Sekmadienio naktį Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, iškilmingu koncertu buvo uždarytas penkasis tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, vykstantis jau penkerius metus iš eilės ir susilaukiantis vis didesnės sėkmės.
Šis renginys tampa vis didesniu ir svarbesniu įvykiu Lietuvos kultūriniame ir muzikiniame gyvenime. Kam reikalingi dainuojamosios poezijos vakarai, kas jų klauso?
Apie viską iš pradžių papasakojo žinomas teatro ir kino aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas ir festivalio meno vadovas Gediminas Storpirštis:
„Idėja rengti šį festivalį kilo po Mokytojų namų dainuojamosios poezijos svetainių renginių, po kurių norėjosi kažko daugiau. Taip surizikavome surengti pirmąjį festivalį, norėjome, kad užsienio atlikėjai galėtų išgirsti mūsų atlikėjus, o lietuviai – bardų kūrybą iš kitų tautų.
Šis renginys – kultūriniai mainai, kuomet vyksta pasikeitimas kultūriniais impulsais, idėjomis, plečiamas muzikinis akiratis. Mes juk ne vieni žemėje. Ivairovė yra smagu!
Su kiekvienu festivaliu plečiame jo geografiją. Šiemet festivalis keliauja į Latviją. Po pirmojo sezono atrodė, kad reikia sustoti, kad ten buvome nelaukiami – jautėmės, tarsi sniegas, užgriuvęs vidurį vasaros. Ir štai šiais metais jie patikėjo mumis, mūsų atlikėjais.
Ten įvyko du koncertai, buvo pilnos salės žmonių, didžiulis žurnalistų dėmesys. Ryšiai plečiasi, bendraujame su Anglija, Škotija. Taip pat su Rusija.
Vyresnioji klausytojų karta geriau supranta rusų kalbą, o jaunimas – anglų. Kalbos supratimas turi būti, nes bardams tekstas yra labai svarbus.
Šiemet atvyko iki šiol nesilankę atlikėjai iš Airijos, Latvijos, Škotijos, Rusijos, Prancūzijos, Italijos – o tai jau gan platus Europos muzikinis spektras. Mes kviečiame stiprius atlikėjus, vienaip ar kitaip sujaudinančius mūsų klausytojus, dainų autorius.
Užsiiminėjantys kūryba turi galimybę išgirsti, kaip galima kalbėti su tekstu, varijuoti įvairiais stiliais, pasisemti įkvėpimo.
Mes privalome keistis, pulsuoti – kūryba neturi sustabarėti. Festivalis buria naujas grupes, susitikimus tarp atlikejų. Tai dainuojamosios poezijos judėjimo Lietuvoje aukščiausia viršūnė, jungianti visus – tiek pradedantieji turi galimybę būti išgirsti, („kūrybinės dirbtuvės“) tiek atlikėjai, kurie buvo pakviesti į oficialią programą.
Plečiasi ne tik festivalio geografija, kyla ir atlikėjų lygis. Tiek lietuviams, tiek užsieniečiams keliame vis didesnius reikalavimus. Pvz., svečias iš Rusijos – V. Kovaliovas – didžiausio Rusijos festivalio žiuri narys, antrojo pagal dydį festivalio komisijos pirmininkas.
Taigi, mes stengiamės kviesti skirtingas asmenybes, kuo įvairesnius atlikėjus, šalis, kultūras. Tarkim prancūzų teatrinis duetas – aktorius ir muzikantas. Čia jie atliks A. Rembo (prancūzų poetas, klasikas), Ž. Prevero (prancūzų poetas, kino scenaristas) kūrinius – tai autoriai, kuriuos pažįstame iš literaturos, o dabar jie skambės originalo kalba.
Esame patenkinti šiuo festivaliu ir ateity norėtume augti nuosekliai, po truputį. Nenorime kažko šokiruoti, kas šiais laikais yra taip populiaru. Mums svarbu užtikrinti, kad žmonės atėję į šį festivalį gautų kokybę, nes tai yra kultūrinis, dvasinio pobudžio reiškinys.
Mums svarbiasia, kad atėję jie pasijustų laimingesni. Džiugu, kad pritraukėme daug jaunimo tiek „kurybineses dirbtuvese”, tiek apskritai salėse. Tai yra mūsų viltis, kad ši muzika Lietuvoje gyvuos toliau.“
Po pasirodymo scenoje, pakalbinti atlikėjai negailėjo pagyrų tiek organizatoriams, tiek visai Lietuvos bardų muzikos kultūrai.
Stefanas Cobello (Italija)
„Man čia labai patiko ir tikiuosi, kad organizatoriai mane dar pakvies į šį renginį, nes tai buvo nuostabi gyvenimo patirtis.
Ši šalis nuostabi, o ypač žiūrovai – tiek daug jaunų žmonių, dalyvaujančių tokiame renginyje! Pasaulyje dauguma žmonių nesupranta tikrosios muzikos, nes klauso negyvos, bejausmės elektroninės muzikos.
Žinoma, jiems tai patinka, nes nenori į gyvenimą žvelgti nė trupučio giliau. Jus esate tikrieji aktoriai, šio renginio dvasia. Jūsų amžiaus, būdamas paauglys, aš dar galvojau apie paviršutinius dalykus: kaip gražiai, madingai apsirengti, turėti gražų motociklą. O šiame festivalyje nėra prieš ką pasirodyti savo išvaizda – čia turi atskleisti savo vidų – talentą, muziką – tai yra tikrasis menas.
Gaila, bet Italijoje tokie renginiai neegzistuoja. Turime kasmetines gatvės muzikos dienas, bet tai renginys tik profesionalams, didžiosios scenos atlikėjams, o ne bardams.
Mes šia kultūros dalį esame praradę ir dabar tegalime mokytis iš jūsų. Netrukus grįšiu atgal ir jaučiu, jog čia labai daug išmokau, pasisėmiau neįkainojamos patirties.
Mūsų, t.y. Italijos, žiniasklaida, televizija tokios muzikos neatpažįsta. Jei Italijoje bandysi groti gatveje, jie to nesupras ir atėmę instrumentus nubaus jus. Tai tiesiog uždrausta.
Ir jei, pvz, jūs grosite mano dainas, aš turėsiu jus nubausti, nes turėtumėte mokėti atitinkamus mokesčius. Pas mus visos atlikėjų dainos turi būti registruojamos: aš sukūręs dainą moku mokesčius, o kai kiti ją groja, man mokami pinigai.
Taigi, pas mus muzika paversta negyvais pinigais, uždaryta jų narve ir dėl to sunkiai pasiekiama jaunimui.
Aš pats dirbu su kultūriniais projektais, bet niekada nesitikėjau čia, Lietuvoje, rasti tokią kultūrą, tokius nuostabius žmones, talentus. Jūs nuostabūs! Tai komplimentai visiems jums: savanoriams, atlikėjams, publikai.“
B.Tornbolm (Švedija)
„Aš pirmąkart dalyvauju šiame festivalyje. Mes taip pat turime bardų festivalius, bet tai nėra tas pats, kas čia.
Čia festivalis vyksta tarsi kitoje dimensijoje. Pas mus tai tėra muzika ir būdas pabūti su draugais. Bet čia kitas lygis, kita plotmė. Jus esate, tarkim,
17-os ir jums atrodo, kad Vakarai gali duoti labai daug, bet ten iš ties tėra tuščia dėžė.
Muzika be sielos. O šis festivalis teikia gilesnę reikšmę – visa poezija, visi žmonės – jie bando išreikšti jausmus, tai, kas yra iš tiesų gyva ir tikra!
Šiame lygyje muzika reiškia šį tą daugiau. Čia gali ją pajusti labai giliai savyje. Tai vienija žmones. Kai buvau ant scenos, turėjau kovoti su savimi, kad nepradėčiau verkti, nes jaučiau tokias be galo stiprias publikos emocijas ir jausmus!
O pas mus to nėra: nors muzika atliekama profesionaliai, bet ji tiek nereiškia žmonėms kiek čia. Ten visi užsiėmę savo gyvenimais, žvelgia i tai paviršutiniškai.
Aš pats stengiuosi kurti šiek tiek „giliau”. Pradžioje maniau, kad negali dainuoti, rašyti žmonėms „tokių” dalykų, bet kai išdrįsau atsiverti, tada kiti žmonės pradėjo sakyti: „oo!“, aš irgi jaučiu tą patį: „tu išgyveni kaip ir aš?“
Taigi, visi žmonės viduje turi panašių norų, jausmų. Ir kai kas nors drįsta atsiverti pirmasis, būna nuostabu – muzika tada vienija žmones. Bet čia, Vilniuje, jūs dar ir gerbiate tokią muziką. Tikiuosi mus pakvies kitais metais…”
