Netradicinio sporto mėgėjai mėgaujasi paskutinėmis akimirkomis, kai pasispyrę riedlentę, užsidėję riedučius ar pasikinkę BMX dviračius gali paskraidyti po atviru dangumi sostinės riedutininkų parkuose.
Vilniuje nėra uždarų specialių erdvių, kur žiemą nesibaimindami peršalti ar susižeisti ekstremalaus sporto mėgėjai galėtų demonstruoti savo sugebėjimus.
„Atšalus orams glaudžiamės požeminėse aikštelėse, tačiau iš ten mus veja. Šiluma iškeliauja, dangą nukloja ledas, o tai reiškia, kad ir riedlentes reiks į kampą statyti”, – „15min” guodėsi jau kone 20 metų su riedlente nesiskiriantis Tomas.
24 metų jaunuolis esant palankiam orui beveik kasdien užsuka į riedutininkų parką prie Baltojo tilto. Tomas prisipažino, kad riedlentės trauka – milžiniška, ir pernai net spiginant šaltukui, jis dūmė į parką. “Važinėjau spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, nors traumų tikimybė žiemą didesnė”, – pasakojo jaunuolis.
Pasak jo, pradžiai sostinės jaunimui pakaktų ir nedidelio kokio nors “koridoriaus”, kuriame būtų galima įsirengti normalią rampą ir kelias kliūtis. Artėjant žiemai su rūpesčiais susiduria ir ekstremalaus sporto entuziastų tėvai, kuriems vaikai neduoda ramybės klausdami, kodėl žiemą tenka atsisveikinti su riedlente.
Aštuonmetį Andrių tėvai kiekvieną savaitgalį veža prie Baltojo tilto, kad pastarasis galėtų kelias valandas pasivažinėti su riedlente, pabendrauti su bendraminčiais. Tačiau panašu, kad šie malonumai žiemą pasibaigs.
„Jis per televizorių žiūrėdamas į uždaroje erdvėje lakstančius riedlentininkus manęs nuolat klausinėja, kodėl pas mus to nėra. Aš tik skėsčioju rankomis ir nežinau, ką jam atsakyti”, – pasakojo Andriaus mama Violeta.
Pasak jos, riedutininkų parkuose sūnus susirado draugų, mokosi naujų triukų su riedlente ir BMX dviračiu, dalijasi patirtimi.
„Juk puiku, kai vaikai nesitrina gatvėse, o užsiima mėgstama veikla. Tačiau žiema iš Vilniaus vaikų šį malonumą atima. Vienintelė išeitis – žiemą čiuožti su snieglentėmis. Manau, tai pavojingiau, o ir snieglenčių kainos didesnės nei riedlenčių”, – sakė Violeta.
Ji sutiktų netgi mokėti simbolių mokestį už dengtus parkus, kuriuose vaikai atšalus orams galėtų važinėtis. “Kad tik tų parkų būtų”, – vylėsi moteris.
Ekstremalaus sporto puoselėtojai Lietuvoje teigė, kad pagrindinė problema įrengti uždarą riedutininkams skirtą erdvę sostinėje – patalpų stygius ir biurokratinis aparatas.
“Vilniuje, kur kiekvienas žemės lopinėlis virsta dangoraižiu ar daugiabučiu, įrengti milžinišką angarą yra praktiškai neįmanoma. Tam reikia itin daug investicijų.
Realiausia išeitis – surasti tinkamą nenaudojamą pastatą, tačiau dažniausiai savininkai nesutinka net jo išnuomoti”, – pasakojo “X-Club” prezidentas Mantas Paulauskas.
Jo pastangomis ir užkrečiama iniciatyva sostinėje pradėjo dygti atviri riedutininkų parkai. Tačiau kalbėdamas apie uždarus parkus jis netrykšta optimizmu. “Lietuvoje nėra stiprių verslo organizacijų, kurios būtų suinteresuotos tokiu parku. Juk užsienyje viską remia įmonės, save siejančios su netradiciniu sportu. Pas mus jų įtaka dar yra pakankamai silpna”, – pabrėžė Mantas.
Daug patirties užsienyje sėmęsis netradicinio sporto atstovas teigė, kad latviai ir estai turi keletą nedidelių uždarų parkų, o ir pats ekstremalus sportas pas kaimynus išvystytas geriau negu Lietuvoje. “Vienintelė išeitis žiemą – stverti snieglentę”, – pridūrė Mantas.
Sostinės savivaldybės atstovai tikino, kad ekstremalus sportas nėra itin populiarus tarp vilniečių ir, esą, netgi atviri riedutininkų parkai nepateisino į juos dėtų lūkesčių.
“Juk šis sportas net ne olimpinis. Be to, įrengtos atviros aikštelės nesulaukia itin didelio susidomėjimo, tai ką tada kalbėti apie uždaras. Manome, kad savivaldybės investicijos į uždarus riedutininkų parkus nepasiteisintų”, – taip situaciją komentavo Vilniaus savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus atstovas Algimantas Žeimys.
