Laisvalaikiu medžiojanti gražuolė bibliotekininkė iš Tauragės: pirmojo šerno tykojau net septynis vakarus(FOTO)

Dažnai jauni žmonės mėgsta skųstis, kad nespėja suderinti studijų su darbu. Smuikininkai dievagojasi, kad negali nešioti malkų, nes gali pažeisti išmankštintas pirštų pagalvėles ir dėl to nebegalės groti. Nesuderinamumai, nesuderinamumai...

O dabar įsivaizduokite savo bibliotekos darbuotoją, kuri rankose laiko medžioklinį šautuvą. Baisoka, ar ne? Ne, tai nėra Amerikos mokyklų scenarijus, kai nežinia kokio šėtono apsėsti mokiniai ar studentai įsiveržia į savo mokymo įstaiga ir pradeda kulkomis varpyti viską, kas pasitaiko aplinkui.

Tai – 26 m. draugiška, elegantiška bibliotekininkė Žaneta, kuri po darbo tarp knygų ir enciklopedijų skuba į mišką tam, kad sumedžiotų dar vieną savo trofėjų! Jūsų dėmesiui - „Panelės” redaktorės Agnės Pačekajės interviu, kuris, perspėjame, gali priversti atsisakyti nemalonios veiklos ir, galų gale, pradėti tai, ko giliai širdyje tikrai trokšti!

SILPNŲ NERVŲ ŽMONĖMS SKAITYTI NEPATARIAME

VISKAS ATVIRKŠČIAI

Dabar dėl nieko negali būti tikras. Verslininkai pasimėgaudami lipdo gėlių puokštes*, tolimųjų reisų vairuotojai ėmė megzti sukneles**, ūkininkai sėda į manikiūrininko kėdę.***

O gražios, atletiškos bibliotekininkės, tokios kaip Žaneta, neapsiriboja dulkių nuo enciklopedijų šluostymu – ne ką prasčiau šluosto kruviną peilį, kai po medžioklės tenka nuo žvėries nulupti kailį.
Ji noriai kalba apie lūpdažių spalvas, bet turi ką pasakyti ir apie stirnų kaukolių virimo ypatumus. Smagiai caksi aukštakulniais, bet ir po purvą su botais pasimurkdo. O į svečius užsukę draugai gauna ne tik gardaus naminio torto, bet ir žvėrienos dešrų.

Mėlynės ant merginos pečių atsiranda ne nuo masažų, o nuo daug kartų pykštelėjusio šautuvo buožės. Patikėkite, jos automobilio bagažinėje ilsisi ne tik pirkinių maišai, bet ir kruvinas grobis.

* 2009 metais spalio „Panelės“ numeryje floristas Marius Kiaunė papasakojo, kaip metė verslininko
duoną ir ėmė žaisti su gėlėmis.
** Vilnietis fūros vairuotojas Valentinas Kairys Lietuvos mastu išgarsėjo prisipažinęs kiekvieną laisvą minutę vilkike išnaudojantis mezgimui. Jis net nunėrė dramatišką suknelę Kembridžo hercogienei Keitei Midlton ir gavo padėką iš pačios Anglijos karalienės!
*** Prieš metus kovo „Panelės“ žurnale rašėme apie tauragiškį ūkininką Dainių Dzemydą, persikvalifikavusį į manikiūro meistrą.

TĖVELIAI PRISIPRAŠĖ

„Kadangi vyresnėliai broliai medžiokle nesusidomėjo, tėtis nuo vaikystės visas viltis dėjo į mane. Vos ne kasdien vedžiojo į mišką, ėmė į medžiokles, sakė, kad jo mergaitė tikrai bus gera šaulė. Dažnai vaikai savo tėvams žada eiti jų pėdomis, bet pabėgę į didmiesčius ir užsienius įsipareigojimus pamiršta. O man – kitaip. Studijavau ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, tačiau per išeigines lėkiau namo, į miškus, o galiausiai visam laikui grįžau į Tauragę. Išpildžiau ir tėčio, ir su knygomis dirbančios mamos norus. Medžiotojai, pamatę mano kasą, kuri styro iš po kepurės, pagarbiai sveikinasi, bendradarbiai giria už darbo rezultatus – esu Tauragės bibliotekos atstovė spaudai.“

Žaneta Timaitė
Žaneta Timaitė
A.Kriščiūno nuotr.

VARGAI DĖL ŠERNO

(Kas medžioklėje taip traukia?) „Pirmiausia, ramybė. Kai užlipi į bokštelį, pasiruoši šautuvą ir tykai grobio, stebėdamas, kaip saulė pamažu leidžiasi, klausydamasis, kaip paukštukai čirškia. Gali sėdėti valandų valandas, dienų dienas šerdamas uodus, kol kažką sumedžiosi. Savo pirmojo šerno tykojau net septynis vakarus – iš manęs pažįstami jau šaipėsi, kad namo grįžtu tuščiomis, kol vieną vakarą šernas pagaliau pasirodė. (Buvo baisu jį nudėti?)

Skaitytojai dabar išsigąs, bet nesirengiu meluoti – tuo metu nerimavau... Šauti reikia į sprandą ar širdį, kad gyvūnas nukristų vietoje, o ne kankintųsi. Man pavyko. Taigi, medžioju ir dėl adrenalino. (Kas būna, kai pataikai?) Aplanko palengvėjimas. Ne dėl to, „Va, nužudžiau, kaip fainai“, bet todėl, kad sau išsikeltą užduotį įvykdžiau be jokių priekaištų. (Ką darai su grobiu?) Įsimetu į džipą ir važiuoju. Aišku, kokio šerno viena panelė tikrai nepakels, tada jau skambinu tėčiui ir prašau pagalbos.“

Žaneta Timaitė
Žaneta Timaitė
V,Kriščiūno nuotr,

VYRŲ BŪRYJE

„Yra ir komandinių medžioklių, kuriose viskas vyksta taip: varovai triukšmaudami eina per mišką, su šunimis, apsirengę ryškias liemenes, o medžiotojai kitoje miško pusėje laukia atbėgančių žvėrių. Nors turi gilesnes tradicijas, man šis reikalas mažiau patinka, nes dažniausiai vyksta žiemą ir kone visada peršąlu. Reikės įsigyti brangius batus, gal bus geriau, nes dabar stovėti pusnyse su guminiais botais ir šautuvu rankose nėra pats didžiausias malonumas. (Šautuvas daug sveria – kaip jį išlaikai?) Ne veltui lankau sporto klubą.

Be to, įsigudrinau šautuvo buožę į klubą atremti, taip kur kas lengviau stovėti, o lemiamą akimirką gali greitai jį pakelti ir nusitaikyti. (Ar tiesa, kad po medžioklių vyrukai paprastai gerokai pašvenčia?)

Mitas, kad visi susirenka tiesiog prisigerti. Gal vyrukai po medžioklės kiek ir padegustuoja, bet po to kuo ramiausiai išsiskirsto. Tuo tarpu aš išvis nevartoju alkoholio, nei man skanu, nei kieta.“ (Ką apie tavo hobį sako draugės?) „Jų turiu gal dešimt ir nė viena nekritikuoja. Greičiau priešingai – užsukusios į svečius paprašo dešros atpjauti. Buvo norinčių iš manęs periodiškai užsisakyti ekologiškos mėsos, bet griežtai to atsisakiau. Medžiotojai mėsyte gali tik vaišinti, prekyba grobiu pažeistų garbės kodeksą. (Kaip tokį hobį turinčiai panelei sekasi su vaikinais?)...

Interviu tęsinį skaityk kovo mėnesio žurnale „Panelė”. Suskubk! Jis prekyboje tik iki balandžio 5-osios!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis