Kasdien dėvimi, tačiau retai viešumoje matomi apatiniai drabužiai nuo seno buvo vienas svarbiausių žmogaus kostiumo elementų. Vartant mados istorijos puslapius tampa aišku, kad apatinis trikotažas visada buvo daugiau nei drabužis.
Senovės Egipte apatiniai prilygo karūnai – tik kilmingieji dėvėjo apatinius taip išskirdami save nuo žemesniųjų sluoksnių ir… laukinių gyvūnų. Logika paprasta: jeigu kupranugaris ir vergas nenori ar negali dėvėti apatinių, aristokratams atsiveria papildomos galimybės balta plonyte medvilne pabrėžti savo mėlyną kraują.
Gražiosios epochos smarvė
Šiuolaikinių apatinių istorija, kaip ir šiuolaikinės mados samprata, pradeda ryškėti gražiosios epochos laikotarpiu (pranc. belle epoque), XVII amžiuje. Nepaisant savo grakštaus pavadinimo tai buvo tikriausiai labiausiai dvokianti epocha žmonijos istorijoje. Maudymasis ir bet kokia kūno higiena pradėta laikyti nepadoriais ir nepriderančiais veiksmais, paprasčiausią vandenį imta keisti didžiuliais kiekiais kvepalų. Karalius Liudvikas XIV didžiuodamasis metraštininkams pasakojo, kad maudėsi tik kartą gyvenime – vos gimęs – mat jau kam kam, o karaliui niekad nepritrūks lėšų kvepalams… Sakoma, kad antrą kartą jį išmaudė mirusį.
Elementarios higienos normos, dar bent šiek tiek praktikuotos Viduramžiais (beje, už tai, kaip ir už dušo išradimą, turėtume jaustis dėkingos arabams, mat kryžiaus žygių dalyviai švaros idėją parsivežė būtent iš ten), pradėjo sparčiai nykti, nes maudymasis ir kūno švaros palaikymas pradėtas vadinti prasčiokų išmone. Juk prastuomenė neturi pinigų kvepalams!
Kaip tik dėl gausaus kūno trynimo kvapiaisiais aliejais apatiniai drabužiai tapo būtinybe. Vyrai dėvėdavo pižamą primenančią medvilninę aprangą, kuri sugerdavo aliejus bei kvepalus ir apsaugodavo viršutinius drabužius nuo dėmių. Tuo tarpu moterų apatinis trikotažas buvo gerokai įmantresnis…
O jis iš tiesų buvo be galo įmantrus! Neretai damos iki gyvenimo galo taip ir neišmokdavo pačios visko apsirengti ir reikalaudavo bent kelių kambarinių pagalbos. Anuomet pradėjusios populiarėti velniškos armatūros – korseto – nė viena savomis jėgomis nebūtų sugebėjusi susisagstyti. Korsetai buvo gaminami iš mėlynojo banginio ūsų ir metalo plokštelių (beje, būtent šiame laikotarpyje mėlynųjų banginių populiacija smarkiai sumažėjo). Korsetui suveržti reikėdavo bent dviejų kambarinių, dama stovėdavo iš visų jėgų įsikirtusi į stalą ar lovos atkaltę, mat veržiama buvo ne bet kaip, o tol, kol liemuo susiaurėdavo 20–30 centimetrų!
Korseto padariniai buvo žudantys: ir tai ne metafora – kilmingos mergaitės prie korseto būdavo pratinamos nuo pat vaikystės, tad vidaus organų padėtis tapdavo tokia ydinga, kad net pasikeisdavo daugelio jų funkcija. To pasekmės – pačios įvairiausios vidaus organų ligos, diabetas ir… šlapimo nelaikymas. Viena priežasčių, kodėl damos taip populiariai alpdavo barokinėse šventėse, buvo ne tik korseto suspausti plaučiai bei diafragma, bet ir nepakeliamas su kvepalais sumišęs šlapimo amoniako tvaikas, tvyrantis šokių salėse…
Be korseto dar buvo dėvimi apatiniai marškiniai ir pagal mados vėjus svyruojantis kiekis apatinių sijonų. Taigi vien apatinių drabužių kiekis anuomet buvo gerokai didesnis negu visas tavo kasdienis stiliaus krepšelis!
Laisvė liemeniui!
Atūžusi Prancūzijos revoliucija pašalino korsetą iš moterų spintų ir nors vėliau jis dar bandė grįžti, tačiau ilgiau išliko moteriškų apatinių karalystėje tik smarkiai pasikeitęs.
XVIII amžiuje griežtą moterišką siluetą pakeitęs ampyro stilius, kuriam būdingas senovės Graikijos lengvumas, teikė grakštumo ir buvo lengviau pasiekiamas pasitelkus perregimus medvilnės apatinukus – trumpus marškinėlius, primenančius korsetų pusbrolius, ir marškinius.
Visgi pirmosios liemenėlės teko laukti labai ilgai. Manoma, kad pirmoji liemenėlė, pasiūta iš dviejų nosinių ir juostelės, atsirado 1913 m. tačiau ligi visiškos vienvaldystės apatinių pasaulyje liemenėlės kovojo dar ilgiau. Tik po 20-ies metų atsirado pirmosios liemenėlių dydžių lentelės, o ir pats drabužėlis pradėjo darytis vis išradingesnis ir patogesnis.
Situacija kardinaliai pasikeitė tik 1977 m., kai duris atvėrė „Victoria Secret“ mados namai. Naujoviški apatiniai, pradėti puošti karoliukais ir nėriniais, tapo vis spalvingesni ir dailesni. Pasirodo, rožinis VS pasaulis atvėrė feministiškiausiam ir savotiška protesto forma laikytam drabužėliui – liemenėlei – laisvus kelius į mūsų spintas!
Kelnaitės – apatinių stalčiaus naujokės
Senovėje ir moterys, ir vyrai dėvėjo strėnjuostes (toks medvilnės apraišas, kuriuo buvo „suvystomi“ klubai), vėliau jas pakeitė kelnaitės, kurias galėjo dėvėti tik vyrai. Manoma, kad moterys kelnaites pradėjo mūvėti XIX pradžioje. Tiesa, tuometinės vyriškos kelnaitės nė iš tolo nepriminė šiandienių trumpikių. Tai buvo ilgos, žemę siekiančios medvilninės ar vilnonės kelnės, su specialiomis kišenėlėmis, kurios atsisegdavo, kai gamta pašaukdavo. Laikui bėgant apatinės kelnės trumpėjo, jas pradėjo mūvėti ir moterys.
Tiesa, apie apatinį trikotažą niekas garsiai nekalbėjo ir juo nesipuikavo ligi pat devintojo dešimtmečio, kol mados pasaulio neužkariavo „Calvin Klein“ apatiniai su supermodeliu Kate Moss priešaky. Baltų ar juodų kelnaičių kraštelis, ant kurio puikavosi „Calvin Klein“ užrašas, išlindęs iš džinsų, tapo prestižo reikalu.
O štai kai kurių moterų ir merginų pamėgtos kelnaitės su juostele pirmą kartą pasirodė tik 1939 m. vienoje pasaulinėje parodoje Niujorke. Tuometinis niekada nemiegančio miesto meras Fiorello La Guardia įpareigojo turėjusius pasirodyti šokėjus, kurie ketino šokti visiškai nuogi, vilkėti drabužius, dengiančius intymias vietas. Taip ir atsirado stringai!
