Jaunuosius filmų kūrėjus pasveikino Jonas Mekas

„Mano Vilniaus dirbtuvėse sutikti žmonės pasirodė labai imlūs, gabūs ir žingeidūs, taip pat pakankamai išsilavinę ir, sakyčiau, intuityvūs, kad suprastų tai, ką dėstau kino studentams.

Taigi džiaugiuosi, kad neprireikė žeminti standartų ir kad dirbtuvių dalyviai taip kokybiškai atsakė į mano mokymus“, - įspūdžiais dalijosi Paul Holmes, „Napier“ universiteto Škotijoje dėstytojas ir režisierius.

Festivalio „Pravda viena minutė“ kino dirbtuvės, vykusios lapkričio 8-11 dienomis, subūrė aštuoniolika trumpametražio kino entuziastų, kurie šias keturias paras be pertraukos mokėsi, kūrė, filmavo ir tobulėjo.

Kino dirbtuvėse dalyviai mokėsi režisūros, scenarijaus rašymo, kameros valdymo ir montavimo pagrindų. Jie konsultavosi su mokymus lankančiais dėstytojais, stengėsi įgyvendinti pačias sudėtingiausias, keisčiausias savo idėjas. Iš viso mokymų metu buvo sukurta per 30 filmų, kurių daugelis neginčijamai galėtų pretenduoti į festivalio konkursinę programą.

Mokymai prasidėjo avangardo pradininko Jono Meko vienos minutės filmu, skirtu būtent dirbtuvių dalyviams. Itin „fluxiškai“ skaičiuodamas iki šešiasdešimt, menininkas linkėjo dalyviams tęsti savo kūrybą toliau. Galbūt ir šis trumpas linkėjimas prisidėjo prie tokio didelio dalyvių entuziazmo ir noro pasiimti iš šių dienų viską, kas įmanoma.



„Man įspūdį padarė tai, jog ši edukacinė programa buvo suruošta ne vaikams, o įvairaus amžiaus žmonėms. Sukūriau naują temą, naują paskaitą, ir tai man pačiam buvo nauja bei tikrai įdomu. Jaučiuosi praturtėjęs. Ruošiantis teko pasidomėti stebėjimo, regos psichologija, į paskaitą įtraukiau dalykų, kurių nedėstau studentams operatoriams Akademijoje“, - taip kino dirbtuves matė Lietuvoje ir pasaulyje garsus operatorius Ramūnas Greičius.



Tarp dirbtuvėse sukurtų filmų netrūko nei komiškų situacijų, nei specialiųjų efektų ar gilios dramaturgijos. Turėdami vos kelias dienas paskaitoms ir filmavimui, dalyviai demonstravo savo išradingumą: į aktorius pasikvietė viešbučio “Barbacan“ darbuotojus, praeivius, ieškojo netradicinių erdvių, keitėsi idėjomis.

Ne vienas paskutinį rytą skaičiavo miegui skirtas valandas – paprastai jos neviršydavo trijų per parą. Tačiau rezultatas tikrai buvo vertas pastangų – dėstytojai negailėjo dalyviams nei taip reikalingos konstruktyvios kritikos, nei komplimentų. Intensyviai dirbdami visą laiką, dalyviai sugebėjo perimti didžiąją dalį jiems duotų žinių.

„Ypatingu pasiekimu laikau tai, kad mokymų metu dalyviai išties susidraugavo. Aštuoniolika labai skirtingų žmonių buvo uždaryti kelioms dienoms į tą pačią erdvę ir palikti tik su savo išmone, fantazija ir noru. Jie galėjo susipykti, galėjo pristigti idėjų ar tiesiog nuobodžiauti. Tačiau to nepadarė.

Atėjusi paskutinį rytą ir pamačiusi juos toje pačioje vietoje, kur ir palikau vakar, supratau, kad jie nuveikė kažką tikrai gero. Trisdešimt filmų, šimtai nuotraukų ir nesuskaičiuojamas kiekis įspūdžių yra tai, ką kiekvienas iš jų parsinešė namo“, sakė festivalio ir dirbtuvių organizatorė Indrė Viltrakytė.

Netrukus dirbtuvėse sukurti filmai, nuotraukos ir paskaitų santraukos atsiras festivalio puslapyje

  • festivalio puslapyje ir suteiks galimybę kiekvienam ten nebuvusiam bent akies krašteliu pažvelgti į tai, kaip vyko pirmieji Lietuvoje vienos minutės kino mokymai.



  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis