Gatvės žiema: džibingas (video)

Džibingas atsirado miestų gatvėse, apie 1980-uosius metus, kai apie snieglenčių parkus dar niekas ir girdėti negirdėjo, o dauguma slidinėjimo kurortų iš viso neįsileisdavo snieglentininkų.

Džibingui atlikti tinka gatvės turėklai, tiek tiesūs, tiek laiptuoti (kink rails), lenkti, „S“ formos, bortai, parapetai, nestačios sienos.

Gatvės džibingo esmė –atlikti žygdarbį, kažką pavojingesnio nei atliko kiti. Turėklai džibingui pasirenkami vis sudėtingesni…

Sniego parkuose taip par klesti džibingas. Juose gausu gatvės turėklų, bortų, parapetų imitacijų, o be to dar sočiai visokių konstrukcijų, kurių gatvėje nė su žiburiu nerasi, tai bangos formos turėklai, vaivorykštės...

Triukų atlikimas gatvėje, ant turėklų, yra ypač pavojingas ir gali jums kainuoti ne tik sulaužytą snieglentę, bet ir sveikatą. Tai stabdo sportininkus ne tik mokytis naujų triukų, bet ir kartoti senus. Gatvėje nėra didelės konstrukcijų įvairovės, todėl džibingeris neturi galimybės “atidirbinėti” triukų, todėl techniškumas prilygsta adrenalino kultui.

Dėl šių priežasčių, daugelis džibingerių renkasi sportuoti specialiuose parkuose. JAV kai kuriuos džibingo parkus jau galima pavadinti meno kūriniams. Džibingeriai – nauja subkultūra, kuri panaši į gatvės skeiterių stilių, tačiau išsaugo savo savitumą.

Europoje iš tiesų kietų sniego parkų ne tiek jau ir daug. Daugėjant parkų, auga ir nauja džibingerių karta, jie išsiskiria savo technika ant visų tipų konstrukcijų, o be to dar puikiai jaučiasi ant tramplinų ir paipų.

Parkuose figūras (tiek mokomąsias, tiek pro) stengiamasi išdėstyti taip, kad jos sektų viena paskui kitą, taip galima demonstruoti triukų serijas.

Baimė? Taip, tai - didžiausia problema, užsiimant snieglenčių sportu.



Kai sportininkas nori pereiti į aukštesnį lygį, jis neišvengiamai susiduria su rizika, atsiranda baimė. Ir tikrai nereikia tikėti tuo, ką paisto kiti, kad ekstremalai visiški bebaimiai – bijo visi – freestail‘e baiminamasi nukristi, freeraid‘e akmenų ir lavinų... Nebijo turbūt tik tie, kurie dar nė karto nebuvo rimtai susižaloję.

Kalbant apie džibingą, be jokios abejonės, pradedančiajam daug lengviau įveikti baimę parke, nei ryžtis šturmuoti turėklą gatvėje. Kita vertus žmones labiau traukia gatvės džibingas, jis – miesto kultūros dalis.

Triukai vis sudėtingėja, turėklai darosi vis statesni, ilgesni ir laiptuoti, tačiau jau nebėra naujų idėjų, todėl nebėra ir to didžiulio susidomėjimo, kuris buvo vos pasirodžius pirmiesiems džibingo filmams.

Be jokios abejonės gatvės džibingą galima vadinti elitiniu užsiėmimu. Įsivaizduokite kas būtų, jei visi snieglentinikai pasipiltų į gatvę ir pultų važinėti ant visų įmanomų turėklų, parapetų, bortų…



Lietuvoje snieglenčių sportas dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Mūsų klimatas ir miesto aplinka labai tinka užsiimti džibingu. Būtent tuo visą praėjusią žiemą ir užsiiminėjo visi rimtesni snieglentininkai. Kai kurie jų žiemos pabaigoje netgi išmėgino gatvės džibingą.

Tiesa, mokytis džibingo parkuose, kuriuose yra daug figūrų, lietuviams nelabai yra galimybių, nes visi kalnai, ant kurių stovi keltuvai yra okupuoti slidininkų, o tie nuolat murma, kad kažkas jiems gadina trasas ir maišo važinėti.

Bet po truputį Lietuvos slidinėjimo kurortai ima suprasti, kad snieglentės yra neatsiejama žiemos sporto dalis, kuri pritraukia vis didesnes minias, todėl tai šen, tai ten atsiranda vamzdžiai, dėžės, turėklai ir tramplinai, pritaikyti būtent snieglentininkams.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis