Autostopininko dienoraštis: tranzu į Italiją (1)

Rašau šį dienoraštį, sėdėdamas ant savo drabužių maišo prie Žemųjų Panerių plento, Vilniuje. Rašau DELFI gatvės skaitytojams ir sau, kad kada nors po daugelio metų, galėčiau nusišypsoti ir viską vėl prisiminti.

Vėliau vargu ar dar taip bekeliausiu – be nakvynės, pakelėmis, nuo degalinės iki degalinės... Žmonės kelionėms išleidžia didžiausius pinigus už ramybę, komfortą bei prabangą, o tranzuoti reiškia visko atsisakyti mainais už tai, ko niekur nenusipirksi – bendravimą.

Tranzuoju po Vakarų Europą jau trečiąjį kartą, visiems tiems, kurie dar tik žada tai daryti, manau, šis dienoraštis bus naudingas, sužinosite kai ką įdomaus ir naudingo iš mano patirties.

Taigi, sėdžiu ant maišo šalia dviejų sunkių kelioninių kuprinių ir tranzuojančio draugo (jo vardas Edgaras-Čepas), stebiu pro šalį lekiančias mašinas. Taip, Lietuvoje prastovėti trasoje 3-4 valandas yra įprasta.

Kaip paprasta tranzuoti merginoms...

Daugelis mus pavadintų naiviais optimistais, nes tranzuoti dviems vaikinams, yra gerokai sunkiau nei su mergina. Tačiau kelionės metu bandysime sau įrodyti, kad ištvermė, optimizmas ar tiesiog noras keliauti yra svarbesni dalykai nei lytis, amžius ar išvaizda.

Teisybė, jog merginas vairuotojai pastebi greičiau, ypač pietų valstybėse, ir keliauti su jomis pavyksta greičiau, tačiau tai kur kas rizikingiau - dėl tavo šviesiaodės merginos pavėžėti siūlosi nepatikimi vairuotojai...

Po pusantros valandos stačiomis, pajudėjome Kauno link su tvarkingu, maloniu vyruku. Keista, tačiau sustojo mums, o ne prieš mus stovinčiai močiutei, kuriai teko pačiai įsiprašyti į vidų, kad vairuotojas priimtų ir ją.

Labiausiai su Čepu džiaugėmės tuomet, kai pavyko pirmiems pajudėti iš vietos, paliekant poreles stovėti, manančias, jog mergina prie kelio – bilietas į mašiną, o iš tiesų juk svarbiausia gera nuotaika ir šypsenos!

Kelionės „manta“

Dviems savaitėms abu su Čepu turėjome apie tūkstantį litų, dvi pilnas kuprines drabužių, maisto bei reikalingiausių daiktų. Ką pasiėmėme?

Turime po miegmaišį, kelioninius kilimėlius miegmaišiams, vieną vienvietę palapinę (nes Čepas turi tik miegmaišį, o jei lis lietus, turės apsidengti savo optimizmu), būtiniausius drabužius (nors paprastai šiltų drabužių tereikia, nakvojant Lenkijoje ir Lietuvoje): daug ryškių spalvotų maikonų, keletą porų kelnių ir šortus.

Taip pat turime dvi gertuves: vieną, kuri išlaiko karštą vandenį, kad galėtume pasidaryti sriubos ar košės, ir kitą - lengvą juodą plastmasinę gertuvę. Kodėl juodą? Todėl, kad ši spalva prikaitina vandenį ir įbėrę žalios arbatos visąlaik turime tonizuojančio, skanaus gėrimo.

Turime būtiniausių vaistų, tarp kurių vertėtų paminėti tabletes, skirtas vandens dezinfekavimui. Jos praverčia tokiose situacijose, jei tenka vandens semtis iš „neaiškių“ lauko kranų.

„Kodėl imate autostopininkus“, - paklausiau pirmojo sutikusio mus pavėžėti vyriškio.

„Koks skirtumas ar vienam važiuoti, ar keliems,“ - atsakė jis, paleidęs mus Kaune, prie įvažiavimo į centrą.

Išlipome kažkur vidury Kauno, pradėjome po truputį eiti IX forto link – patogiausios vietos, tranzuojant į Lenkiją.

Eiti būtų tekę gal 3-4 kilometrus, tad paklausėme vilkiko vairuotojo, pylusio degalus degalinėje: „Gal galite pavežti mus iki sienos ar bent IX forto?“ Maloniai, tačiau kiek dvejodamas mus priėmė ir šis vairuotojas - sėkmė!

Labai džiaugėmės, kad neteko eiti tokio atstumo, o nuėjus stovėti dar nežinia kiek laiko. Beje, užkalbinimas degalinėse yra labai dažnas ir patogus tranzavimo būdas ypač Vokietijoje, išraižytoje vadinamaisiais „auotobanais“ (tai greitkeliai, kuriuose negalima tranzuoti ar vaikščioti, nes vokiečių greitkelių policija tikrai puikiai dirba savo darbą).

Šalių ypatumai

Išvykstant pravartu pasidomėti šalies, kur keliaujama, vietine kultūra, „nerašytomis taisyklėmis“, kurias galbūt teks laužyti. Viena iš tokių – palapinių statymas Vokietijoje ar Austrijoje. Ten žmonės itin paiso taisyklių.

„Mes su kolegomis retai vežame tranzuotojus, tačiau jeigu vežame, tai į išvaizdą dėmesio nekreipiame,“- patikino mane naujasis geradaris.

Jis, vežęs mus nuo Kauno, baigė savo kelionę apie dešimtą valandą vakaro didelėje tranzitinių sunkvežimių stovėjimo aikštelėje, Lenkijoje. Jis pats pasisiūlė mus pavėžėti toliau, nei prašėme, nes, matyt, buvo patenkintas mūsų kompanija.

Labai susidraugavome su šiuo žmogumi - visą kelią kalbėjomės įvairiausiomis temomis. Išlipdami gailesčiu ir dėkingumu širdy atsisveikinome.

Turėjome du pasirinkimus: miegoti devynias valandas ir kitą dieną tęsti kelionę kartu su juo arba nelaukti ir keliauti toliau.

Keliaudamas su mergina ir taupydamas jos jėgas būčiau nedvejojęs ir pasirinkęs pirmąjį variantą. Tačiau mes iš anksto buvome užsibrėžę tikslą - įveikti Lenkiją per vieną parą - ir neketinome ten miegoti, tad širdingai atsisveikinę, patraukėme toliau.

Naktis buvo labai šalta. Prireikė visų drabužių: golfo, bliuzono ir šiltų kojinių, tačiau ir taip buvo šalta – krėtė drebulys. Pralaukę kelias valandas temstančioje degalinėje, įlipome į kito lietuvio kabiną, kuris tęsė mūsų kelionę dar kelias valandas.

Jo mašinoje užmogome (nors nepatartina miegoti tranzuojant).

Prabudome ketvirtą ryto, vairuotojas mus išleido nežinomame kelyje esančioje stovėjimo aikštelėje. Ten, bergždžiai pralaukę keletą valandų, nusprendėme pėsčiomis eiti iki didesnio kelio.

Brr, nemiga ir naktinės klajonės Lenkijos šunkeliais išties nėra maloniausia kelionės dalis.

Kadangi švito ir buvome visiškai sušalę, eiti nebuvo be galo malonu. Tokiose situacijose neklausi savęs: „ar man patogu, ar aš nepavargęs?“.

Ant nugaros neši visus savo namus ir keliauji į saulėtąją Italiją - mintis verčianti iš koto.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis