Rašinių konkurso nugalėtojų darbai (2)

Pristatome antrosios riedučių laimėtojos Lauros rašinį, pateiktą konkursui. Laura nustebino komisiją, atsiuntusi ne vieną, o kelis rašinius įvairiomis temomis. Jos rašiniai apie meilę labiau priminė dienoraščio puslapius, jie atviri, romantiški, skaudūs.

Kaip teigė pati autorė, dienoraščio ji nerašo. “Aš kartais atsisėdu prie kompiuterio ir imu rašyti apie viską, kas dedasi aplink išlieju viską, kas susikaupia,” – pasakojo Laura.

Septyniolikmetė dalyvavo konkurse, nė nežinodama apie pažadėtą prizą, ją paskatino draugas, perskaitęs rašinį. Laura žada kaip įmanoma greičiau atsiimti laimėtus riedučius ir leisti vasarą sportuodama.

Taigi, Jūsų vertinimams pateikiamas ir antrasis konkurso nugalėtojų darbas.

APIE MEILĘ

Aš taip bijau tau jausti…Jausti daugiau nei draugiškumą. Tiek pamokų jau esu gavusi, tikrai nenorėčiau vėl pajausti tą plėšantį skausmą.

O jei atstumsi? Vienąkart neatstūmei. Pats pradėjai mane bučiuoti saulėje. Gera šalia tavęs buvo sėdėti. Pienė, akmenukai, kitas pasaulis, cementas, žolytė, antis...bonka...

Užteko tik žvilgsnio, ir mano veidą švelniu judesiu pritraukei arčiau savojo. Kai susilietė lūpos, pagaliau pajutau tą tylą, laikas išnyko viskas ėmė degti... Nuo tada kaip apsvaigus...

Bet bijau, kad antrąkart manęs nenorėsi.



Tik šita baimė mane vis dar laiko ant žemės, kaip mažo vaiko rankutė laiko helio pripūstą gumos gabalą - balioną. Norėčiau, kad tu mane taip laikytum... Už juostelės, kad nepabėgčiau, kad būčiau aukštai…



Vaikui ta paprasta guma sukelia tiek džiaugsmo.

Jo spalva, forma… Nepažiūrėsi į jo vidų, tačiau, kai jis skrenda, lengvai pamatysi.

Kaip ir aš buvau… Kitiems pasigrožėti… Buvau vien tam, kad puoščiau aplinką kaip koks menkas niekutis. Jiems neišėjo to niekučio “išardyti”, o tu jį “išardei” be jokio vargo.

Sužinojai manyje slypinčią paslaptį. Pasijutau prieš tave lyg būčiau nuoga. Tai nuostabiausias jausmas. Skridau kaip …balionas. Laimingas laimingas. Dėkodamas pasauliui, kad yra kažkam reikalingas…



Dėkodamas vaikeliui, kad tas jį laiko, nepaleidžia ir nepraduria supykęs. Dėkodamas, kad tiesiog jam leidžiama skristi...

Norėčiau, kad su manimi taip elgtumeisi tu. Kad galėčiau pasitikėti tavimi kaip užuovėja. Kad galėčiau apkabinti ir išsiverkti, kai liūdna ir pasaulis nemielas. Kad būtum mano atrama, kai iš skausmo nebegaliu pastovėti. Kad galėčiau tave bučiuoti, kai užvaldo aistra. Kad galėčiau, stovėdama šalia tavęs, ramiai žiūrėti į pasaulį ir galvoti apie tave. Kad stovinčią ant bedugnės krašto sugebėtum mane sulaikyti, su širdimi rankose rėkiančia… Kad tik tu sugebėtum priglausti mano galvą sau prie krūtinės, suspausti stipriai mane, kad nematyčiau baimės…

Stoviu vėjyje, karštose dulkėse, ir laikau rankose suspaudusi žariją...Ji išdegina mano kraujuojančias žaizdas, bet sukandusi dantis slenku tolyn per smėlio audrą... Girdžiu tavo balsą, užuodžiu tavo širdį… Basomis kojomis brendu per deginantį, smėlį…

Skubu nešti tau savo žariją, savo kibirkštį, kol ji nepavirto pelenais… Mano akys pilnos smėlio - jos jau nebemato ir nebematys…



Smiltelių ir vėjo ūžesys užgulė ausis, apkurtino... Beliko tik širdies plakimas begalinėje dykumoje ir jausmas, kad tau manęs galbūt reikia...

