DOVANA! "Online" knyga apie lemtingą meilę (TĘSINYS)

-Kas?
-Na, jie man niekada neatrodė labai mylintys vienas kitą. Jie puikūs tėvai, tačiau tėtis visada buvo atsidavęs muzikai ir darbui, todėl aš niekada nesupratau, kaip jis gali dedikuoti visas dainas mamai, kai to tiesiog nesimato jo veiksmuose... Nežinau, gal tik man taip atrodo... – susimąstė jis.

Dalelė manęs norėjo džiaugtis dėl to, kad Henrikas nemylėjo Liucijos taip, kaip kažkada mylėjo mane, tačiau negalėjau parodyti Hariui, jog tai mane kaip nors liečia.
- Laikui bėgant tiesiog pripranti prie meilės ir veiksmais to išreikšti nebereikia, - šyptelėjau atsigerdama kavos, nes norėjau paslėpti savo melagystę.
- Manau, jog prie meilės niekada nepriprasi. Jei myli, visuomet jautiesi pakylėtai, visada džiaugiesi, kad mylimas žmogus yra šalia ir nori visam pasauliui rėkti, jog jį turi! Neįmanoma, jog žmonėms suaugus meilė tampa tokiu paprastu jausmu. Ne ne, ji visada kutena, - savo romantiškąją pusę man demonstravo Haris.
Mano antakiai pakilo, aš likau be žado.
- Turbūt esi įsimylėjęs, jei žinai, koks tai jausmas, - šiek tiek sarkastiškai paklausiau ir nusijuokiau, nors viskas, ką jis pasakė, buvo tiesiog ištraukta iš mano galvos.
„Negalėčiau paprieštarauti nei vienam jo teiginiui... Net verkti norisi...“ – pagalvojau ir vėl čiupdama karštą puodelį.
- Nesu, - susigėdęs atsakė Haris ir nuleido akis. – Tačiau aš taip įsivaizduoju meilę, laikas parodys, ar aš buvau teisus!
Vaikinas tikrai nebuvo vaikiško ir eilinio mąstymo. Aš didžiavausi tiek juo, tiek jo tėvu, kuris išauklėjo tokį puikų jaunuolį. Šypsojausi kiek skruostai leido, nes jaučiausi su juo lyg su senu draugu, su kuriuo galiu dalintis savo išgyvenimais. Palaipsniui Haris pelnė ne tik mano pagarbą, bet ir pasitikėjimą...
- Tu iš tiesų teisus, Hari. Prie meilės nepriprantama... Ji visada yra lyg karštas puodelis, kurį prilieti, - atsisukusi į savo kavą šyptelėjau. – Prilieti ir tave degina... Ta ugnelė visada kirba tavyje. Ir visam pasauliui norisi skelbti apie tai...
Nemaniau, jog esu tokia jautruolė, tačiau susigraudinau prisiminusi, koks stiprus jausmas gyveno manyje, kai buvau su Henriku. Atsiprašiau Hario, kuris susirūpinęs žiūrėjo į mane ir nežinojo, ką daryti.
- Viskas gerai, sentimentai, - nusijuokiau ir paėmiau ant stalo padėtą servetėlių dėklą.
Paėmusi vieną, nusivaliau paakius, kurie jau buvo sudrėkę nuo susikaupusių ašarų.
- Matau, kad jūs tikrai buvote įsimylėjusi... – stebėdamas mano procedūras pakomentavo Haris.
Nieko nesakiusi palinksėjau ir prikandau apatinę lūpą.
- Savo vyrą? – atsargiai paklausė jis, lyg bijodamas ir vėl kištis į mano asmeninį gyvenimą.
Jaučiausi emociškai nebestabili, kad ir toliau meluočiau Hariui apie savo tobulą gyvenimą, kuris šią akimirką man pasirodė itin apgailėtinas. Padėjusi servetėlę ant kelių, padėjau alkūnę ant stalelio ir parėmiau delnu galvą. Kurį laiką žiūrėjau į Harį, kol pagaliau pasakiau trumpą „ne“. Vaikinas padėjo puodelį ant stalo, nustebusiu žvilgsniu stebėdamas mane.
- Jūs turite vyrą, tačiau nejautėte jam visų šitų gražių dalykų, apie kuriuos mes kalbėjome?
- Deja, bet savo vyro niekada nemylėjau ir mūsų santuoka turbūt buvo didžiausia klaida mano gyvenime...
- Tai kodėl neišsiskyrėte? Ir išvis, kodėl tekėjote už nemylimo vyro? – klausimais apipylė Haris.
Jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą, o pati pagaliau norėjau išlaisvinti save nuo sukauptų minčių apie šią klaidą ir turėjau kažkam pasakyti, kodėl visa tai įvyko.
- Viskas per daug sudėtinga, Hari... Ištekėjau, nes... – galvojau, kaip atsakyti jam nepaminėjus Henrio. – Nes buvau toli nuo namų, neturėjau draugų, kurie mane atkalbėtų nuo tos minties, neturėjau jokio kito žmogaus šalia, todėl sutikau su jo pasiūlymu susituokti. Nors niekada nežiūrėjau į jį kaip į vyrą, turbūt bijojau likti visiškai viena gyvenime. Per savo karjerą ir taip neturėjau nei vieno pastovaus dalyko. Visos tos kelionės, spektakliai... Vienintelis stabilus dalykas buvo mano santuoka ir šeima, į kurią aš negrįžau dvidešimt metų.
Haris įdėmiai stebėjo mane ir klausėsi pasakojimo, tad nusprendžiau, jog jam iš tiesų įdomu... Tą akimirką jis man buvo lyg nuodėmklausys ir šališkas klausytojas, kuris negalėjo manęs teisti, nes dar per mažai pažinojo, todėl saugu buvo išlieti jam savo širdgėlą.
- Niekada nelaikiau jo savo tikru vyru, tiesą sakant, niekada nesijaučiau ir jo žmona. Jis taip pat daug keliavo, todėl mes susitikdavome labai retai, pasirodydavome svarbiame renginyje, jis pasipuikuodavo savo jauna žmona prieš draugus ir tai buvo mūsų santuoka. O išsiskirti... Išsiskirti norėjau jau pirmąjį santuokos mėnesį, kai sužinojau apie jo meilužę.
Pasakoti tai atrodė taip banalu, keista ir neprotinga, bet aš negalėjau užsičiaupti, kai Haris taip emocionaliai reagavo į mano pasakojimą. Jis sėdėjo suraukęs kaktą, purtydamas galvą į šonus ir kartodamas:
- Negali būti... Po mėnesio?
- Na, kaip suprantu, jis visada turėjo kitų draugių, o aš per daug dėmesio į tai nekreipiau, nes man mažiausiai norėjosi, kad jis kištųsi į mano gyvenimą, todėl suteikiau jam visišką laisvę. Kaip ir sakiau, sutuoktiniai buvome tik prieš kitus žmones. Kas vyko mūsų namuose, nežino niekas...
- Kodėl tuomet nepasirašėte skyrybų sutarties? – vis dar nustebęs klausė Haris.
- Jis niekada nesutiko skirtis. Ir nemanau, kad kada nors sutiks...
- Nesąmonė, kad dabar būsite susituokusi su vyru, kurio nemylite ir kuris turi meilužių! Negi negalima nieko pakeisti?
- Supranti, Hari, aš nesijaučiu jo žmona, todėl tas santuokos liudijimas man nieko nereiškia. Nėra priežasties dabar plaukti prieš srovę ir galinėtis su juo teismuose, nes jis... – nutilau ir galvojau, ar sakyti toliau.
- Kas jam yra? – smalsumu nesitvėrė vaikinas, muistydamasis sofoje.
- Jis pavojingas žmogus, nenoriu, kad kas nors nukentėtų dėl mano sprendimų.
- Ką jis gali padaryti? Jei jis grasintų, galite skųstis teismui ir jis tikrai išskirs jus!
- Nežinai, koks jis įtakingas ir kiek daug gali. Tiesiog lauksiu, kol jam atsibos mane valdyti ir jis pavargs apsimetinėti laiminga šeima.
Haris vis dar svarstė apie neteisybę pasaulyje, o aš sėdėjau su gailestinga šypsena veide, nes papasakojusi tai bent vienam žmogui, jaučiausi neįtikėtinai išlaisvinta. Vaikinas nužvelgė mano rankas ir konstatavo:
- Jūs net nenešiojate žiedo...
- Ne. Jis man nieko nereiškia, lygiai kaip ir mūsų santuoka. Taip, aš susituokusi, tačiau tik formaliai. Širdyje aš neturiu vyro.
Vaikino vienas lūpų kamputis pakilo ir jis prunkštelėjo:
- Puikiai skamba: širdyje aš neturiu vyro.
- Taip jau yra... Mano širdis nepriklauso jam, - šyptelėjau.
Jis nuleido akis į savo rankas ir vėl jas lėtai pakėlęs, svajingu žvilgsniu stebėjo mane, geriančią kavą, o tada paklausė:
- Tai iš kur tada žinote, koks jausmas yra meilė?
Šypseną staigiai pakeitė nusivylimo mina mano veide. Pasistengiau nesukelti įtarimo ir ramiai atsakiau:
- Mokykloje mylėjau vieną vaikiną...
- Tai kodėl ištekėjote už kažkokio tirono?
- Nes išvykau iš Anglijos į Maskvą ir mūsų santykiai nutrūko, - žiūrėdama tiesiai Hariui į akis atsakiau.
- Jei tai buvo tokia meilė, kokią apibūdinote, kaip galėjo santykiai imti ir nutrūkti?
Žvilgtelėjau į širdelės formos sausainį ir sučiaupusi lūpas svarsčiau, kodėl ėmė ir nutrūko mano ir jo tėvo santykiai...
- Turbūt todėl, kad aš dėl jų per mažai stengiausi ir nekovojau... Jis manęs laukė, o aš per ilgai užsibuvau savo svajonių pasaulyje, nes nesuvokiau, koks svarbus jis yra mano gyvenime.
Susimąsčiusi žiūrėjau į sausainį, laukdama, kol ir vėl praeis graudulio akimirka, nes nebenorėjau dar kartą apsiverkti prie Hario.
- Galbūt dabar dar ne per vėlu sugrįžti pas jį? – lyg bandydamas mano jausmus paklausė vaikinas.
Akys prisitvenkė ašarų ir pamaniau, jog nebeištversiu skausmo viduje, kurį sukėlė šis klausimas. „Gal ir būtų ne per vėlu, jei jis nebūtų iškeliavęs...“ – pamąsčiau, tačiau tylėjau sukandusi lūpas kaip įmanoma tvirčiau, kad nepradėčiau dūsauti, dėl susikaupusių emocijų.
- Per vėlu... Jau per vėlu, Hari.
- Visada maniau ir tikėjau, kad nėra neįmanomų dalykų. Jei trokšti to visa širdimi, jokios kliūtys negali tavęs sulaikyti. Nei atstumas, nei kiti žmonės – niekas...
- Gali mirtis, - nutraukusi jį tariau SPAUSK ČIA

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis