JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Juodos Jazzu dienos: „Neišlindau iš ligoninės

Juodos Jazzu dienos: „Neišlindau iš ligoninės, mane apleido artimiausi žmonės“ (FOTO)

Yra įžymybių, kurios atvirai pasakoja apie savo gyvenimą: joms ne tabu atskleisti, kur apsiperka, su kuo gyvena, ką valgo naktipiečių, apie ką svajoja, kodėl buvo neištikimi antrajai pusei ir kokios spalvos kelnaites dažniausiai maunasi. Tačiau toks atvirumas žmonėms greitai įgrysta.

Nepalikdamos jokios paslapties apie savo gyvenimą, tokios žvaigždės ima ir pasitraukia į antrą planą. Apie jas vėl pradeda kalbėti nebent kai nugriaudi koks nors skyrybų skandalas ar jos sugalvoja dalyvauti realybės šou. Justės Arlauskaitės-Jazzu populiarumas niekada nebuvo apleidęs. Tiek karjeros pradžioje, tiek šiandien ji – viena geidžiamiausių ir mažiausiai apie savo gyvenimą pasakojančių įžymybių. Visiems įdomu, kokia ji už uždarytų durų, tačiau ten Justė žurnalistų neįsileidžia. Asmeninė jos erdvė – tik artimiausiems žmonėms. Vienas jų – Jazzu draugas ir PANELĖS autorius Romas Zabarauskas. Todėl lapkričio PANELĖJE turime tai, ko iki šiol neturėjo niekas: atvirą Jazzu pokalbį su draugu. Be jokios korektūros.

Daugiau įkvepiančių istorijų – gruodžio PANELĖJE! Prekyboje jau nuo gruodžio 5 dienos.

Dainininkę Justę Arlauskaitę-Jazzu mačiau visokią. Budinau po audringos nakties. Žavėjausi spinduliuojančia ant scenos. Kino aikštelėje režisavau jos talentingą vaidybą.

Tačiau šis pokalbis PANELEI tapo galimybe pirmą kartą tiesiai paklausti: „Juste, kaip tu jautiesi?“ Kaip jautiesi, kai dėl svajonės dainuoti tenka mesti mokyklą? Kaip jautiesi, kai svajonės pildosi: užgriūna dėmesys, gerbėjai ir vakarėliai? Kaip jautiesi, kai dingsta balsas: tris mėnesius negali ištarti nė žodžio, apleidžia geriausi draugai, o balsui atgauti reikia milžiniškos pinigų sumos, kurios neturi? Kaip jautiesi, kai skandalai sudrebina karjerą ir dėl savo žodžių sulauki grasinimų susidoroti?

Šis atviras interviu skirtas įkvėpti jus svajoti. Tik užsimerkit, sugalvokit norą. Ir net jei išgirsite keturis „ne“, nepasiduokite. Ieškokite kitų svajonių ir vieną jų paverskite savo tikslu. Tik žinokite: jūsų laukia daug darbo, ašarų, konfliktų, išbandymų ir gyvenimo pamokų.

Viskas bus tik taip, kaip sugalvojom. Jūsų svajonė išsipildys. Tačiau retai, labai retai kas nors jūsų paklaus: kaip tu jautiesi?.. Šįsyk naudojuosi proga ir to klausiu Justės. Klausiu to, ką Jazzu dažniausiai nutyli.

Dėl muzikos pabėgai iš mokyklos. Papasakok, kaip viskas buvo.

Man buvo šešiolika metų, jau trejus metus aktyviai koncertavau. Mokiausi labai stiprioje Vilniaus „Minties“ gimnazijoje ir muzika pradėjo trukdyti mokslams. Nevaikščiojau į pamokas, buvau pervargusi, nuolat iš nosies bėgo kraujas, alpdavau. Nenorėjau mokytis chemijos nei fizikos, norėjau atsiduoti muzikai.

Šešiolika metų – tas metas, kai eini už kampo parūkyt ar paragaut alaus… Taip ir man prasidėjo maištas. Vidury vasaros atėjau į gimnaziją. Kaip tik vyko mokyklos darbuotojų susirinkimas. Pasakiau, kad išeinu iš mokyklos. „Kaip, – klausia, – kas vyksta?“ Pasakiau, kad tėvai viską žino, man tik reikia dokumento. Davė.