Vėjas nurimo, smėlis auksinis krenta iš dangaus... Atgniaužiu saują, o ten - tik pelenai, srūvantys per pirštų tarpelius... Tik pajuodusi, sausa ranka...

Pelenai susikaupė sąnašomis delno raukšlėse... Negaliu suklupti! Žinau, kad tau esu aš niekas...Bet išstovėti padeda viltis... Nors horizonte aplink tik smėlio kauburiai, žinau - tu ten. Ištiesk man ranką… Guliu sausam degančiam smėly ir negaliu patikėt savo širdim…



Užnešė kūną... Užėjusi naktis, savo šešėliais sušaldys mane ir paskandins... Kai gimsiu iš naujo. Lauk manęs. Kaip feniksas - iš pelenų aš gimsiu. Ir iš naujo keliausiu...Lauk manęs. Su vėju ateis žinia.

Norėjau Tau tiek pasakyti...Kodėl medžių lapai žali, o dangus toks skaistus ir žydras... Kodėl akmuo toks šaltas, kai paimi jį į rankas?

Tu išėjai ir vėl sugrįžai...Ašaros negniaužė gerklės. Ašaros buvo lengvos, skaidrios...

Tuomet norėjau šaukti visu balsu. Bet bijojau pasaulio. Apkabinusi Tave jaučiu Tavo kūno kvapą, girdžiu Tavo plakančią širdį...Tada toks nepaprastas jausmas... Be Tavęs jaučiuosi taip, lyg turėčiau skylę galvoje...

Ir tik iš lekiančių ir kažkur skubančių aš suprantu, kas yra gerai. Tavęs nebuvo, esi, bet nebūsi...

O gal? Sėju saujom prasmę gyventi, sėju saujom meilę žmonėms... Ir tik iš lekiančiųjų ir skubančiųjų aš suprantu, kas yra žemės dulkės.

Sauja vandens saujoje smėlio daug ką pakeičia. Kai vėjas išdžiovina susirūpinimo kartėlį, vanduo nuplauna dainos natas, lieki tik Tu, tvirtai įsikibęs į mano mintis...



Tiek minčių, kad atrodo galva sprogs. Nekenčiu to nežinios ir šlykščių prisiminimų jausmo. Viskas taip padrikai ir kvailai...

Tu prisidėjai prie tos masės, kuri, atrodo, plaukia viena srove ir mąsto, kad diskriminacija yra gerai. Galų gale, nesupranta net žodžio reikšmės, o jį vartoja. Daug skirtingų žmonių, bandančių pritapti vienas prie kito, visiškai be reikalo.

Kai plaukia minia žmonių, kurie, atrodo, turi vieną vienintelį protą, o tas yra valdomas instinktų, atrodo, kad geriau jiems nesipriešinti ir plaukti kartu, virsti ta tiršta visuma, pilku bereikšmiu patriotizmu vidutinybės protui ir rutinai.

Atrodo, kad, jei prie jų neprisidėsi, jie tave “išvers” į kitą pusę, privers raudonuoti, išvadins bepročiu. Vilksis kartu per beprasmę daiktų visumą, kiš tau savo juodos smalos košę į gerklę ir laikys užspaudę nosį ir lūpas, kol nurysi nuodą. Jie tave padarys tokia pačia žuvimi plačiame vandenyne, kaip jie patys. Tuščiu, buku žvilgsniu matysi pasaulį… Bus tų, kurie tave išgręš, kaip prisisunkusią vandens kempinę, ištąsys ir numes į purviną vandens klaną.

Gulėsi jame, prisigersi dumblo… Tačiau tu bejausmis…

Nesuspaus nei gailesčio kumštis tavo ištinusios širdies, nei liūdesio ir pykčio kartėlis neišspaus ašaros. Gyvensi kaip robotas metalo vidumi, pilnas žavėjimosi savo sidabriniu blizgesiu. Daug tokių...

Bet... Juk atsistojus prieš pragaro minią, galima tiesiog treptelėti koja, ir jie bijos prieiti… Kaip bijo vilkai prieiti prie ugnies, nes ji per šviesi ir per karšta naktiniams plėšrūnams. Taip minia apeis tave dideliu ratu, pamatę stiprią sielą…



Pabandyk pasiūlyti savo draugystę... Kai kurie tuoj pat atbėgs apuostyti tavo minčių. Atsargiai, ne per daug arti…“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis