Rekordų siekiantis šiaulietis floristas: apie mane dar išgirsit!(INTERVIU)

Lyriškos sielos Evaldas Jasiūnas (25 m.) iš Pasvalio rajono žino du dalykus: pirma – net kariamas neišsižadės pikantiško floristo amato, antra – net už didžiausius pinigus neišvyks iš Šiaulių, nes čia jo trapus menas sulaukia didžiulio įvertinimo.

KIEKVIENAM SAVO
Kaip dauguma vyrų negali nepadūsavę praeiti pro prabangų automobilį, taip floristą Evaldą užlieja palaima išvydus gražiai sutvarkytą gėlių klombą.
Kaip visi diedai miršta dėl krepšinio rungtynių, taip kantrusis menininkas kaifuoja lipdydamas žmogaus ūgio ąsočius, į kuriuos įkritęs vos išliptų laukan.
Neduok jam naujausio kompiuterio, treniruoklių salės ar odinio direktoriaus krėslo – duok erdvią gėlių parduotuvę, kurioje kaspinais dabindamas puokštes jaustųsi tarsi rojuje.

BIJŪNAS TARP ROŽIŲ
„Kai trylikos atradau floristų būrelį, pasijutau labai laimingas. Bendraklasės pamažu atkrito, nes joms parūpo berniukai, o aš ten užstrigau iki dvyliktos klasės. Mokytoja dėl manęs vieno į būrelį ateidavo... Kai draugai rinkosi specialybes, aš sąrašo viršūnėje didžiosiomis raidėmis įrašiau floristiką Šiauliuose. Žinoma, ten ir įstojau. Tapau vieninteliu vaikinu kurse, nes kitas bičas iškrito, neišlaikęs neigiamos visuomenės nuomonės apie vyrui įtartiną specialybę. Ir kvailas, nes aš tuomet buvau dvigubai labiau lepinimas moterų. Vienintelis minusas – kai toks retas eksponatas neateina į paskaitą, visi mato. Todėl jų niekada nepraleisdavau.“

LAIMINGAS IR BE ŠALIKĖLIO
(Minėjai aplinkinių spaudimą.) „Na taip, jie pirštais bado ir galvomis linguoja, kad išsirinktas gyvenimo kelias labai keistas. Būna, kai skaudžių replikų pamėto, tokie priekabiautojai mano, kad geriau traktorių vairuoti, bet tik ne šia dekoratyvinio meno rūšimi užsiimti. Net dėstytoja manęs kartą klausė: „Ar supranti, kad mergaitišką specialybę pasirinkai?“. Dėl to siauro požiūrio negaliu pernelyg išsiskirti iš minios, išsipuošti, nes Šiauliuose vaikino floristo, per kaklą persimetusio šalikėlį, niekas nesuprastų. Erzina, bet nejaučiu kaltės, kad kiti tokie siaurakakčiai ir neišsilavinę? Pasakysiu aštriau: didžiuojuosi, kad esu floristas, niekada to nesigailėjau!“

ŠVELNUS PRISILIETIMAS
„Svajojau baigęs mokslus tapti floristikos dėstytoju, bet mylima specialybė, toks vaizdas, kitiems nerūpi. Nebesusirenka tiek floristikos studentų Šiauliuose (atodūsis – aut. past.). Esu karalius be kariuomenės (du atodūsiai – aut. past.). Teko nerti į verslus. Bet, žiū, ir pavyko. Užsakymų nemažai. (Kodėl?) Gal dėl mano noro daryti ypač sudėtingus, kone neįmanomus darbus, taip pat dėl visur lydinčio lengvumo? Nes jau studijų metais dėstytojai pastebėdavo, kad mano darbų stilius kažkodėl švelnesnis net už merginų. Kai jos lipdė grubius, tvirtus daiktus, manieji gi žavėjo trapumu, ažūrinėmis detalėmis. Be to, Šiauliuose labai daug nuveikiau tiesiog savanoriaudamas, neimdamas pinigų už darbus įvairiose miesto šventėse. Nepraturtėjau, bet tapau žinomas.“

SUNKIAI PERĖTI ĄSOČIAI...
„Štai folkloro festivaliui sukūriau milžiniško dydžio ąsočius – tarsi gausybės rago simbolį. Velykoms su studentais lipdėme galingus kiaušinius. Ir man topt – gi nedaug kiaušinius pakeitus gautųsi puikiausios puodynės! Atėjus vasarai, festivalio organizatoriai atvežė vieną kiaušinį ir sako „bandyk“. Nu ir padariau per keturias valandas vieną karkasą su rankena. Pamatę rezultatą pagyrė, atvežė medžiagų, palmių žievės, atvyko pynėjas, kartu darbavomės, kol dešimt ąsočių iš kiaušinių išperinome. O jie dideli – žmogaus ūgio, pastačius ant pjedestalo išvis ranka nepasiekiami. „Šiaulių kraštas“, „Šiaulių naujienos“, kiti regioniniai leidiniai – visuose pasipylė straipsniai apie šiuos darbus ir jų autorių. Net giminaičiai, kurie į mano veiklą kreivokai žiūrėjo, ir tie ėmė gerbti, skambino, sveikino.“

... IR GĖLIŲ GIMDYMAS BALKONE
„Kitas didingas projektas – keliolika žmogaus ūgio saulėgrąžų, skirtų miesto 777-ajam gimtadieniui. Be karkasų lankstymo reikėjo pasiūti 196 saulėgrąžų lapukus, kiekvienas – už mano galvą didesnis. Pasikviečiau pagalbininkų, įsikūrėme bendrabučio balkone ir kelias paras siuvome lapus. Kodėl balkonas? Nes ten šniūrais studentai slenka parūkyti. Sugalvojau taisyklę – nori dūmą patraukti, turi pasiūti vieną lapuką ir tik tada čiupk papirosą. Rūkančių sumažėjo, o reikalai pasistūmėjo. Maža to – net meno nevertinantys žmonės labai įsijautė, negalėjo atsitraukti. Statybininkai, informatikai – visi adatas įsitvėrę darbavosi. Kokia pana pasiskundžia, kad nelinkusi į menus, tai žiūrėk, koks bičelis į vietą pastato: „Ką nemoki, ką nemoki? Kas čia dabar yra? Įsiveri adatą, o tada siūni!“. Vyko lenktynės, kuris greičiau, naktis siuvimui irgi buvo ne kliūtis. Žmonės plušėjo sėdėdami, stovėdami, gulėdami, bet koks rezultatas į gatves iškeliavo, net svečiai iš kitų miestų aikčioja.“

KAPINIŲ HUMORAS
„Labai įdomiai pasižymėjau ir bendradarbiaudamas su vienu Šiaulių naktiniu klubu. Kalėdoms su tokia meniška drauge tą vietą papuošėme vainikais iš šašlykams skirtų medinių smeigtukų – nors buvo didžiuliai, atrodė elegantiški ir lengvi, kaip debesėliai. Po metų gavau užsakymą papuošti klubą Helovino vakarėliui. Pažadėjome vadovui pagaminti Drakulos namus, kurie bus labai baisūs, o po to supratome, kad norėdami sublizgėti, turėsime save peržengti. Prireikė laidotuvinių žvakidžių. Nu, iš kur gaut, jei ne iš laidojimo namų? Skambinome į visus iš eilės. Moterėlė graudulingu balsu klausia: „Tik žvakidžių? O karstą ir kitką turit?

Straipsnio tęsinio ieškok rugsėjo mėnesio žurnale „Panelė“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis