Iš aštuonių vaikų šeimos kilusi paįstrietė Lina Rutkauskienė (25 m.) net nesvajojo, kad kada nors su vyru Andriumi (30 m.) už emigracijoje uždirbtus pinigus iškels garsenybėms nenusileidžiantį vestuvių pokylį.
PAVYDUOLIAI, LAIKYKITĖS!
Ašaros, ašaros, ašaros. Kiek jų bendraklasių ujama Lina iš daugiavaikės šeimos išlaistė mokyklos koridoriuose – nesuskaičiuosi. Ne vieną kibirą jų nubraukė ir vėliau, nemokėdama kalbos, bet vis tiek ieškodama darbo Anglijoje, o po to – paromis dirbdama valytoja. Tačiau žavi šviesiaplaukė tik iš pirmo žvilgsnio buvo tyli pelytė, tūnojusi po šluota. Jos viduje plakė tikros princesės natūra, ypač atsiskleidusi gavus prestižinį milijonieriaus sekretorės darbą, su pelningą verslą užkūrusiu mylimuoju ėmus skraidyti po pasaulį ir iškėlus vestuves, apie kurių prabangą iki šiol nenutildami kalba visi, kas jas matė. Dizainerės Veros Wang suknelė už 10 tūkst. litų, pokylis prabangiajame Taujėnų dvare, gyvų gėlių arka, daugiaaukštis tortas, fotosesija su žirgais ir jachtomis… Nenuostabu, kad dabar Lina verkia iš laimės, o jos skriaudikai – iš pavydo.
TĖVELIAI NESNAUDĖ
Kaip dažnai aštuonių vaikų šeimoje tenka skalbti drabužius, kokio ilgio virvė nusidriekia džiovinant skalbinius, su dar septyniais broliais ir sesėmis augusi straipsnio herojė neprisimena. Aišku tai, kad pusryčiams tokiai gaujai reikėdavo iškepti mažiausiai dešimt keptuvių blynų, uogienės stiklainis išgaruodavo vos pastatytas, arbatinį tekdavo kaisti kelis kartus. O kur eilės prie vonios ir tualeto? Išlaidos Kalėdinėms dovanoms ir rugsėjo pirmajai? Nupirkus visiems aštuoniems vaikams naujus batus, tėvai išleisdavo tokią sumą pinigų, už kurią išeitų geras šaldytuvas.
„Nuo kūdikystės išmokome viskuo dalintis. Vonia, knygomis, džiaugsmu, drabužiais, namais. Tėtis, suprasdamas, jog visiems reikia savo kampo, kambarius atribojo pertvaromis, kad turėtume nors ir po mažą, bet savo erdvę. Kartu buvome ir baudžiami, nes prisidirbdavome dažniausiai visa gauja. Namuose tiek kampų neužteko, tai kaltes išpirkdavome klūpėdami ant žirnių.“
PAŽEMINTA TARP BENDRAKLASIŲ
„Tėvai sukrapštydavo pinigėlių viskam, kam būtinai reikia, nė karto nebuvo, kad trūktų maisto. Miestelyje žmonės net klausdavo: „Nu, iš kur jūs, vaikai, gaunate pinigų taip išsipuošti?“ Mama juokais sakydavo, kad vagia, bet iš tiesų puikiai atsimenu, kaip tėvelis pas kitus žmonės traktoriumi burgzdavo dieną naktį. O ir patys ne tik savo ūkelį apsitvarkėme, kiaules šėrėme, bet ir pas kaimynus už pinigėlius daržus ravėjome. Aišku, kai ko trūko. Apie mokyklos ekskursijas daugiau svajojome, o ne keliavome. Dažniausiai mokytojai sakydavome tiesą – norėtume į Palangą su mokykla, bet tėvai neturi tam lėšų. O bendraklasiams tik duok – patyčios, pašaipos. Amžinai apsipildavau ašaromis, kad kitos merginos mano, jog esu už jas prastesnė. Ir stovyklose, į kurias pakliūdavome, nes rėmė valstybė, jautėsi tas daugiavaikės šeimos šleifas. Tarsi visi būtų normalūs, o mes – antrarūšiai. Visiems prideda čipsų, kokakolų, o mums – mamytės sumuštiniai. Ir tai kitiems atrodė it koks gėdingas dalykas. Man net dabar ašaros byra, kai apie tai kalbu.“
PELENĖS STRATEGIJA – LAIKU PABĖK!
„Ilgainiui toks požiūris suformavo savotišką kompleksą. Atsimenu, kai pirmą kartą susitikau su savo vieninteliu gyvenimo vyru Andriumi, save nuvertinau. Susižavėjome vienas kitu net gyvai nematę, per pažinčių skelbimus televizijoje. Atėjau į pasimatymą Panevėžyje ir man kilo mintis: „Aš ne jo socialinio sluoksnio, nenorės jis bendrauti su mergaite iš didelės šeimos“. (Kodėl?!) Iš dalies dėl to, kad tuo metu buvau tik ant aštuoniolikos metų slenksčio, o jis – net dvidešimt dviejų ir atrodė idealus: tamsios odos, rudų akių, šnekėjo su gražiu emigranto akcentu, nes dirbo Anglijoje. Tačiau labiausiai glumino, kad buvo apsirengęs drabužiais, ant kurių matėsi vardinių firmų užrašai, ant kaklo suposi stora sidabrinė grandinėlė. Nusprendžiau su juo nebebendrauti, kad veltui dėl tokio turtuolio širdies nedraskyčiau.“
KOVA DĖL LĖLYTĖS
„Kadangi nebereagavau į Andriaus skambučius, jis su draugu ištisas dienas leido automobiliu važinėdamas po Paįstrį – kad tik sutiktų mane, jam dar neregėtą gražuolę. Nesuprantu, kodėl jam taip pasirodė, nes niekada per daug nesidažiau, rengiausi patogiai ir visąlaik jaučiausi lyg pelytė po šluota. Tačiau Andrius manė kitaip – iki dabar kartoja, kad kai pamatė mane, einančia gatve, nušvito iš laimės, nes atrodžiau kaip lelių lelė. Pribėgo, puolė maldauti, kad pakelčiau telefono ragelį. Pažadėjau nebesiožiuoti. (Ką apie mylimąjį sakė šeima?) Bendru sprendimu buvo leista su juo draugauti, nors kai kuriems pasirodė, kad jis meluoja apie kilmę, nes atrodo kaip užsienietis.“
MEILĖS EMIGRANTĖ
„Tos dvyliktos klasės niekada neužmiršiu. Andrius išskrido atgal į Angliją uždarbiauti, o aš mokiausi ir kankinausi nuo meilės per atstumą, retkarčiais skraidžiau pas jį. Bendraklasių panieka dar labiau sustiprėjo, gal dėl pavydo, kad ta, kuri anksčiau ekskursijų neįpirko, dabar į Angliją už vaikino pinigus skraido… Baigusi mokslus susipakavau mantą ir su tėvų palaiminimu išskridau pas Andrių. Skamba romantiškai, bet iš tiesų emigracijos pradžia buvo labai sunki. Pirmiausia – nors su mylimuoju draugavome jau pusantrų metų, reikėjo mokytis šeimyninio gyvenimo, sukurti tokį meilės uostą, kuriame abiems būtų saugu ir jauku. Kita problema – angliškai sugebėjau tik pasisveikinti. Iš nervų, kad nesusikalbu (mokykloje Linos pirma kalba buvo prancūzų) negalėjau naktimis užmigti, gatvėje, nesugebėdama atsakyti į praeivio klausimą, apsiverkdavau. Nenuostabu, kad su tokiais „gabumais“ darbo neradau šešis mėnesius. Kad laikas veltui neitų, lankiau anglų kalbos kursus.“
NUO VALYTOJOS IKI NAMŲ VALDOVĖS
„Kaip džiaugiausi, kai pagaliau gavau valytojos darbą! Mano namai visada atrodo išlaižyti it bažnyčia, kiekvienas daiktas stovi savo vietoje. Tas pats nutikdavo ir su ofisais bei namais, kuriuos tvarkiau. Mano moto: „Jei prie ko prisiliečiu, bus padaryta tobulai. Jokia valytoja nepadarys geriau!“ Nepraėjo nė pusmetis, kai vieno iš namų, kuriuos blizginau, savininkas-milijonierius verslininkas, turintis žieminių drabužių parduotuvių tinklą, pagyrė, kad tokios tvarkos pas jį dar nebuvo, ir pasiūlė tapti tų namų vadybininke: nebe pačiai dulkes valyti, bet prižiūrėti lygintojas, ūkvedį, šunį pavedžioti, nupirkti maistą. Žinoma, kad sutikau, juk ir alga pakilo – per savaitę jau gaudavau 270 svarų.“
AUKSO VERTĖS AŠAROS
„Stengiausi iš paskutiniųjų, prisiimdavau begales darbų, kai ką ir pati patvarkydavau, kad namai ir toliau idealiai atrodytų. Šios pastangos nenuėjo veltui. Verslininkas girdavo ne tik praktiškumą, kurį tikriausiai turi visi vaikai, kilę iš didelių šeimų, ne tik sugebėjimą sutarti su jo vaikais, bet ir nuoširdumą. Tuo metu jis skyrėsi su žmona, apie savo problemas ateidavo pasipasakoti ir mums, paprastiems darbininkams. Kadangi esu labai jautri, vienintelė pradėdavau verkti. Ir tai dariau nuoširdžiai, nes visada pagalvodavau – o jeigu aš su savo Andriumi išsiskirčiau, kaip būtų baisu! Po to tas žmogus susirado mylimąją iš Floridos, dar daugiau skraidė po pasaulį, tai aš tuose namuose tapau vos ne mama.“
MILIJONIERIŲ PATIKĖTINĖ
(Esi jauna mergina – nenorėjai mokytis, keliauti, siekti kažko daugiau?) „Vis dažniau pasvajodavau apie darbą ofise, o kad svajonė išsipildytų – vietiniame koledže mokiausi anglų kalbos. Ir tada vėl sėkmė – namo savininkas pasiūlė tapti jo asmenine asistente, nes senosios sekretorės vyras susirgo ir ji išėjo iš darbo. (Kaip manai – kodėl pasiūlė būtent tau?) Įtariu, kad dėl nuoširdumo ir sugebėjimo klausytis. Viskas prasidėjo nuo laiškų skaitymo ir rūšiavimo, vėliau perėmiau susitikimų, kelionių planavimą, neretai pirma klase skrisdavome į komandiruotes. Ypač smagu, kai pasiimdavo mane į Ameriką pas savo žmoną ir neseniai gimusią dukrytę, su ta moterimi akimirksniu susidraugavome! Jie man neretai palikdavo savo vaiką prižiūrėti, nes visiškai pasitikėjo.“
UŽTEKS TAUPYTI!
„Kai kilo mano karjera, vyrui sekėsi dar geriau. Įsidarbino virtuvės šefu ir iš santaupų nusipirko langų plovimo versliuką. Nors darbo daug, gyvenimas tapo tokiu, apie kokį svajojome. Jau nebeperku batų už 300 litų, kaip anksčiau. Dabar mano mėgstamiausia parduotuvė – „Armani“. Ir kelionės tapo beveik kasdienybe, nes su Andriumi per metus skrendame mažiausiai keturis kartus. Pamatėme tiek šalių, miestų, kad neįmanoma net suskaičiuoti – Nicos, San Tropezai, Meksika, Niujorkas… Daug, daug, daug! Renkamės tik gerus, kokybiškus viešbučius, priperkam lauktuvių šeimai. Niekada net nebūčiau drįsusi pagalvoti, kad taip gerai gyvensiu.“
DVEJOS PIRŠLYBOS IR DEIMANTŲ LIETUS
(Įtariu, kad vienoje kelionių Andrius tau pasipiršo?) „Oi, ne, čia visai kita istorija. Pirmą sykį, su rože ir žiedeliu, mylimasis pasiūlė tekėti Panevėžyje prieš trejus metus. Aš, aišku, pasakiau „TAIP“, bet iš tiesų kilo šiokių tokių problemų. Pirma – man sužadėtuvių žiedas nepatiko. Nors buvo nusėtas mažais deimantukais, jie prie visko kibo! Be to, abu neturėjome laiko šventės organizavimui, tad praėjo metai, o vestuvėmis net nekvepėjo. Tada vyrui priminiau seną posakį – jei per metus po sužadėtuvių nesusituoki, šeimyninį gyvenimą gali ištikti nesėkmė, nebent būtų padovanotas antrasis žiedas. Myniau jam ant padų, vis primindama, kad žiedas labai labai paseno. Pasiekiau savo – antrą kartą Andrius pasipiršo prie jūros Palangoje. Viešėjome Lietuvoje, pas tėvelius. Jis mane staiga išsigabeno į pajūrį. Mačiau, kad porą dienų labai nervinasi, kažkam skambinėja, kažką suka, vis telefonu kalba. Galvoju, kad tik ne kita moteris! O iš tiesų jis organizavo viešbutį ir galingas gėlių puokštes, kurias įteikė Palangoje, prie tilto. Jaučiausi be galo laiminga, ir žiedas pagaliau buvo toks, kokį įsivaizdavau: geltono ir balto aukso, su vienu dideliu deimantu.“
DIDYSIS BURBULAS
„Tada, nieko nelaukdama, ėmiau organizuoti svarbųjį renginį. Pradžioje buvo kuklokas, bet aš jį pūčiau, pūčiau, pildžiau detalėmis, kol gavosi didelis, karališkas, šiaip ne taip tilpom į 100 tūkst. litų sumą. Tačiau į vestuves įdėti ne tik pinigai, bet ir labai daug mano darbo, nemigo naktų. Vien nuo streso numečiau 10 kilogramų ir iš putnutės virtau smilga. (Vyras nepadėjo planuoti?) Jis beveik nesikišo, nes manimi pasitikėjo. Kad neišeičiau iš proto, pasisamdžiau vestuvių planuotoją, kuri vykdė Lietuvoje tai, ką sugalvodavau Anglijoje.“
NUO BALANDŽIŲ IKI SKRANDŽIŲ
„Esu mačiusi labai daug vestuvių, ypač amerikietiškų, tai norėjau to didingumo įnešti ir į Lietuvą, į savo vestuves. Kaip tai pavyko? Svečių dovanėles skraidinau net iš Amerikos, tas pats su pamergių suknelėmis. Mamai išvis tris sukneles užsienyje nupirkau, kad išsirinktų gražiausią. Visa laimė, kad retai dėl ko abejojau. Žinojau, kad gėlės – tik orchidėjos, kad visur prikabinėsim baltų žibintų, lauks fejerverkų pasirodymas. Nors planuotoja man siūlė pigesnius, bet išsirinkau brangiausius – „Ugnies valdovus“. Nesigailėjau. Tai buvo uau. Ir balandžius leidome, ir specialias patrankas žiedlapiams užsakėme, nes bijojau pagalvoti apie momentą, kai svečiai, pasėmę rožių žiedlapių ar ryžių, prie bažnyčios durų mėtytų man juos į veidą. (O kaip maistas?) Na čia greitai išsirinkome, nuo mano mėgstamo šampano „Pyramid“ iki fantastiškai atrodančių patiekalų. Neišsipildė tik viena svajonė – gauti visą keptą paršelį.“
RADŽIS IŠRINKO DVARĄ
(Kaip apsisprendėte dėl renginio vietos?) „Apžiūrėjome daug prašmatnių dvarų, bet vis kažkas neįtiko. Ir tada supratome, kad mums prieš nosį padėtas geriausias variantas. Tuo metu rodė laidą „Radži ieško žmonos“…“.
Linos pelenės istorijos tęsinio ieškok spalio mėnesio žurnale „Panelė“.
