– Išgasdinai mane, Hari! – šūktelėjau uždariusi duris.
– Atleiskite, nenorėjau, – šnerves išplėtęs ir lūpas sučiaupęs žiūrėjo į mane vaikinas.
Jis atrodė lygiai kaip jo tėvas ir aš žinojau, ką reiškia ši veido mimika – jis stengėsi suvaldyti juoką. Henrikas visada išplėsdavo šnerves, kai norėdavo juoktis… Pamačiusi taip darant ir Harį, negalėjau suvaldyti šypsenos ir nejučia sukrizenau.
– Pastebėjau, jog neturite automobilio, o oras ne pats tinkamiausias pasivaikščiojimams, tad siūlausi jus parvežti, – tarė jis droviai žvelgdamas į mane.
Mano šypseną pakeitė nuostabos mina. Milijonas minčių plūstelėjo į galvą, todėl stengiausi pasakyti jam kažką logiško…
– Ačiū, nereikia, Hari, tu labai malonus, bet aš kaip nors grįšiu, juk turiu skėtį, viskas gerai, – susijaudinusi sumaliau viską į vieną sakinį.
– Leiskite taip jums atsidėkoti už praeitą mūsų pokalbį, kuris mane nuteikė šiek tiek optimistiškiau. Dabar suprantu, kodėl buvote tėčio draugė…
Haris, lyg žinodamas mano silpniausią vietą, smogė tiesiai į paširdžius, pakomentuodamas mano ir Henrio draugystę. Palenkusi galvą vis dar galvojau apie paskutinį jo sakinį, kai vaikinas apglėbė mane per pečius ir žaismingai tarė:
– Neigiamo atsakymo nepriimsiu, eime.
Nieko nebesakiusi leidausi jo vedama laiptukais žemyn ir abu rankomis užsidengę pakaušius nubėgome iki jo raudono automobilio. Haris greitai atidarė dureles, aš įšokau į vidų. Vaikinas įsėdo, pasipurtė šlapias garbanas, nusibraukė jas nuo veido ir papriekaištavo:
– Ir jūs norėjote eiti per tokią liūtį?
Šyptelėjau, prisisegiau diržą ir žiūrėjau tiesiai į kelią nieko nesakydama.
– Kur jus vežti? – nusijuokęs paklausė Haris.
– Žinai, kur yra Enfildo žirgynas?
– Žinoma. Jūs ten gyvenate? – užvedęs automobilį nustebo jis.
Palingavau galva, bet nepratariau nei žodžio, nes tuo metu akys lakstė po tvarkingą mašinos saloną, o viduje susiplakę Hario bei automobilio kvepalai sukūrė itin jaukią aplinką. Haris apsižvalgė, ar niekas neatvažiuoja, ir išsuko į gatvę.
– Jūs labai ilgai būnate konservatorijoje.
– Kadangi laikinai esu apsistojusi pas tėvus, stengiuosi kuo ilgiau negrįžti, – šyptelėjau, nes tai skambėjo lyg paauglės aimana.
– Kodėl laikinai? Kraustysitės kažkur kitur? – žvilgčiodamas tai į mane, tai į kelią klausinėjo Haris.
– Noriu nusipirkti savo butą, tačiau paieškos nėra tokios paprastos, kaip aš maniau…
– Taip, ir aš ieškau buto, suprantu jus…
– O kam tau butas, juk gyveni milžiniškame name vien tik su mama, – nustebusi atsisukau į pašnekovą.
– Jau seniai buvau nusprendęs, kad išsikraustysiu iš namų, kai sulauksiu pilnametystės, tad noriu tęsėti savo žodį. Stabdo tik tai, kad mama liks viena… – jautrumą demonstravo Haris.
Nors Liucijai ypatingos simpatijos nejaučiau, įsivaizdavau, kad praradus vyrą ir turint tik sūnų, tikrai nesinorėtų gyventi vienai. Šyptelėjau suvokusi, jog Haris toks jautrus ir nebijo to parodyti.
– Tu – geras sūnus, – išreiškiau savo nuomonę ir toliau žvelgiau į Harį.
Vaikinas šiek tiek susigėdo, kukliai nusišypsojo ir atsisuko į mane. Jo žvilgsnis persmelkė kiaurai visą kūną, o duobutės skruostuose atėmė žadą. Jis nieko nesakė, tiesiog žiūrėjo nenuleisdamas akių. Suvokusi, jog taip galima padaryti avariją, pratęsiau mintį:
– Tačiau prastas vairuotojas…
Haris nusijuokęs pažvelgė į kelią ir prisipažino, jog jo vairuotojo teisėms dar tik mėnuo. Mintyse paskaičiavusi, priėjau išvados, kad Henrikas mirė tą patį mėnesį, kai Hariui sukako septyniolika. Labai norėjau sužinoti, kaip paskutiniais mėnesiais jautėsi Henrikas, tačiau nemaniau, jog Haris su manimi apie tai norėtų ir apskritai galėtų kalbėti. Tai buvo per daug asmeniški išgyvenimai, o jis žinojo, kad aš tik eilinė jo tėvo draugė, tad… Toliau kankinausi nieko nežinodama apie dvidešimt Heriko gyvenimo metų.
– Keistas sutapimas: jūs gyvenate žirgyne, o tėtis man niekada neleido jodinėti, – pasiskundė Haris, kai įvažiavome į Enfildą.
– O tu norėjai jodinėti? – pasidomėjau.
– Žinoma! Vaikystėje buvau labai imlus vaikas, todėl norėjau išbandyti kuo daugiau veiklų, tačiau tėtis prieštaravo šiam mano norui… Pamenu, jog būtent jūsų žirgyne ir norėjau jodinėti.
Buvau nestebusi ir nežinojau, kodėl Henrikas taip elgėsi. Galbūt dėl to, kad nenorėjo susitikti su mano tėvais, galbūt nenorėjo prisiminti manęs, o galbūt nenorėjo, kad tėvai man pasakotų apie jo ir sūnaus pasirodymą… Deja, dabar to nesužinosiu nei aš, nei Haris, kad ir kaip smalsu buvo.
– Niekada nevėlu užsiimti naujais dalykais, – šyptelėjau jam, kad nutraukčiau nejaukią tylą.
– Jūs turbūt puiki jojikė, – atsisukęs teigė Haris.
– Nepasakyčiau, kad puiki, tačiau žirgą suvaldyti sugebu, – nusijuokiau.
– O aš nesugebėčiau… Net užlipti nemokėčiau, – į mano juoką tuo pačiu atsakė vaikinas.
– Na, jei kada norėsi – mūsų žirgynas atviras visiems pradedantiesiems.
– Ačiū… – primerkęs akis šypsojosi Haris.
Atsilošiau sėdynėje, pajutusi kažkokį palengvėjimą. Jaučiausi neįtikėtinai jauna, lyg skatindama Harį pradėti jodinėti, pati save skatinčiau pradėti kažką naujo. Mes greitai pasiekėme mano namus ir išlipdama iš automobilio nežinojau, kaip derėtų atsisveikinti.
– Dėkoju už paslaugą, Hari.
– Buvo vienas malonumas, – persisukęs savo sėdynėje šyptelėjo vaikinas.
– Saugiai grįžk namo, iki, – skleisdama skėtį ir lipdama iš automobilio padėkojau.
– Iki pasimatymo, Elizabeta!
Trinktelėjau durelėmis ir lyg įgnybta pasileidau bėgti per kiemą. Adrenalinas plūstelėjo į kūną, o sustojus pakirto kelius ir aš kelias sekundes stovėjau gaudydama kvapą prie durų po stogeliu. Širdį beprotiškai kuteno, o man norėjosi šypsotis pačia plačiausia šypsena… Įėjusi į namus, buvau sutikta mamos, kuri iškart pasidomėjo:
– Su kuo grįžai?
Iš tiesų pasijutau lyg tėvų užklupta paauglė. Prieš daugiau nei dvidešimt metų manęs mama to paties klausdavo, kai mane iki namų palydėdavo Henrikas Dabar, kai man buvo beveik keturiasdešimt, ji vis dar neatprato klausti to paties.
– Kolegė važiavo į tą pusę, pavežė iki namų, – kabindama lietpaltį į spintą sumelavau.
– Tau reikėtų įsigyti vairuotojo teises, kaip būtų patogu…
– Mama, man nebe penkiolika, aš pati sprendžiu, kas man patogu, o kas ne, – šyptelėjusi jai paėmiau ant grindų padėtą rankinę ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Vos įėjusi, mečiau daiktus ant lovos ir ėmiau vaikščioti ratais po kambarį. Vis galvojau, kas vyksta mano viduje, kodėl aš taip džiaugiuosi, kodėl man taip šilta, širdyje gera ir kutena skrandį? Atsisėdusi ant lovos kraštelio užsidengiau veidą delnais ir prikandusi lūpą purčiau galvą į šonus.
– Ne, negali būti, Eliza… Tik ne Heriko sūnus, tik ne jis… Tai tik praeities ilgesys ir prisiminimai… Laikina. Viskas praeis… – tyliai murmėdama guodžiau save.
Neslėpsiu, nors ir nenorėjau pripažinti, tačiau Haris Smitas buvo patrauklus, subrendęs jaunuolis, kuris padarė man didžiulį įspūdį, ne vien tik savo išvaizda. Kelis rytus veidrodyje žiūrėdama į savo veidą, bandžiau prisiminti, kokia buvau, kai man buvo aštuoniolika… Lygus ir skaistus veidas, didelės išraiškingos akys, stiprūs plaukai, išpuoselėti dantys ir tobula figūra. Nejučia ėmiau pavydėti visoms savo mokinėms, kurioms jaunystė ir geriausi gyvenimo metai buvo prieš akis. Jos visos atrodė tokios nerūpestingos, laisvos bei neįsipareigojusios, žvelgdama į jas galvojau apie savo jaunystę, kurią paaukojau baletui… Nepajutau, kas yra laisvė, spontaniškumas, negalvojimas apie rytojų ir tiesiog plaukimas pasroviui. Aš visada turėjau pareigų, neturėjau jokių teisių į gražiausias gyvenimo dienas ir neturėjau jokios pasirinkimo laisvės. Iki tol maniau, jog šokis ir buvo mano gyvenimas, tačiau žvelgdama į jaunus žmones supratau, kad šokis tebuvo tikslas, kuris neturėjo užimti viso mano gyvenimo, nepalikdamas vietos tokiems svarbiems dalykams kaip šeima, meilė, laisvė, saviugda… Aš buvau gabi tik vienoje srityje, o visos kitos tiesiog nepastebėtos praskriejo pro mane. Niekada nebegalėsiu grąžinti tų laikų, kai dar galėjau nueiti į šokius, šėlti iki ryto, nemiegoti visą naktį kažkur paplūdimyje prie laužo su draugais. Niekada nebebūsiu jauna! Tai mane labai skaudino ir aš žvelgiau į save šokančią, tačiau jaučiausi nieko verta ir nieko nepatyrusi moteris.
Savaitė buvo įtempta, nes turbūt prasidėjus mano amžiaus krizei, aš priverstinai kūriau choreografiją šokyje ir apleidau savo mokines, visą pamokų laiką praleisdama savo kėdėje, žvelgdama į jas šokančias… Vieną dieną supypsėjo mano telefonas. „Keista, man juk niekas nerašo žinučių…“ – pagalvojau, pasilenkusi paimti telefoną.
„Sveika, mokytoja Elizabeta. Kviečiu papietauti kitoje gatvės pusėje esančioje užkandinėje, ten vien tik salotos! Į kabinetą užsuksiu lygiai dvyliktą. – H.“ SPAUSK ČIA
