Tikriausiai ne kartą teko matyti aukštakulnius avinčią merginą ir sunkiai krypuojančią nelygiu senamiesčio grindiniu. Kartais galima nugirsti ją tyliai bambant: „Aukštakulnius tikriausiai sugalvojo bernai, kad negalėtume pabėgti iš nevykėliško pasimatymo!“ Nuo šiol išvydusi panašų vaizdą ar išgirdusi tokią frazę galėsi šokti į priekį ir raiškiai it himną išdainuoti, kad tai – klaida: aukštakulniai sukurti visai ne tam, kad moteris paverstų pažeidžiamomis, apskritai jie sukurti visai ne moterims!
Garsiausia blondinė pasaulyje Marilyn Monroe mėgdavo kartoti, kad nė nenumano, kas sukūrė aukštakulnius, tačiau moterys tam asmeniui skolingos daug. Sklinda legendos, kad karjeros pradžioje šviesiaplaukė tyčia pasitrumpindavo vieno batelio kulniuką. Toks dirbtinis apšlubimas visuomet priversdavo aplink esančius džentelmenus suskubti į pagalbą. Taip Marilyn keliai liko nenubalnoti, o laikraščių puslapiuose pradėjo mirgėti nuotraukos ir antraštės, kalbančios apie nenugalimą aktorės žavesį, – neva jai tereikia vos galvą iš automobilio iškišti, o aplink jau būriuojasi rankas tiesiantys gerbėjai. Nieko nepasakysi, be galo gudrus planas!
Aukštakulniai batai šiais laikais ir dievinami, ir nekenčiami. Vienos juos kaltina visomis medicininėmis nuodėmėmis, nes kojoms – ne į naudą, kitos giria už teigiamą poveikį laikysenai. Trečios kaltina antifeministiškumu. Stop. Aukštakulnius galima pravardžiuoti visaip, tačiau tik ne antifeministiškais! Juk šis istorinis mados kaprizas nušvilptas tiesiai vyrams iš panosių!
Taip, išgirdai teisingai, – aukštakulniai pirmiausia buvo sugalvoti vyrų avėti būtent jiems, ir net visai ne dėl grožio ar mados, o dėl… karo! Senovės Persijoje buvo populiarūs raitų lankininkų būriai, tad būtent tokie kariai avėjo aukštakulnius batelius. Jojant bato kulniukas patogiai įsiremdavo į balnakilpes ir padėdavo išsilaikyti įtempiant lanką!
Renesanso laikotarpiu italai vis labiau ir labiau troško prabangių šilkų, brokato ir nėrinių gabenamų iš Persijos. Tad drauge su persų raiteliais Europą pasiekė ir aukštakulniai bateliai. Ir europiečiai vyrai užpavydėjo! Smarkiai! Juk tieisog nepakeliama matyti, kaip kažkoks užsienietis eina nešvariu, arklių mėšlu ir kitomis Renesanso gatvėms būdingomis gėrybėmis nudrengtu grindiniu ir nė nesusimąsto apie ištepas kojas. Būtent dėl šios priežasties Europos aristokratai pamilo aukštus batų kulnus – tai buvo ne tik puikus būdas apsaugoti kojas ir drabužius nuo gatvės purvo, tačiau žavingas socialinę padėtį ir aristokratiška luomą simbolizuojantis aksesuaras.
Renesanso Italija – be galo įdomi vieta. Paplitusi nuomonė, kad moterys anuomet neturėjo praktiškai nė ketvirtadalio teisių ir laisvių, kuriomis mėgavosi vyrai. Ir tai ne visai tiesa. Beveik lygiai tokias pačias teises dėvėti kelnes, rūkyti pypkę, vartoti alkoholinius gėrimus, lankytis bibliotekose (!), diskutuoti, politikuoti ir deklamuoti eiles turėjo… laisvo elgesio moterys arba kurtizanės. Kurtizanės ir buvo pirmosios moterys, apsiavusios aukštakulnius: juk jei galima vyrams, galima ir joms!
Tik moteriški aukštakulniai anuomet buvo verti nebent Lady Gagos drabužinės, mat jų kulniuko aukštis kartais siekdavo ir 30 centimetrų!
Žinoma, avint tokius batus, paeiti būdavo praktiškai neįmanoma, todėl kurtizanę visuomet lydėdavo keturi ar penki liokajai – jų darbas buvo tiesiog atlikti ramsčio vaidmenį, kad ir kur tą dieną jų šeimininkė eitų.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad aukštakulniai eiseną paverčia didingesne, o ir keli ūgio centimetrai viliote viliojo vyrus. Manoma, kad pirmą kartą iš Italijos į Prancūziją aukštakulnius batus atvežė italų aristokratė Marie de Medici. Karaliaus Henriko žmona turėjusi tapti aristokrate ir kompleksavo dėl mažo ūgio, tad, siekdama tinkamai reprezentuoti savo kilmę ir itališkos šeimos didybę, paprašė batsiuvio jai pagaminti gausiai dekoruotus aukštakulnius batus.
Taip aukštakulniai persikėlė ir į Prancūziją, kur savo populiarumo viršūnę pasiekė valdant Liudvikui XIV.
Karalius Saulė, tęsdamas nykštukinių aristokratų tradiciją, taip pat gėdijosi savo mažo ūgio. Istorija išduoda, kad monarchas daugeliui iš mūsų siektų vos ligi peties (jo ūgis tebuvo 163 centimetrai), tad aukštakulniai buvo puikus būdas užmaskuoti šį fizinį trūkumą ir suteikti savo asmeniui papildomos didybės. Būtent Liudvikas XIV pirmasis sugalvojo aukštakulnius batus raudonais kulnais (o taip, tai visai ne Christiano Louboutino atradimas) ir tokius kulniukus pavertė savo asmenine privilegija – tik aristokratai, itin artimi karališkajam asmeniui, gaudavo teisę avėti batelius raudonais kulniukais, o suklastojus šią privilegiją grėsė žiaurios bausmės: titulo netekimas, turto areštas ir keleri metai Bastilijos požemiuose.
Taigi aukštakulnis batelis tapo ne tik mados, tačiau ir galios simboliu, tad nenuostabu, kad atūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai ir paplitus demokratiškoms idėjoms aukšti kulniukai buvo nušluoti. Juk vien siekis atrodyti aukštesniam už kitą skambėjo labai nedemokratiškai, nemadingai ir, neslėpkime, buvo pavojingas. Aristokratų galvos anuomet ritosi ne po vieną ir ne po dvi per dieną, tad atidumas formuojant savo garderobą tapo itin svarbiu dalyku norint išgyventi.
Visgi aristokratiški sluoksniai ne taip lengvai iš savo baltų rankų paleido mados vadžias. Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu mada tapo slapta simboline kalba: pavyzdžiui, į madą atėjusios aksomo juostelės, rišamos ant kaklo (šiandieninių populiarių chokerių pirmtakės), reiškė užuojautą ir solidarumą nukirsdintiems aristokratams, o baleto batelius primenančios kurpaitės, pakeitusios kilminguosius aukštakulnius, toliau priminė buvusią monarchijos šlovę – juk baletas buvo mėgstamiausia Prancūzijos karalių dvaro pramoga.
Vis dėlto aukštakulniai iš pogrindžio negrįžo ligi pat XX amžiaus, o sugrįžę tapo išimtinai moteriška užgaida. Pradėtos kurti legendos apie moteriškiausią apavą – aukštakulnį batelį – sumaišė istorijos puslapius, ir daugelis pamiršo karingą bei šlovingą šio apavo istoriją.
Šiandieninių aukštakulnių tėvu drąsiai gali būti vadinamas mados namų „Dior“ batų dizaineris Rogeris Vivieras – jis 1955 m. pasauliui pristatė pirmuosius stiletto tipo aukštakulnius. Bateliai pavadinimą gavo iš senovinio lotyniško žodžio, kuriuo buvo vadinami neilgi, briaunoti ir nepaprastai aštrūs durklai.
Tai, kad atsirado stiletto bateliai, didžiulės įtakos turėjo ir plastiko išradimas, mat pasitelkus metalo ir plastiko derinį, „Dior“ mados namams pavyko sukurti ploniausią ir aukščiausią kulniuką, pajėgų atlaikyti šiuolaikinės merginos gyvenimo tempą.
