“?



Užvakar. Ieškojau stalo futbolo. Bet tai ne rodiklis. Lankausi „Maximoje“, nes turgus visą dieną nedirba. DIY – ne griežti draudimai ar principai, bet sąmoningas gyvenimas: protingai vartot, atsakingai rinktis studijas, darbą, žmones, su kuriais bendrausi, kurtis gyvenimą, kurį pats turėsi gyventi.

Dar kas nors?

Šis interviu man yra pirma tokia patirtis. Įdomu, kaip pavyks, ar yra prasmės skirti tam laiko ir panašiai. Jei pokalbis susilauks realaus atsako, parašys žmonės, kažko paklaus, kažką norės veikt, tada galbūt pagalvosiu: ,,Hm, kartais galima daryti dalykus ir taip“. O jei tai bus suvalgyta tik kaip šiaip jaunimui skirtas pramoginis straipsnis tarp reklamos puslapių, tai žinosiu, kad kitą kartą reikia veikti kitaip. Lauksim.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis