Iš dugno į gyvenimą. Kokie jie - anoniminiai narkomanai?

Draugas sakė, jog vakar „pūtė žolę“,„pagavo kablį“ ir kurį laiką dabar jį „velka“. Siūlo pasidalinti doze: „Ei, tu ką nenori būti kietas ir laisvas! Čia gi „žolė“, priprasti neįmanoma“, – vaikinas pusiau rišliai dėsto žodžius.

Sukaupi visą drąsą ir jam pasakai – gyvenimo nenoriu paversti pragaru! Po pusmečio išgirsti – jis vaikšto pas psichologus, po metų – gydosi reabilitacijos centre. Susitikus pasakoja apie baimės jausmą ir klausia, kodėl einant gatve visi iš jo juokiasi ir bado pirštais.



Juokiasi? Pagalvoji, kokia čia nesąmonė, ir supranti – žmogus turi problemų. Draugo šypseną pakeičia ašaros ir žodžiai, kaip jam dabar sunku - reikia gauti dozę. Situacija – viena iš tūkstančio. Diagnozė – narkomanija.

„Vieni pasirenka šokti pramoginius šokius ar mėtyti kamuolį į krepšį, o kiti – vartoti narkotikus“, – apie pasirinkimo laisvę kalbėjo NA (Narkomanų anonimų) grupę lankantis Ignas (vardas pakeistas – aut. past.).

„Mes gyvenome, kad vartotume, ir vartojome, kad gyventume“



Vilniuje, Bažnyčios skirtose patalpose, renkasi sveikstantys narkomanai, kurie pripažįsta: „Mes gyvenome, kad vartotume, ir vartojome, kad gyventume“.



Įžengi pro duris ir kiek nustembi – rateliu sėdi visai jauni žmonės. Vienas iš NA grupės narių patvirtina: „Taip, narkomanija – priklausomybė, daugiausia įtraukianti jaunimą“.



Septintą valandą prasideda NA grupės atviras susirinkimas: nariai tarsi atlieka trumpą išpažintį. Pavyzdžiui: „Esu „švarus“ 24 mėnesius ir 18 dienų“, – taip save pristato NA draugijos nariai ir toliau pasakoja tai, ką jiems ir jų artimiesiems teko išgyventi.

Labiausiai „įstrigę“ žodžiai: „Prieinu prie motinos ir klausiu, kaip aš galiu išpirkti savo kaltę. Juk tiek esu prisimelavęs ir sugadinęs jai nervų. Ji man ramiai atsako – lik toks, koks esi dabar, ir tai bus didžiausia dovana man“, – savo išgyvenimais dalijosi jaunas vaikinas.

Narkomanų anonimų draugija – tai nepelno siekianti organizacija. Ji 1940 metais išaugo iš anoniminių alkoholikų (AA) programos ir dabar apima ne tik Ameriką, Europą, Australiją, Naująją Zelandiją, bet ir Indiją, Afriką, Rytų Azijos regioną. Pagrindinis principas, kuriuo NA vadovaujasi, yra 12 žingsnių programa.

Narkotikai mokinių kišenėse

„Prekyba vyksta ir mokyklose, ir jaunimo susirinkimo vietose. Pavyzdžiui, dėdė atvažiuoja su „mersedesu“, paduoda narkotikus paaugliui, o tas - visai vaikui, – apie problemą pasakojo Ignas. – Mokyklose buvo prekiaujama. Šiandien yra taip: vaikai, kurie nenori vartoti – nevartoja ir lieka nuošaly. Aišku, atsiranda tokių, kurie renkasi narkotikus, nes jiems tai įdomu. Yra pasirinkimo laisvė“.



Pasak Igno, prekyba narkotikais vyksta tarp vaikų. Prekiauja penkiolikmečiai ar septyniolikmečiai. Pats „slidžiausias“ laikotarpis – paauglystė, kai žmogus dar tik formuojasi ir ieško savo kelio. Anot Igno, tai yra tavo dvasinis nuopuolis. Vartodamas tu save tarsi drąsini, bandai slėpti kompleksus. Vaikinui atrodė, kad narkotikai jam padeda įgyti pasitikėjimo savimi.



„Aš keturiolikos metų pradėjau gerti, o vėliau pabandžiau žolės. Kai prisimenu, suprantu, kad be galo daug narkotikų vartojau. Man atrodė, kad aš gyvenu normaliai, o visi kiti ne. Mokytojai gražiai klausdavo, ar turiu problemų. Atrėždavau: „Kokių problemų?“, – apie savo ankstesnį gyvenimą pasakojo Agnė (vardas pakeistas – aut. past.).

Mergina sakė nebegalėjusi savęs kontroliuoti, kai vieną, antrą, trečią kartą parūkė žolės.

Priklausomybė - ne laisvė



Pasveikti nuo narkomanijos neįmanoma, gydymosi procesas vyksta visą gyvenimą. Vienas žmogus gali suprasti savo bėdą ir pajausti, kad jau po 8 mėnesių gali gyventi be narkotikų, o kitam ir po pusantrų metų reabilitacijos niekas nepasikeis.



„Aš pradėjau vartoti alkoholį, žolę ir kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Vartojau be pertraukos šešerius metus. Po šešerių metų įvyko lūžis. Išvažiavau į narkomanų reabilitacijos centrą. Nelabai turėjau vilties, bet pabandžiau išsikapstyti ir dabar kurį laiką jau esu „švarus“, – pasakojo Audrius – NA grupės atstovas.



Žmogus, praradęs draugus, netekęs artimų žmonių pasitikėjimo, nusiritęs į dugną, bando ieškoti pagalbos. Į NA susirinkimus pakeisti savo gyvenimo ateina ir septyniolikmečiai, ir dvigubai vyresni žmonės.



Kai kurie vartojo dvejus, šešerius ar net dešimt metų. Beje, ši draugija laikosi tam tikrų principų: „Svarbiausia – anonimiškumas ir tai, ką žmogus nori daryti su savo gyvenimu. Mums nesvarbu, kas tu esi, kokia tavo praeitis“, – mintimis apie draugiją dalijosi Audrius.



NA grupės susirinkimai nėra privalomi: gali ateiti tada, kai jauti, kad tau to reikia. „Jeigu namuose kažkas atsitinka, tada einu į NA. Nėra taip, kad lankyčiausi čia kiekvieną dieną.



Iš pradžių apsilankiusi galvojau, kokias nesąmones jie kalba, tegul sau sveiksta, aš dar nesu tokia kaip jie“, – pasakojo Simona (vardas pakeistas – aut. past.), iškart nepripažinusi sau, jog yra narkomanė. Mergina narkotikus vartojo apie trejus metus, dabar „švari“ - penkis mėnesius.



Dirva narkomanijai



Pasak Igno, dabar yra suarta puiki dirva narkotikų vartojimui. Visuomenėje trūksta lyderių, kurie rodytų teigiamą pavyzdį. „Reikia pasirinkti tinkamus pavyzdžius, nes netinkamų gyvenime, kuriais žavimasi, yra per daug“, – teigė vaikinas.



Kai kurie matydami, kaip „linksminasi“ jų tėvai, ateityje pradeda kurti tokį patį gyvenimo modelį. „Pavyzdžiui, man per šventes namuose būdavo įdomu paragauti alkoholio. Maniau, kai aš užaugsiu, eisiu į klubus, turėsiu savo draugų ratą, rengsiu savo vakarėlius, galėsiu savarankiškai gyventi. Dabar džiaugiuosi, kad blaiviai galiu praleisti dieną“, – pasakojo NA grupę lankanti Agnė.



„Va, štai, žiūrėkit, žinau tai, ko jūs visi nežinot, – taip apie narkotikų vartojimą anksčiau mąstė Ignas. – Atrodo, kad tu vartodamas žengi žingsnį į priekį, tampi suaugusiu. Iš tikrųjų tai didžiulis žingsnis atgal“.



Ignas atvirai kalba, jog jis buvo labai grubus: „Paauglystėje fiziškai ar psichologiškai stengdavausi pažeminti draugą. Dabar taip nedarau. Šiandien aš nebesistengiu būti pranašesnis, na kartais – prisipažįsta NA grupę lankantis vaikinas. – Aš nebežiūriu į žmogų kaip į priešą“.



Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, bendras besikreipusių į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas, skaičius augo: 2006 m. kreipėsi 5573 asmenys (2000 m. - 3521, 2002 m. - 4405, 2005 m. - 5371).

80 procentų iš šių žmonių yra priklausomi nuo opioidų.

Narkomanija yra kompleksinė problema - liga, kurios atsiradimą ir plitimą lemia daugybė priežasčių: migracija, padidėjęs alkoholį vartojančiųjų skaičius, asmens genetinės, psichinės savybės, šeimos, draugų įtaka ir kt.



Priklausomybės gydymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Iš asmenų, sirgusių priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų 2005 m. mirė 38 žmonės, 2006 m. - 42.



Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, daugiausia sergančiųjų priklausomybėmis nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų 2006 m. buvo 25-29 metų amžiaus. Beveik 21 proc. - 20-24 metų jaunuoliai.



Svarbiausia, kad narkotikus vartojantis žmogus norėtų spręsti problemą. Blogiausia, kai su problemomis susitaikoma ir nenorima nieko keisti. Net ir mažas žingsnis iš to liūno gali būti naujo gyvenimo pradžia. Ar narkotikai verti tavo gyvenimo?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis