Vilnietės Eglės istorija: lūšnynuose, tarp sergančių AIDS(FOTO)

Artimųjų siaubui vilnietė Eglė Jončaitė (22 m.) po mokyklos pasirinko ne universitetą, bet Afriką, kur metus lūšnynuose guodė ir mokė sergančius AIDS.

Apie kirmėlių delikatesus ir antilopių kepsnius, ant galvos nešamus pirkinius bei į plaukus besiveliančius šikšnosparnius, kasdien pėsčiomis nukeliaujamus kilometrus ir maudynes šaltame kubile, klaikias liūtis bei pragarišką karštį, šimtus piršlybų ir vieną meilę, darbą su sunkiais ligoniais bei dešimtis įsteigtų pagalbos centrų. Metus Zambijoje praleidusi savanorė Eglė galėtų ilgai kalbėti apie savo afrikietišką patirtį, bet vis tiek kažką pamirštų, nes nuotykiai jos tykojo kas sekundę.

NORIU Į AFRIKĄ
„Kad beprotiškai traukia į tolimus kraštus, supratau keturiolikos. Į „Google“ suvedžiau žodžių junginį „Noriu į Afriką“ ir žiūrėjau, ką išmes. O iškrito vienos lietuvaitės savanorės pasakojimas apie šią spalvingą šalį. Siuntinėjome laiškus viena kitai ne vienerius metus. Iš jos sužinojau apie organizaciją „Humana people to people“ ir apsisprendžiau po mokyklos nestoti kažkur tik todėl, kad visi tai daro, bet padirbėti, savanoriauti ir tik tada siekti mokslo aukštumų. (Kaip į planus reagavo tėvai?) Patyrė šoką. Priešinosi, nes bijojo, kad nesusigadinčiau gyvenimo. Tačiau metų metus brandinta svajonė buvo nenugalima.“

GINKLUOTI MOKINIAI
„Su „Humana“ programa išvykau į Daniją mokytojauti sunkiems paaugliams. Tų vaikų žinių lygis itin žemas, tai universitetinių diplomų nereikia. Aš, pavyzdžiui, dėsčiau biologiją, anglų kalbą, vaidybą, kartu su mokiniais net kostiumus spektakliams pasisiūdavome. Ši veikla buvo laiptelis link mano didžiosios afrikietiškos svajonės – dirbdamas mokytoju gauni pusę atlyginimo, iš jo gyveni, o kita pusė kaupiasi savanorystei. Bendrauji su mokiniais, kurie neretai už tave gerokai vyresni ir tikrai ne grietinėlė: iš asocialių šeimų, narkomanai, agresyvūs... Ne tik danai, bet ir pabėgėliai iš Afganistano, Sirijos, Palestinos, sukaupę daug nuoskaudų. Kažkas ateina į pamokas nešinas ginklais, kažkas grasina, apspjaudo, taikosi tau kėdę ant galvos užmesti. O tu privalai neprarasti autoriteto, bet kartu elgtis draugiškai. Buvo dienų, kai norėjosi tik užsidaryti tualete ir bliauti, bet visos patirtys neįkainojamos.“

MOTIEJUS VALANČIUS PLOJA
„Lankiau paruošiamąjį kursą, kur mokiausi apie kultūrinius Europos ir Afrikos skirtumus, gilinau medicinos žinias. Anksčiau sakydavau: „Ai, važiuosiu bet kur, kam nors padėsiu ten daržą pakapstyt, ir bus ta savanorystė“. Dabar supratau, kaip tai rimta, kokia atsakomybė. Jei organizacijos atstovai mato, kad nesi durnius, turi motyvacijos, eini toliau. Kitiems pasako „Stop“. O tokių buvo milijonai ir ne visada dėl sunkių darbo sąlygų. Visi pasirašėme susitarimą, kad metus negersim alkoholio. Griežtai. Vien dėl to daugybė jaunimo neištvėrė, nes kaip čia taip – jaunas ir negali normaliai tūsintis.“

KAIMO IR ALFREDO VALDOVĖ
„Po sunkiųjų metų su bendraminte lietuvaite Marija ir brite Džesika išsirinkome savanorystės šalį. Ja tapo Zambija, nes ten oficiali kalba – anglų. Mums buvo numatytas darbas su ŽIV virusu infekuotais žmonėmis. Po to viskas sukosi greitai: skridome į Lietuvą, susileidome įvairiausių skiepų, prisipirkome patogios avalynės, tinklų nuo uodų ir iškeliavom į Zambiją, antrą pagal dydį šalies miestą Ndola, kur gavome gyvenamąją vietą ir pirmąsias užduotis.
Pusę savanorių paskyrė į medicinos centrą, kur ateidavo žmonės už kelis centus pasitikrinti dėl ŽIV viruso. Likusieji tapome taip vadinamais lauko darbuotojais. Gavome po prižiūrimą teritoriją. Man atiteko 90 tūkst. gyventojų kaimas Chipulukusu, atrodantis kaip didelis lūšnynas. Dar gavau vietinį žmogų, kuris tą kaimą pažįsta. Tai buvo ištikimasis draugas Alfredas – 25-erių juodas liesas vaikinas, ūgio man iki peties.“

ZOOLOGIJOS SODAS
„Pirmą savaitę dėl kultūrinio šoko norėjau tik pasislėpti miegmaišyje. Gąsdino ir gyvenimo sąlygos. Ten beveik niekada nebūdavo elektros. Kol supratome, kaip ant tokio keisto ugniakuro išsikepti maisto, pražilome. Neturėjome karšto vandens ir normalaus dušo. Tiesiog pasiimi kibirą vandens ir su puodeliu lieji ant savęs, melsdamasi, kad šikšnosparniai neįsiveltų į plaukus. Jų ten tiek daug, kad kartais mėnulį sunku pamatyti. Arba atsikeli ryte ir randi netoli šliaužiančią gyvatę, ant uodų tinklo besisupantį chameleoną. Nueini į virtuvę ir iš žemėmis apdrabstyto šaldytuvo (kuris tarnavo daugiau kaip dekoracija) supranti, kad ten visą naktį siautėjo nusipenėję šlykštūs pelėnai, pakliuvę į namus per kaminą. Jei ko nesuslepi į dėžes, pavagia. Ai, vos nepamiršau – skruzdėlynas vidury kambario buvo norma. Ir taip visus metus!!!

PIRŠLYBOS KIEKVIENĄ RYTĄ
– Egle, palauk, palauk!
– Labas, Džordžai.
– Egle, kodėl manęs neaplankei, nors žadėjai.
– Džordžai, aš tau sakiau, kad aš nieko nežadu.
– Gerai, bet žinai aš tave sapnavau.
– Mhm..
– Ir tu prisimeni, ką aš tau praeitą kartą sakiau?
– Ką, Džordžai?
– Kad tu nuostabi, ir tu esi man Dievo dovana.
– Džordžai, Europoj tokių dovanų milijonai.
– Ne, ne, nesakyk taip. Tu man patinki. Tokia, kokia esi.
– Džordžai, bet jei vietoj šitos baltos odos turėčiau juodą, ar užkalbintum mane?
– Ne, tu nesupranti. Ar žinai, kaip prasidėjo pasaulio istorija?
– Žinau, Džordžai.
– Tai va, buvo Adomas ir ?
– Ieva...
– Tai va, aš tikiu, kad tu esi Ieva, o aš esu..
– Užtenka Džordžai, eik mokytis aš skubu namo.
– Ne, leisk aš tave palydėsiu...
Ištrauka iš Eglės blogo apie Afriką

„Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo pusryčių su merginomis, po to mūsų keliai išsiskirdavo. Vos išėjusi į lauką jau rasdavau lūkuriuojantį Alfredą. Pasisveikiname ir apie valandą pėsčiomis einame iki kaimo, kur vykdysime švietėjišką veiklą. Kol einame, jis mane moko vietinės kalbos ir stengiasi atbaidyti nuolat limpančius gerbėjus. O tai neįmanoma, nes vietiniai labai nori bendrauti su balta mergaite. Į kaimą įžengdavau su būriu žmonių, daugiausia – jaunuolių, norinčių, kad už jų tekėčiau. Nepameluosiu sakydama, bet Afrikoje man piršosi mažiausiai šimtą kartų. (Nebaisu, kad tie žmonės gali norėti daugiau, nei tik palydėti ar pasakyti komplimentą?) Aš vadovavausi taisykle – jei kas blogo nutinka, pats tai pritrauki darbais ar mintimis.“

GYVOJI AMFIBIJA
„Dėl saugumo rengtis teko kuo paprasčiau. Jokių papuošalų, nuogumų. Zambijoje merginoms galioja nerašyta taisyklė – nerodyti nuogų kelių, pečių, paslėpti liemenį. Per 40 laipsnių karščius visada vaikščiojau su kelnėmis ir neaiškių formų džemperiais-maišais ar sijonais iki žemės. Dar didesnis liūdesys – žieminės liūtys. Jos suaktyvina uodus, tenka gerti šlykščius vaistus nuo maliarijos, taip pat permerkia drabužius, kreidutes, užrašus tavo kuprinėje, batus...“

MIESTIETĖ TAMPA KAIMIETE
– Girdėjau, kad jeigu išpumpuoji pusę žmogaus kraujo, susipili pusę triušio kraujo, tada gali visiškai išsivalyti HIV virusą.
– O aš tai girdėjau, kad Lusakoj auklė maitino kūdikį savo mėnesinių krauju tam, kad pagytų nuo HIV.
– Aš girdėjau, kad yra tokia vakcina, padaryta iš šimpanzių. Jos susileidus vienus metus gali mylėtis be prezervatyvo ir neužsikrėsi jokiu virusu, nepastosi.
Vyras: – O aš galiu turėt gimdos kaklelio vežį?
Ištrauka iš Eglės blogo apie Afriką

„Alfredas kantriai mane vedžiojo ir rodė kaimą, kuris netrukus tapo namais. Kartu su manimi piešė apylinkių žemėlapį ir padėjo orientuotis, kuriuo keliuku, po kurio medžio ar kaktuso pasukti, kuo vienas molinis namas skiriasi nuo kito. Apšilusi kojas ėmiausi darbo. Perėjau pro visas kaimo mokyklas (jų ten – 20), kur ieškojau narių pomokykliniam „Anti Aids“ klubui. Taip pat aplankiau dvidešimt bažnyčių ir pasikalbėjusi su pastoriumi, paprašydavau atsiųsti į mūsų užsiėmimus sergančius žmones ar tuos, kurie norėtų su tokiais dirbti. Tą patį dariau medicinos klinikose ir jaunimo grupėse. Galite tik įsivaizduoti, kaip reikėjo suktis, kad suspėčiau. Ne tik skaičiau paskaitas, bet ir organizavau koncertus, teatrus, futbolo rungtynes, ieškojau renginiams rėmėjų. Kaime praleisdavau nuo aušros iki sutemos, bet mačiau prasmę. Žmonės ten paskendę tarp keisčiausių mitų, nenuostabu, kad AIDS juos šienauja vieną po kito.“

AŠAROTOJŲ KLUBAS
„Be fizinės veiklos, turėjau būti stipri psichologiškai. Savo tėvams siunčiau tik gražias nuotraukas, pasakojau, kas smagu, nutylėdama nesėkmes ar nusivylimus, bet jie vis tiek labai nerimavo, mamos ašaros liejosi upeliais. Sužinojusi, kad susiradau juodaodį vaikiną, išvis užsiraudojo, bet nenorėjau jai meluoti. Dar didesnis krūvis galvelei – ŽIV užsikrėtę žmonės. Tiesi jiems ranką ir galvoji, ar ant delno pati neturi žaizdos ir, ar jis to neturi, kas reikštų, kad iki užsikrėtimo tik vienas žingsnis. Bet...

Eglės istorijos tęsinį skaityk lapkričio mėnesio žurnale „Panelė“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis