DOVANA! "Online" knyga apie lemtingą meilę (TĘSINYS)

Lingavau galva žiūrėdama į kelias garbanas, išlindusias iš po jo kepurės.

- Ir turite problemų? – tęsė vaikinas.
- Juk girdėjai, neturiu problemų...
- Na, manau, kad žodžiai „negrįšiu į Maskvą“, „nepapirksi“ ir tai, jog nenorite savo valia būti kažkieno žmona, parodo, jog turite problemų...
Nors Hariui jaučiau kažkokius ypatingai šiltus jausmus dėl to, jog jis mano gyvenimo meilės sūnus, į pokalbius apie savo problemas su juo leistis tikrai nenorėjau, todėl griežtokai tariau:
- O aš manau, kad tai neturėtų būti tavo reikalas.
Haris atsigėrė sulčių, apsilaižė ir atsakė:
- Aš tik domiuosi jumis... Ir noriu padėti, kaip jūs man padėjote išklausydama.
- Tau mano problemos turėtų būti labai svetimos ir padėti man neįmanoma, susitvarkysiu pati, - dirbtinai jam šyptelėjau.
- Jūs apskritai čia atvykusi turite su kuo pasikalbėti? Ne vien apie darbą... Buvote mano tėvų draugė, tačiau dabar nei karto nebuvote apsilankiusi pas mamą, visą dieną praleidžiate salėje šokdama, jums reikėtų su kažkuo pasikalbėti, - guodžiančiai kalbėjo Haris.
Manyje kilo pyktis dėl jo žodžių, tačiau tai buvo todėl, kad jis sakė visišką tiesą. Grįžau į savo gimtinę, tačiau neturėjau žmogaus, su kuriuo galėčiau nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas neduoda man ramybės, kas glumina, kas slegia širdį ir kokios problemos kankina mane kiekvieną dieną... Kad ir Vladimiras. Niekas nežinojo, kokie iš tiesų yra mūsų santykiai, netgi mano šeima. Tik Vladimiro tarnai, gyvenę su mumis dvidešimt metų, gali papasakoti, kokie būdavo mūsų barniai ir nevykusi santuoka...
- Hari, tu per jaunas suprasti suaugusių žmonių problemas ir jas spręsti, - mandagiai jam atsakiau, nervingai išgerdama sulčių.
- Taip, aš jaunas, tačiau tai nereiškia, kad nieko nesuprantu apie gyvenimą, - nusiminęs tarė vaikinas.
Žiūrėjau į jį ir nesupratau, kodėl man taip norisi juo pasitikėti ir kodėl jame matau ne aštuoniolikmetį vaikiną, o daug daugiau apie gyvenimą suprantantį žmogų, nei aš. Galbūt todėl, kad jis turėjo teisę rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, galėjo rinktis, kur nori gyventi, ką nori veikti ateityje, kur eiti, ką valgyti... Jam buvo aštuoniolika, o jis turbūt turėjo spalvingesnį gyvenimą, nei aš sulaukusi keturiasdešimties. Tas jaunatviškumas ir imlumas mane tiesiog traukė prie jo, tačiau aš nenorėjau atsiverti, nenorėjau pasirodyti silpna. Juk buvau daug vyresnė ir turėjau atrodyti patyrusi daug daugiau nei jis.
- Man jau laikas į pamoką... – nukreipusi temą išlemenau.
Iš rankinės traukiausi piniginę, kai išgirdau Harį:
- Aš jus vaišinu!
- Na jau ne, nereikia. Tai juk ne pasimatymas, kad reikėtų už mane mokėti, - šyptelėjau išsitraukusi piniginę.
- Tuomet bus pasimatymas, nes neleisiu jums mokėti, - ginčijosi jis.
Šyptelėjau jam, supratusi juokelį, tačiau ištraukusi dvidešimt svarų, padėjau juos ant staliuko.
- Leisiu sumokėti už save tik su viena salyga, - pradėjo derybas Haris.
- Tu niekada nepasiduodi? – paklausiau stodamasi.
- Jei dar kartą susitiksime ir papasakosite man apie save.
Širdyje kažkas sukirbo, tačiau aš ramiai rengiausi lietpaltį ir įtariai į jį žiūrėjau.
- Ką turi omenyje sakydamas apie save? Juk viską žinai: esu baleto mokytoja, gyvenau Maskvoje, dabar gyvenu žirgyne, mano vardas Elizabeta ir aš buvau tavo tėvų draugė.
- Papasakosite apie draugystę su mano tėvais, apie Maskvą ir apie savo vyrą, - šypsojosi Haris ir net nesidrovėjo kišdamasis į mano asmeninius reikalus.
- Paprašyk savo mamos, ji tau papasakos apie mūsų draugystę, - pabrėždama paskutinį žodį išrėžiau jam. – Turiu eiti, ačiū už pietus, Hari.
Pamojusi, palikau vaikiną sėdėti prie staliuko, o pati išlėkiau į konservatoriją. Nežinau kodėl, tačiau man norėjosi verkti... Jaučiausi blogai dėl Vladimiro, dėl to, kad Haris išgirdo mūsų pokalbį, dėl to, kad jis pasakė tiesą, jog aš su niekuo nebendrauju ir dėl to, kad aš nebežinojau, kaip aš žiūriu į Harį. Mane siutino ir tuo pat metu žavėjo jo panašumas su Henriu, žmogumi, kurį vienintelį gyvenime mylėjau, kuriuo pasitikėjau ir kuris buvo ne vien mano vaikinas ar draugas, jis buvo mano siela. Jis žinojo kiekvieną mano problemą, kiekvieną jausmą, nerimo momentus, paguosdavo ir nuramindavo, kai manydavau, kad man kas nors nepavyks, skatindavo nepasiduoti sesers patyčioms ir erzinimams, skatindavo niekada nenuleisti rankų ir kovoti su sunkumais, nes patys jie neišsispręs, o nesprendžiami tik įsisenės... Henris vienintelis norėjo būti mano draugu, lygiai kaip dabar Haris. Grįžusi į salę, užsirakinau ir gerą pusvalandį leidau sau išsiverkti...
Tą vakarą gulėjau lovoje ir svarsčiau, kaip man išspręsti savo gyvenimo problemas? Kaip atsikratyti minčių apie praeitį, išsiskirti su Vladimiru, susirasti butą ir atidaryti savo baleto studiją. Buvau viena kaip pirštas... Nors tėvai mane ir palaikė, tačiau nejaučiau, jog jie suprastų mane dėl skyrybų su Volodia, ką jau kalbėti apie praeities ilgesį. Taigi, buvau viena ir stūmiau nuo savęs vienintelį mano problemomis susidomėjusį žmogų, kuris buvo per jaunas padėti man. Tačiau jis nenuleido rankų ir prieš užmigdama vėl gavau iš jo žinutę.
„Nemanykite, kad aš pasiduosiu. Susitikime šeštadienį vakare. - H."
Nesupratau, kodėl jis taip atkakliai nori su manimi pasikalbėti, tačiau negalėjau susitikinėti su mokiniu savaitgalio vakarais. Kad ir kaip man reikėjo draugo, aš dar turėjo proto ir nepraradau savikontrolės. Jaučiausi įsipareigojusi tiek savo darbui, tiek Henrikui, kuris tikrai nesuprastų mano ir jo sūnaus draugystės.
„Hari, aš esu suaugusi moteris, kuri moko tavo bendraamžius, nemanau, kad mums pridera susitikti.“
Atsakiau jam ir padėjau telefoną ant stalelio. Žinojau, kad negaliu matytis su Hariu, kad tai nedera mano amžiaus moteriai, tačiau negalėjau paneigti didžiulio smalsumo ir begalinio noro. Jis man buvo lyg Henris prieš daugelį metų – nepasiduodantis, atkakliai siekiantis tikslo, norintis padėti, kad tik artimiesiems būtų bent šiek tiek lengviau. Telefonas dar kartą nušvito ir aš pačiupusi jį perskaičiau dar vieną Hario žinutę.
„Lauksiu aštuntą prie fontano Enfildo centre, jei sugalvosite klausyti savo širdies balso. – H.“
Iš kur tas vaikinas žinojo, ką jaučia mano širdis? Ėmiau bijoti jo, nes atrodė, kad tai tikrai Henris, kuris kalbasi su manimi per Harį... Jis lygiai taip pat visuomet liepdavo klausyti savo širdies, nes tik ji vienintelė žino, kas geriausia netgi tada, kai mums nepasiseka. O aš niekada neklausiau širdies, visada pasiklioviau protu ir štai kaip dabar gyvenu – neturėdama nei meilės, nei laimės, nei draugų...
Visą likusią savaitę mane kankino dilema – susitikti su Hariu ar visgi klausyti proto, kuris neleido peržengti ribos ir nepainioti asmeninio gyvenimo su darbu. Neturėjau su kuo pasitarti šiuo klausimu, todėl nusprendžiau nueiti aplankyti vienintelio turėto draugo – Henriko. Po darbo taksi mane paleido prie kapinių ir aš, kovodama su vėjo gūsiais, pasiekiau jo kapą. Pirmiausia sukalbėjau maldą, mintimis klaidžiodama kažkur toli, kol suvokiau, jog ne to čia atėjau.
- Labas, Henri... – tyliai sumurmėjau. – Nepyk, kad trukdau, tačiau nežinau, į ką daugiau kreiptis... Tu buvai vienintelis mano draugas, vienintelį tave įsileidau į savo širdį, o dabar tavęs nebėra... Aš nežinau, kur man eiti, nežinau, kaip susitvarkyti be tavęs. Kodėl tavo sūnus turėjo pasirodyti mano gyvenime? Kodėl būtent dabar? Aš nenoriu elgtis netinkamai, tačiau jame randu dalelę tavęs... Jūs per daug panašūs, kad aš galėčiau atsispirti jam. Žinai, net jūsų mimikos, kai norite, bet negalite juoktis, vienodos...
Nutilusi prisiminiau tas išplėstas nosies šnerves, tačiau tai nebebuvo Henrio atvaizdas – jį pakeitė Haris. Dabar viskas, ką prisimindavau apie Henriką, mano vaizduotoje pasirodydavo Hario pavidalu.
- Aš turbūt išprotėjau, kad matau tiek daug jūsų panašumų. Man dėl to labai gėda, atleisk... Juk negaliu būdama keturiasdešimties, galvoti apie vos pilnametystės sulaukusį vaikiną. Bet nežinau, kaip sustoti. Henri, nors ir netikiu antgamtiniais reiškiniais, bet prašau, atsiųsk man ženklą, kaip elgtis, nes aš kryžkelėje.
Pastovėjusi dar kelias minutes, persižegnojau ir ištarusi tylų „myliu tave“, ėjau namo. Grįžusi nenorėjau matyti nei vieno namiškio, tačiau mama mane pakvietė į virtuvę vakarienės.
- Aš nesu alkana.
- Bet juk šiandien kinų maisto vakaras, užsakėme įvairiausių patiekalų...
- Aš tikrai nenoriu, juk pratinai mane atsisakyti kinų maisto, - šyptelėjau jai.
Mama susigėdusi nuleido akis, tačiau greitai pagriebusi dėžutę atkišo ją tardama:
- Bent laimės sausainuką paimk!
Nusijuokiau ir, ištraukusi vieną sausainį, nuėjau į savo kambarį. Įsijungusi kompiuterį pradėjau atidžiau ieškoti buto. Nenorėjau gyventi toli nuo Enfildo, nes šiame rajone visada jaučiausi geriausiai, tačiau nenorėjau gyventi ir pernelyg arti žirgyno. Norėjau pradėti savarankišką gyvenimą viena... Pasižymėjau keletą variantų Barnete, Etmonde ir taip pat Enfilde. Tokia jau aš buvau – pasižymėdavau, užsirašydavau, jog tai reikia padaryti, tačiau kol prisiruošdavau ką nors padaryti, praeidavo dar kelios dienos ar net mėnesiai. Atsilošusi kėdėje paėmiau sausainį ir perlaužiau jį, o ištraukusi iš jo lapelį su linkėjimu pusbalsiu perskaičiau:
- Daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė.
Dar kartą perskaičiau jį mintyse ir pajaučiau, kaip širdis ėmė plakti kur kas greičiau, nei ligi šiol... Šypsodamasi purčiau galvą į šonus, negalėjau patikėti, jog būtent dabar ištraukiau tokį linkėjimą. „Nejaugi čia ženklas, Henrikai?“ – paklausiau savęs mintyse, prisiminusi, jog dar prieš porą valandų prašiau jo atsiųsti man patarimą... Leidau pritaikyti šią išmintingą mintį sau: Dievas suplanavo mano susitikimą su Hariu, tik aš vis dar priešinuosi tam, ką jis sukūrė ir tai mane sekina, todėl pasidėjusi linkėjimą ant stalo nusprendžiau, jog šeštadienį susitiksiu su Hariu ir leisiu įvykiams tekėti savo vaga, taip, kaip yra nulemta. Turbūt ne be reikalo Haris atsirado mano gyvenime, turėjau sužinoti, kokios įtakos jo pasirodymas turės man ir mano gyvenimui.
Šeštadienis atėjo neįtikėtinai greitai, visą tą laiką nebuvau susitikusi su Hariu ir nežinojau, ar jo kvietimas vis dar galioja. Jaudulio apimta visą šeštadienio popietę laksčiau lyg ant adatų, nes ėjau į visišką nežinią... Manęs netgi nenervino eiliniai Darsės erzinimai prie pietų stalo. Svarsčiau, ar einu susitikti todėl, kad noriu grįžti į praeitį ir įsivaizduoti, kad Haris – tai Henrikas, ar todėl, kad Haris atsirado kaip tik tuo metu, kai man reikėjo šalia žmogaus, o galbūt todėl, kad man knietėjo nusižengti taisyklėms ir pajusti, ką reiškia jaudulys? Kad ir kaip bebūtų, aš klausiau savo širdies, kuri lipo iš krūtinės neleisdama nei sekundei nusiraminti, balso. Sumelavusi, jog einu pasivaikščioti po Enfildą, taksi nuvažiavau iki centro ir kurį laiką apžiūrinėjau parduotuvių vitrinas, nes bijojau nueiti prie fontano ir ten nerasti Hario... SPAUSK ČIA

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis