Krepšinis - antroji religija ar liga?

Sakoma, jog niekas negimė mokėdamas. Tačiau kartais atrodo, kad lietuvaičiai ne gimė, o išsirito iš krepšinio kamuolio. Mat, ateinant didžiosioms kovoms ir visiems prigludus prie TV ekranų, absoliuti dauguma tautiečių įjungia „aš krepšinio ekspertas“ mode.

Visi 3,000,000 vyr. trenerių žino, kada reikia „zoną“ keisti į asmeninę gynybą, kada daryti vieną ar kitą keitimą ir kaip paprastai pataikyti 2 baudas iš 2. Tačiau ar tikrai viską žinome apie sporto šaką, kurią garbiname? Jos atstovus vieną dieną nešiojame ant rankų, o kitą jau maišome su žemėmis.



Dabar, matydami sausakimšas arenas iki išprotėjimo staugiančių sirgalių ir milijonus uždirbančius krepšininkus, tikrai nepagalvojame apie tai, kad krepšinis buvo išrastas gūdžią 1891 m. žiemą.

Springfieldo (Masačiusetso valstija, JAV) Krikščioniškos mokyklos fizinio lavinimo skyriaus vadovas Lutheris Gulickas paliepė mokytojui Jamesui Naismithui sukurti naują žaidimą, kurį moksleiviai žaisti šaltomis ir ilgomis žiemomis.



Atmetęs keletą idėjų, kurios nebuvo tinkamos mokyklos patalpoms, J. Naismithas parašė trylika pagrindinių žaidimo taisyklių (jų pagrindiniai principai išliko iki šių dienų), prie salės balkono prikalė krepšį nuo persikų (būtent dėl to jį tokį dabar matome „Grants“ reklamoje), 18 moksleivių padalino į dvi komandas, įdavė futbolo kamuolį ir pristatė jiems naują žaidimą – krepšinį (ang. basket ball – tuo metu pavadinimas buvo iš dviejų žodžių). Taip gimė lietuvių liga (keista, kad liga lietuviška, o gimė JAV).

Krepšio link – kopėčiomis



Iš pradžių skirtinguose salės galuose prikalti krepšiai buvo su dugnu (taip taip, tokie pat, kokius naudojame grybaudami), tad po kiekvieno taiklaus metimo kažkuriam entuziastui tekdavo ropštis ant kopėčių ir paimti kamuolį. Tačiau nepatogumus atpirko žaidimo malonumas, mat J. Naismitho moksleiviai nenorėdavo palikti aikštelės – taip sužavėti jie buvo nauju išradimu.



Palaipsniui persikų krepšį pakeitė metalinis lankas, prie kurio buvo pritvirtintas tinklas (vis dar su dugnu) ir tik nuo 1906 m. (15 metų kankinosi ir laipiojo kopėčiomis!) buvo pradėti montuoti tinkleliai, leidžiantys kamuoliui kristi kiaurai.

Tačiau patobulinę šią žaidimo dalį, vieną iš pagrindinių elementų – kamuolį – žaidėjai ir funkcionieriai pagaliau pritaikė tik maždaug 1942 m.



Tai buvo dar viena revoliucija šiame sporte: gamyklinis kamuolys (prieš tai buvo gaminamas rankiniu būdu iš velniai žino ko) buvo kur kas patvaresnis, o svarbiausia – leido žaidėjų meistriškumui pasireikšti kur kas labiau nei žaidžiant ne tobulai apvaliu sviediniu.



Taisyklės



Dar trumpam sugrįžkime atgal. Kaip ir kiekviename sporte, taip ir naujame J. Naismitho išrastame, galiojo taisyklės. Jos žinoma, pasikeitė ir tos, galiojusios pirmaisiais žaidimo dešimtmečiais (skirtingais laikotarpiais), šiandien atrodo mažų mažiausiai juokingos. Na, pavyzdžiui:

· Jei viena iš komandų prasižengia tris kartus iš eilės, o kita komanda tuo tarpu neprasižengia nei karto, neprasižengusiajai komandai skiriamas taškas.



· Kamuolį pasivaręs žaidėjas negali mesti kamuolio į krepšį ir privalo jį perduoti komandos draugui. Tik nuo 1916 metų žaidėjams buvo leista mesti į krepšį po driblingo.



· Žaidėjui prasižengus antrą kartą, jis yra šalinamas iš aikštelės iki to laiko, kol priešininkų komanda pelno tašką.



Tikrai kelia šypseną... Tačiau pagrindiniai principai, kuriuos Naismithas paminėjo savo trylikoje taisyklių, išliko iki šių dienu. Jau tuomet, 1891 m., jis užrašė, jog negalima bėgioti su kamuoliu rankose, minėjo teisėjus, ginčo kamuolį, užribį, pražangas ir daugumą iki šių dienų išlikusių tiesų.

Iš JAV – visam pasauliui



Pirmosios oficialios krepšinio varžybos įvyko 1892 m. sausio 20 d. toje pačioje Krikščioniškoje Springfieldo gimnazijoje. Tiesa, dvigubai mažesnėje aikštelėje nei dabartinių standartų ir žaidžiant 9 prieš 9.



1904 m. Sant Luiso Olimpinėse žaidynėse krepšinis buvo įtrauktas į programą kaip parodomoji sporto šaka (pasakytų kas nors dabar tokią nesąmonę), o 1936 m. Berlyno olimpiadoje jau debiutavo kaip visavertis, medaliais apdovanojamas sportas.

Nuo tada prasidėjo JAV krepšininkų hegemonija, kurie triumfavo septyniose Olimpinėse žaidynėse iš eilės. Ir tik 1972 m. Sovietų sąjungos komanda su Lietuviu Modestu Paulausku priešaky nukarūnavo amžinus čempionus. Tai buvo pirmasis ženklas, jog JAV nėra neįveikiama.



Geltona, žalia ir raudona ir oranžinė?

Kaip krepšinis atėjo į Lietuvą ir kodėl gi iki šių dienų mus vienija gražios moterys, alus ir pergalės?

Labiausiai, matyt, turėtume padėkoti Pranui Lubinui, kuris pirmosiose Olimpinėse žaidynėse 1936 m. su JAV ekipa iškovojo aukso medalius. Kaip Valdas išgelbėjo Lietuvą grįždamas ir tapdamas prezidentu, taip išeiviai iš JAV ir krepšinio aikštelėje iškėlė mus į aukštumas. To paties P. Lubino vedama Lietuvos rinktinė 1937 ir 1939 m. be vargo iškovojo Europos čempionatų auksą.

Dabar belieka tik pasvajoti, kaip galėjo vystytis Lietuvos krepšinis ir kiek medalių komplektų galėjo mūsų sportininkai užsikabinti per daugybę Olimpinių žaidinių ir Europos čempionatų, tačiau „ačiū motulei Sovietų sąjungai“...

Ilgus metus ne tik dirbome kolūkiuose, tačiau ir geriausiais krepšininkais „šėrėme“ raudonąjį slibiną, kuris visus laurus bei medalius kabindavosi sau ant kaklo. 1988 m. Seulo Olimpinį auksą iškovojo Š. Marčiulionis, A. Sabonis, V. Chomičius ir R. Kurtinaitis – 4 lietuviai sudarė kone pusę visos SSRS rinktinės!



Žaidžiančių nesuskaičiuosi



Šiuo metu Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) narėmis yra 212 valstybių. Lietuva su savo trimis milijonais gal ir atrodo kiek juokingai geopolitiniame pasaulio žemėlapyje, tačiau krepšinio istorikai ir geografai jau seniai lenkia galvą prieš šio sporto ligonių kraštą.

Vien ką reiškia tai, kad šiuo metu Lietuvoje yra suskaičiuojama apie 16 tūkstančių licenzijas turinčių krepšininkų, o statistikos duomenimis, daugiau nei 100,000 lietuvių krepšinį žaidžia savo malonumui (žinant statistikos tikslumą, šį skaičių, matyt, galima dauginti bent iš dviejų).



O kur dar tie, kurie prie baro su bokalu žaidžia geriau nei krepšinio aikštelėje?



Mes laimėsim?



Apie tai, kas šiandien vyksta Lietuvos krepšinyje net neverta kalbėti. Apie tai kas vyko pastaruosius 10 metų turbūt taip pat: visi su nostalgija prisimena, kaip 2000 m. iš Sidnėjaus krepšininkai parvežė auksinę bronzą, o 2003 m. iš Stokholmo – Europos auksą.



Aišku, visus tuos metus nervinomės dėl Gusto, kuris atrodo „po blatu“ patenka į rinktinę, bet ką jau darysi – svarbu kad žmogus geras.

O svarbiausia tai, kad sergame. Ir reikia tikėtis, kad krepšiniu serga daugiau tautiečių nei alkoholizmu. Ir faktas, kad Lietuvos jaunimas iš visų savo amžiaus pasaulinių ir europinių turnyrų parveža medalių - nuteikia optimistiškai. Tai suteikia viltį, kad niekada nepasveiksime. Pasveikti tikrai nesinori. Ar gali norėtis pasveikti nuo pergalių?

Ką reikia atsiminti apie krepšinį:

1896 m. – „primontuota“ krepšinio lenta;

1897 m. – vienu metu aikštelėje būna 5 komandos žaidėjai;

1906 m. – pradėtas naudoti kiauras tinklelis ant lanko;



1908 m. – po 5 pražangų krepšininkas šalinamas iš aikštelės;

1915 m. – po kamuolio varymo leidžiama mesti į krepšį;



1936 m. – panaikintas ginčo kamuolys centre po kiekvieno taiklaus metimo;



1937 ir 1939 m. – Lietuva tampa Europos krepšinio čempione;

1944 m. – įvesta 3 sekundžių taisyklė;

1992 m. – Lietuva pirmą kartą dalyvauja Olimpinėse (Barselona) žaidynėse ir parsiveža bronzą;



1995 m. – Europos krepšinio čempionato finale gaunam nuo jugoslavų;



1996 m. – Atlantos Olimpinėse žaidynėse istorija pasikartoja – bronza;



2000 m. – Sidnėjuje tai tampa taisykle – bronza;

2003 m. – Europos čempionate Švedijoje auksas mūsų;



2004 m. – Atėnų olimpinės žaidynės – tie prakeikti „amerikonai“;



2007 m. – Europos čempionatas Ispanijoje;

2011 m. – Europos čempionatas Lietuvoje – mes laimėsim!



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis