Kai kalba pasisuka apie Japonijos madą, daugeliui prieš akis iškyla ne tik istoriškai turtingi kimono, bet ir ryškiomis spalvomis pasidabinę, tarsi iš animacinių filmų ar komiksų nužengę jaunuoliai, drąsiai aprangos dėka reiškiantys savo nuomonę. Čia pat gali vaikščioti garsių japoniškų prekės ženklų išpažintojai, kurių stilius dvelkia aukštąja mada ar avangardu. Nupiešti vientisą tekančios saulės šalies mados paveikslą – neįmanoma. Šiais laikais tolimoji Japonija jau yra perėmusi ne vieną vakarietišką stiliaus tendenciją ir ne ką mažiau jų padovanojo mums, europiečiams.
Pavergę „jokiu dizainu“ ir minimalizmu
Tiems, kurie keliavo po šią Rytų šalį, pro akis veikiausiai nepraslydo japonų madoje atsispindintis folklorinis motyvas. Nepaminantys istorijos ir ištikimi tradicijoms, Japonijos kūrėjai vis dėto gana drąsiai ėmė eksperimentuoti ir dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje tokie kūrėjai kaip Issey Miyake ir Kenzo Takada pasauliui pristatė šalies tradicijų ir europietiškų motyvų mados samplaiką, susižerdami kritikų simpatijas ir užkariaudami didžiuosius Europos mados podiumus.
Tuo metu dizaineriai propagavo mintį, jog geriausias dizainas yra „jokio dizaino“, taip tarsi panaikindami klasikinio stiliaus klišes ir leisdami pačiam klientui rinktis mėgstamą siluetą. Kol japonų dizainerių pirmtakai sėkmingai skynėsi kelią į Europos mados olimpą, žavėdami ir provokuodami teatrališkais madų šou, pačioje šalyje palaipsniui ėmė ryškėti žemiškesnė ir funkcionalesnė estetika. Šiandien ši samprata vis dar populiari, todėl dažnai apie šalies madą vis dar kalbama kaip apie minimalistinę.
Gatvių mada: nuo subtilaus paprastumo iki provokuojančių kostiumų
Dizainerė ir mados namų „Reda Couture“ įkūrėja Reda Budvilaitienė pasakoja, jog kelionių Japonijoje metu gali patirti gana ryškų gatvės mados kontrastą, tačiau pro akis nepraslysta kone viskam pritaikoma japoniška estetika, kurią moteris apibūdina taip, tarsi nebūtų nieko nereikalingo.
„Dauguma dirbančių įprastus darbus japonų rengiasi gana konservatyviai. Spalvų paletė apribota, vyrauja juoda, tamsiai mėlyna, balta arba smėlio spalvos ir, susidaro įspūdis, kad ieškoti ko nors ryškesnio šis žmonių segmentas nenusiteikęs. Kita vertus tam įtakos turi gyvenimo būdas ir šaliai būdingas minimalizmo prieskonis, todėl šie žmonės savo stiliumi neiššaukia dėmesio, tačiau verčia dirstelti ir žavėtis elegancija“.
Tuo tarpu centrinėse Tokijo gatvėse, anot dizainerės, galima išvysti ir labai stilingų žmonių, kurių estetika nepalieka abejingų, o įdomūs spalvų ir formų deriniai priverčia atsisukti. R. Budvilaitienė pasakoja, jog panašus jausmas aplanko ir lankantis specifiniuose miesto rajonuose, pavyzdžiui, žymiajame Harajuko, kuris tradiciškai jau laikomas jaunimo, paauglių kultūros, įvairiausių madų ir stilių epicentru.
„Čia aiškiai juntama Vakarų pasaulio įtaką, kurią papildo japoniškosios tradicijos. Jaunimo stilius traukia akį, provokuoja, verčia įsistebeilyti, o kartais – net įminti rūbais ir išvaizda perduodamas žinutes. Siauroje Takeshita gatvėje įsikūrusios pagrindinės ekscentriško jaunimo mados parduotuvės, įvairūs butikai, greito maisto užkandinės, pulsuojantys ne tik japonišku, bet ir pasaulietišku ritmu. Žinoma, čia būtinai prasilenksite ir tik su Japonijai būdingu cosplay (būdas perteikti mėgstamus personažus per kostiumus) ir anime (animacijos stilius su savita veikėjų ir aplinkos estetika) stiliaus personažais“, – įspūdžius žeria R. Budvilaitienė.
Ko galima pasimokyti iš Japonijos mados kūrėjų?
Kad Japonijos kultūra jau seniai prasiveržusi į pasaulį būtų keista konstatuoti darsyk – juk apie tai byloja vakariečių perimama ir meilę pelnyti jau spėjusi Japonijos virtuvė, užkariaujanti šios šalies išskirtinė muzika ar kino filmai, specifiniai ritualai ir visus taip žavinti filosofija.
Ne mažesnę injekciją Japonija pasauliui padovanojo ir mados bei stiliaus srityse. Eksperimentuoti mėgstantys Londono, Paryžiaus ar Niujorko gyventojai drąsiai perima japoniškos mados tendencijas ir maišydami stilius save išskiria iš pilkos masės.
„Vakariečių aprangoje tikrai galima pastebėti japoniškos mados įtakos: platūs diržai, kimono siluetai, švarkai bei plačios kelnės ar netgi specifinis apavas. Tačiau labiausiai Europos kūrėjai, mano akimis, iš šios šalies galėtų pasimokyti subtilumo ir wabi sabi meno, kuris dažniausiai apibūdinamas kaip rytietiškas lakoniškumas, estetika, išskirtinumas ir minimalizmas. Visa tai atsispindi unikaliuose japonų darbo technikoje, audiniuose ar raštuose“, – teigia dizainerė.
R. Budvilaitienė prisipažįsta, jog ir pati neatsispyrė šios šalies magijai, todėl naujoje jos kolekcijoje vyrauja nemažai Japonijos madai būdingų bruožų.
„Inspiracijų dizaineriai semiasi iš skirtingų šaltinių, man šįkart labiausiai surezonavo įspūdžiai iš Japonijos. Kolekcijoje apstu šiai šaliai būdingų tradicinių motyvų: plačių juostų, kaspinų, galvos apdangalų ir kimono detalių. Vis dėlto, labiausiai, kaip ir likusią pasaulio dalį neabejingą šios šalies kultūrai, inspiravo būtent vietinių požiūris ir gyvenimo būdas“, – atvirauja dizainerė.
