Mažieji asfalto asilėliai su nuvarytom pyrdom (video)

Kas bent kartą gyvenime nenorėjo užlipti ant plieninio žirgo ir pralėkti kiek variklis „neša“ (pageidautina, nenutrenkiant kėglių), arba, jei jau nėra galimybės ant žirgo, tai bent ant kokio silpnesnio gyvūno. Susidomėjot? Taigi, skaitykite broliai ir seserys, ir skaitydami permanykite, kad motoroleris - dalykas geras.

„Motorolerius kartais vadinu „plieniniais asilais“, nors kiti mieliau renkasi žodį pyrda,“ – sinonimus beria vienas tų, kuriam motoroleris - tai transporto priemonė ir gyvenimo būdas.

Posakis – „Ir į darbą, ir į sodą tu suspėsi tik su...pyrda“ - septyniolikmečiui Viliui puikiai tinka.

Dovana už įstojimą

Pirmiausia teiraujamės apie motorolerininko stažą ir priežastis, lėmusiais norą vairuoti šią transporto priemone.

Vilius:Viskas buvo taip: sudariau sandėrį su tėvais, jog, jei aš įstosiu į licėjų, jie man nupirks motorolerį. Jo norėjau, nes važinėjimasis atrodė labai viliojantis dalykas. Taip pat su motoroleriu patogiau: nebereikia grūstis autu ar eiti pėsčiomis.

Neslėpsiu, šiek tiek norėjau būti kietu. Taigi, prieš daugiau nei dvejus metus jau turėjau šią transporto priemonę.



Tėvai tikriausiai nebuvo labai sužavėti tavo idėja ir bijojo, jog jų vaikelis išmėtys dantukus gatvėje?



Vilius: Oi ne. Tėvas norėjo, kad važinėčiau. Tik mama buvo šiek tiek prieš. Tačiau, kai galiausiai man nupirko motorolerį, jos nuomonė pasikeitė. Kelis kartus netgi pati važinėjo, dar kelis ją vežiau aš. Galiausiai vieną dieną abu tėvai sekė mane, norėdami įvertinti vairavimą.



Kai įsigijai motorolerį, kaip draugai, pažįstami reagavo? Gal kaip tikri lietuviai ėmė pavydėti ir griežti dantimis?

Vilius: Kadangi tai nebuvo kažkas labai ypatingo, reagavo normaliai. Kartais prašydavo pravežti arba leisti patiems pavairuoti. Neduodavau. Nebent tik tiems, kuriais pasitikėjau. Na, o šiaip turiu gal apie dešimt pažįstamų, kurie taip pat vairuoja motorolerius. Su jais susitikę varome miestan ar šiaip kur nors.



O kaip su panom? Nebuvo atvejų, kad spiegdamos ragintų „Viliau Viliau, pavėžink mane!“?



Merginos kažkaip kukliau... Tik kelios paprašydavo. Kadangi motoroleris kaip ir mašina yra susisiekimo priemonė, tai dažnai veždavau kokią draugę į kiną ar šiaip miestan.



Iškeis į mašiną

Yra įvairių baikerių klubų. O kaip su pyrdų fanais, nejau nesijungia jie į jokias grupes, organizacijas?



Vilius: Yra tokie klubai, kur vaikučiai nuo 12 m. ir šiek tie vyresni susitinka bei išsidirbinėja... Pavyzdžiui, daro „ekstremalius“ triukus: piešia saules, važinėja ant vieno rato arba atsistoję ant motorolerio.



Aišku egzistuoja ir kiti, rimti klubai, nors, tiesą sakant, aš jais nelabai domiuosi. Tik labai komiškai atrodo, kai mieste pamatau didelę grupę vaikų su motoroleriais. Pats neatlikinėju triukų dėl vienos priežasties – jie gadina motorolį.



Paminėjai gadinimą. Gal kokį kartą kitą buvai patekęs į avariją?



Vilius: Deja, kelis kartus. Pirmą - važiuodamas mišku netoli sodo, nudribau ant žolės, nes buvo iškritusi rasa. O antrą sykį vos nenukritau mieste, stabdydamas prieš raudoną šviesoforo signalą.

Šiaip Lietuvos vairuotojams norėčiau palinkėti daugiau kultūros – tegu dažniau pagalvoja, jog ne vieni yra kelyje.



Nors ir Vilius neatlikinėjo triukų bei saugojo plieninį asilėlį kaip savo akį, jis ėmė vieną dieną ir sugedo. Nepaisant to, kad jis buvo labai patogus ir praktiškas, Vilius negalvoja jo remontuoti, jau nusprendė parduoti. Netrukus tėvai žada nupirkti automobilį. Na, o ateity, kai „ pats uždirbs bapkes“, licėistas save įsivaizduoja ant čioperio.



Be teisių ketverius metus



„Kartą sankryžoje naujas BMW, važiuojantis iš dešinės, „prispaudė“ mus prie mašinos, sukančios į kairę. Tada draugas, kuris važiavo su manimi, pradėjo daužyti per bemso bagažinę. Mašina pasitraukė. Aišku, pradėjo pypsėti ir rodyti gestus, bet juk mus „spaudė“, - apie kelyje pasitaikančias keblias situacijas linksmai pasakojo 17 - metis Šarūnas, vairavęs motorolerį ketverius metus.



„Neseniai išlėkiau „palakstyti“. Tačiau rimtai nevairuoju jau gal nuo lapkričio, nes neturiu nei teisių, nei draudimo, nei techninės apžiūros pažymėjimo. Tiesa, jų niekada ir neturėjau“, - šypteli pašnekovas. Pasirodo policija per visus vairavimo metus jo nėra stabdžiusi nė karto: „Net kai ant 80 pralėkiau pro ženklą, leidžiantį važiuoti 40km/h. Beje, techniniame pase parašyta, kad maniškis valit tik ant 45km/h , bet realiai galima iki 90km/h išspausti. Kartą draugas vežė motoroleriu, tai pavarė šaligatviu. Pėstieji net pasitraukė...“



Dėvėti reiškia vogti?

Kalbant apie motorolerio markę, gamybos metus ir kainą, pavyko išsiaiškinti dar vieną įdomią detalę: „Pirkom penkerių metų „Peugeot Buxy“ . Jis buvo nuvarytas Italijoje. Taip pirkti triskart pigiau nei naują salone.“



Taip taip, jūs perskaitėte teisingai, pirko nuvarytą arba populiariai tariant nup******ą motorolerį. „O iš kur galvoji atsiranda dėvėti motoroleriai Lietuvoje?“, - retoriškai paklausia manęs vienuoliktokas. Naiviai pamaniau, kad gal yra sąžiningų žmonių, kurie užsieny superka motorolerius ir parduoda juos Lietuvoje. Deja. „Taip neapsimokėtų totaliai. Ant mano kėbulo aiškiai matėsi kreivai perkaltas numeris. Na, ir šiaip žinojau, iš ko perku“, - pasakojo pašnekovas.

Pigu ir patogu



Šarūnas išvardija 3 priežastis, dėl kurių verta vairuoti motorolerį: „Ekonomiška, jokių kamščių ir daug adrenalino. Ir dar - būtinai užsisekite šalmą.“



Jo žodžius apie motorolerių ekonomiškumą galėtų patvirtinti Kinijos pavyzdys. Kaip teigia svetainė evworld.com, daugelis „ateities ekonomikos milžinės“ gyventojų po kelerių metų nuo dviračių persės ant elektra varomų motorolerių. Dar visai neseniai Pekino valdžia traktavo motorolerius kaip nelegalią transporto priemonę, o šiandien - ne tik sostinės, bet ir Šanchajaus, Čengdu didmiesčių gatvėse kasdien jų zuja vis daugiau.

Tačiau benzinu varomi motoroleriai tuoj taps retenybe. Didieji pasaulio miestai siekia uždrausti motorolerių eismą, dėl didelės oro taršos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis