Šuolininkai traktuojami kaip sportininkai, kurie siekia geriausių rezultatų. Jie ieško įspūdingų vietų, kur būtų galima atlikti šuolius. Lietuvoje bene įspūdingiausia vieta buvo sostinės televizijos bokštas. Tačiau pasirenkami ne tik bokštai, šokinėjama nuo tiltų į tarpeklius, šuoliams naudojami ir sraigtasparniai bei oro balionai - viskas, kas leidžia atlikti svaiginantį skrydį.

Moters skrydis įkvėpė ekstremalus

Viskas prasidėjo prieš daug metų pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje esančioje Pentekosto saloje, kuri priklauso netoli Australijos esančiam archipelagui.

Kaip byloja legenda, pirmąjį šuolį atliko jauna moteris. Šiaip jau ta moteriškė šokti prisirišusi virve prie kojos nesiruošė, taip nutiko atsitiktinai.

Taigi, mūsų herojė prieš daug metų bėgo nuo savo įtūžusio vyro. Kodėl tas vyras įtūžo, legenda nepasakoja, tačiau galima numanyti… Išsigandusi moteris, matydama, kad nuo brangiausiojo niekur nepabėgs, ėmė ir įsiropštė į aukštą medį.



Tačiau nubausti, pamokyti ar šiaip kaulus “aplamdyti” norėjusio vyro entuziazmas buvo toks didelis, kad šis ėmė ropštis iš paskos ir gana greitai atsidūrė medžio viršūnėje šalia savo žmonos. Kadangi pastarajai nebuvo jokių pabėgimo būdų, ji pasirinko desperatiškiausią variantą – apvyniojo apie savo koją šalia karančią lianą ir liuoktelėjo žemyn.

Berods viskas baigėsi gerai: liana buvo tinkamo tamprumo, moteris pakaušio į žemę neprasikirto (ir greičiausiai net nuo vyro pabėgo).

Jos poelgis iš karto susilaukė pasekėjų tarp vietos gyventojų, kurie nusprendė, jog tai - bene geriausias būdas drąsai ir vikrumui parodyti. Šuoliai nuo medžių greitai tapo ritualiniais ir buvo šventinių ceremonijų dalis.

Visa tai vyko tik Pentekosto saloje, o pasaulis apie tai sužinojo 1955 m., kai vienas „National Geographic“ žurnalistas aprašė Pentekosto salos aborigenų šuolius žemyn galva.

Teigiama, kad būtent šio žurnalo darbuotojai ir buvo pirmieji ne Pentekosto salos gyventojai, išbandę bungee – šuolius iš didelio aukščio žemyn galva, prisirišus prie kojos tamprų lyną.

Įkvėpimo šaltinis - tiltai ir bokštai

Straipsnis apie šuolius Pentekosto saloje suintrigavo Oksfordo universiteto pavojingų sporto šakų klubą. 1979 m. keli šio klubo nariai šoko nuo 75 m aukščio Bristolyje esančio Kliftono tilto. Šuolių pakartojimas buvo dar įspūdingesnis vien todėl, kad buvo šokama nuo garsaus San Franciske esančio „Golden Gate“ tilto.

Devintąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį šuoliai su lynu buvo ypač populiarūs JAV, Naujojoje Zelandijoje ir Prancūzijoje.

Būdavo šokama nuo garsių istorinių ar architektūros statinių, pvz., nuo „Golden Gate“ tilto ar Paryžiuje esančio Eifelio bokšto (nuo jo pirmą kartą nušokta 1987 m.). Tai suprantama, juk garsūs objektai kaip magnetas traukia ne tik savižudžius, bet ir ekstremalaus sporto mėgėjus, kuriuos kažkodėl daugelis vadina savižudžiais.

Populiarūs šuoliai lėmė sparčią „Bungee Aventure“ verslo plėtrą. Labai greitai šuoliai tapo prieinami visiems, nes buvo šokama ne tik nuo tiltų ar aukštų pastatų, bet ir nuo specialiai sukonstruotų platformų, kranų ir oro balionų.

Fizikos dėsniai padeda išvengti tragedijų

1992 m. buvo teigiama, kad šuolius su lynu jau išbandė apie milijoną amerikiečių, o pajamos iš šio sporto siekė apie 40 milijonų JAV dolerių per metus.

Esant tokiam šuolių populiarumui nepavyko išvengti ir tragiškai pasibaigusių incidentų.

Tokių įvykių buvo nedaug, tačiau atgarsiai apie tragiškai pasibaigusius šuolius buvo plačiai komentuojami viso pasaulio spaudoje. Manoma, kad todėl Rytų Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje bei Lenkijoje šis sportas atsirado daug vėliau.

Kai kurie šuoliai baigdavosi tragiškai vien todėl, kad vaikinai šokdami nuo kokio nors tilto neįvertindavo fizikos dėsnių ir pasirinkdavo netinkamo tamprumo lynus. O fizikos dėsniai čia turi labai didelę reikšmę. Juos būtina įvertinti, jei viską norima daryti civilizuotai ir laikantis saugumo reikalavimų.

Beje, fizikai jau seniai šuolininkams atėjo į pagalbą ir parodė, kaip paprastomis formulėmis galima apskaičiuoti lyno pailgėjimą šuolio metu ir pasipriešinimo jėgą, kuri atsiranda, kai atitinkamo svorio šuolininkas krenta žemyn.

Taip atsirado skirtingi lynai – kieti, vidutiniai ir minkšti lynai. Galbūt šokant nuo aukšto krano tai nėra svarbu, nes šuolininką lynas paprastai sustabdo gana toli nuo žemės. Tačiau saviveiklininkams, kurie ruošiasi šokti nuo kokio nors viaduko ir nenori ištikšti ant asfalto, būtina atsižvelgti į fizikos dėsnius.

Be galimybės apskaičiuoti lyno pailgėjimą šuolio metu, yra ir kitų veiksnių, užtikrinančių saugumą, pavyzdžiui, lyno „sugebėjimas“ banguoti ir nesusipainioti tuo metu, kai šuolininkas, lyno jėgos patrauktas, metamas aukštyn.

Šuolis su elastiniu lynu – ne tik laisvas kritimas žemyn, bet ir skrydis aukštyn, be to, šuolininkas dar sukasi apie savo ašį.

Įspūdingi rekordai

Šuoliai su elastingu lynu atrodo itin įspūdingai.

Ypač jie aplinkinius žavi, kai šokama kokioje ypatingoje vietoje arba kai šio ekstremalaus sporto mėgėjai bando pagerinti rekordus.

O rekordų per neilgą šio sporto egzistavimo istoriją pasiekta ir užfiksuota labai daug.

Štai tik keletas: 1992 m. vasarį Gregoris Rifis atliko šuolį, kurio ilgis buvo 249,9 m. Šokama buvo iš sraigtasparnio, kuris kybojo virš Luaros slėnio Prancūzijoje.

Tais pačiais metais Krisas Alumas Vakarų Virdžinijoje atrado tiltą, nuo kurio atliko 250,5 m ilgio šuolį, Šokama buvo Nue Riverio tarpeklyje, kurio dugnu tekėjo upė.

Šuolio metu grupė buvo specialios konstrukcijos krepšyje.

Tačiau toks imponuojantis šuolio ilgis netenkino grupės lyderio Kriso Alumo, tad kai krepšys pasiekė žemiausią tašką, Krisas Alamas iššoko iš krepšio, aišku, prisirišęs prie jo tampriu lynu, beveik iki pat vandens paviršiaus.

Tačiau patys ilgiausi šuoliai yra atliekami iš oro balionų. 1990 m. Džonas Kokelmanas atliko 300 m ilgio šuolį.

Jis šoko iš baliono, kuris kybojo 1,5 km aukštyje. Tačiau po metų Dagas Hasas daugiau nei dvigubai šį rekordą pagerino – jo šuolio iš oro baliono ilgis buvo net 730 m.

Kiekvienais metais vyksta savotiška ekstremalaus sporto olimpiada.

Šuoliai su lynu į šias varžybas buvo įtraukti 1995 m. Tada jose dalyvavo 30 šuolininkų, kurie varžėsi dėl 40000 JAV dolerių prizo.