Tada paskambinau savo dainavimo mokytojui, pasakiau, kad noriu stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Atsakė, kad stojamieji jau baigėsi! Nutirpau. Bet ir vėl pasisekė – pavyko susitarti dėl papildomų stojamųjų. Likus mėnesiui iki rugsėjo įstojau dešimtukais.

Justė Arlauskaitė - Jazzu
Justė Arlauskaitė – Jazzu
Fotogenijai nuotr.

Kaip reagavo tavo tėvai?

Grįžau namo, tėvai nieko nežino. Mama darėsi masažą. Pasibeldžiau į duris. Tyla. Atidarau duris. Mama sako: „Nu?“ „Mama, aš mečiau mokyklą“ – tiesiog taip pasakiau, nei „labas“ nei „viso gero“. Nejauki tyla. Tada ji giliai įkvėpė ir pasakė tik vieną frazę: „Ačiū Dievui.“

Mama suprato, nes matė, kad muzika mano gyvenime svarbiausia. Vakare, kai grįžo tėtis, jau šventėme mano sprendimą. Jam beliko prisidėti. Juk jis buvo didžiausias gerbėjas, atmintinai mokėjo net mano angliškas dainas, nors nemokėjo anglų kalbos. Tai kas jam beliko!

Tuo metu tave pastebėjo „Pieno lazeriai“ ir pakvietė prisidėti. Šešiolikmetę paauglę užgriuvo dėmesys, koncertai visame pasaulyje, naktinis gyvenimas. Kaip jauteisi?

Jaučiausi labai sutrikusi. Visko bijojau: man nepasiseks, užkliūsiu, pargriūsiu, nusidainuosiu. Tik po kurio laiko įvertinau, kiek man daug davė žmonės, iš kurių mokiausi, taip pat tėvai, kurie tikėjo, kad nepaslysiu, ir leido gyventi taip savarankiškai. Juk šešiolikos dar tik pradedi žengti į suaugusiųjų gyvenimą. Aš labai anksti pamačiau, kaip viskas vyksta gyvenime. Viską patyriau anksti…

Sunku jaunam žmogui susitvarkyti su populiarumu?

Tą populiarumo bangą, kuri tėškė sunkiai, pajutau ne iškart. Iš pradžių buvome atlikėjai nedidelei auditorijai, net kai pradėjom dirbti su Leonu Somov. Tuo metu kalbėjau, ką noriu, atviraudavau apie meilę ir viską, ką tik norėjau, bet niekada nesulaukiau pastabų, kad tai nepriimtina, kad leidžiu sau per daug.

Ir staiga prieš penkerius metus su daina „Tik pasilik“ apie mus sužinojo visa Lietuva. Prasidėjo tikrasis populiarumas ir aš pradėjau degti. Man buvo labai sunku. Keista, juk ėjau prie to mažais žingsniais, turėjau būti tam pasirengusi. Nebuvau. Nežinojau, ką šnekėti, pradėjau kartotis, pradėjau per daug viską pasakoti. Pamečiau save, pakrikau.

Justė Arlauskaitė - Jazzu
Justė Arlauskaitė – Jazzu
Fotogenijai nuotr.

2013 metų vasarą tau dingo balsas. Atšaukei kelias dešimtis koncertų. Pasakyk atvirai: tai buvo toji populiarumo kaina? Sklido gandai, kad gyveni per audringą gyvenimą.

Ne. Tai neturi nieko bendro su balsu. Man tiesiog buvo balso stygų sutrikimas. (Bet juk gyvenimo būdas irgi galėjo prisidėti?) Ne. Nebent tai buvo susiję su baisiomis emocijomis. Tuo metu išgyvenau dėl santykių…

Žinoma, dainininkui po koncerto būtų geriausia eiti miegoti. (O tu taip nedarydavai?) Aišku, kad ne. Aš eidavau bendrauti su žmonėmis. Gyvendavau naktį. Man tai buvo poilsis: muzika, geras vynas, pokalbiai iki ryto. Ilgas pokalbis su rašytoju galėjo tapti nauja mano daina… Man to reikėjo, juk aš menininkė, tačiau mano sveikatos problemos – įgimtas dalykas, kuris nuo to nepriklausė.

Tave skaudina mano klausimas?…

Romai, man tiesiog skaudu, kad kai tris mėnesius neišlindau iš ligoninės Berlyne, visi ėmė mane apšnekėti ir šmeižti, neva esu paskutinė alkoholikė. Mano visas gyvenimas – muzika, ir vieną dieną iš manęs tai atėmė. Man reikėjo palaikymo, bet, užuot palaikę, mane apleido dalis pačių artimiausių žmonių. (Tau tai buvo šokas?) Taip, aš net nemaniau, kad tai įmanoma. Buvo žmonių, kurie į akis šypsojosi, o už nugaros kalbėjo šlykščiausius dalykus. (Pasidarei išvadas apie juos?) Tikrai taip. Tačiau nustebino ir žmonių gerumas. Žmonės, kurie man kaip tik nebuvo labai artimi, – mano talento gerbėjai, – paklojo milžinišką pinigų sumą mano balsui išgelbėti. Aš tuo metu tiek pinigų neturėjau. Jeigu ne jie, nežinau, ką būčiau dariausi.

Justinas Jankevičius buvo vienas iš tų žmonių, kurie tave palaikė?

Iš esmės taip, Justinas mane besąlygiškai palaiko jau trejus ar ketverius metus. (Nelaimėje supratai jo tikrus jausmus tau?) Manau, taip. Prisimenu, kaip vaikščiojau Berlyne, negalėdama ištarti nė žodžio. Pamenu, mąsčiau, ar yra koks žmogus žemėje, su kuriuo būtų gera tylėti: padėti galvą ant peties ir tylėti?.. Kuris mane suprastų be žodžių? Tai buvo Justinas. Grįžau į Vilnių ir mes vėl susitikom. Šįkart – ilgam.

Kaip jauteisi, kai išgijai ir galiausiai vėl pradėjai dainuoti?

Tai nebuvo lengva. Iš pradžių nekalbėjau, rašiau raštelius, buvau į telefoną ir planšetę prisirašiusi frazių, o dar Gytis Ivanauskas padovanojo vaikišką lentelę, kur galima ką nors parašyti ir nutrinti. Bijojau, daug verkiau – aš juk galėjau ir neatgauti balso. O kai vis dėlto atgavau, verkiau iš džiaugsmo. (Tavo gyvenime įvyko lūžis?) Taip. Pradėjau saugoti ir vertinti save. Įgavau drąsos ir atsisijojau žmones aplink.

Vėliau įvyko dar vienas lūžis. Lygiai prieš metus feisbuke pasisakei apie „kiaunes ir urodus“, kurie sutrukdė tavo koncertui Londone. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Kaip jauteisi tada?

Kai rašiau, tikrai nemaniau, kad mano žodžiai per minutę atsidurs visuose portaluose. Nebuvau tiek susireikšminusi – nesitikėjau, kad tai bus taip svarbu. Aš niekada nesirinkdavau žodžių, tiesiog nesu riebiai viešai nusikeikusi, bet tai nereiškia, kad to nedarau grįžusi namo. Man atrodo, mes visi tai darom!

Įvyko sprogimas ir kilo be galo daug apmąstymų. Buvo pikta ant žmonių ir pikta ant pačios savęs. Supratau, kad turiu save valdyti, nes esu atsakinga ne tik už save, bet ir už savo gerbėjus. Turiu rinktis žodžius. Kita vertus, nusimečiau daug kaukių, kurias man bandė prilipdyti: glamūrinė diva, ledo karalienė. Staiga tapau aršia kovotoja, panke, įgavau dar penkias naujas spalvas.

Justė Arlauskaitė - Jazzu
Justė Arlauskaitė – Jazzu
Fotogenijai nuotr.

Neilgai trukus – kitas skandalas. Muzikos apdovanojimuose „M.A.M.A.“ apgynei Lietuvos gėjų lygos vadovą Vladimirą Simonko nuo homofobiškos publikos reakcijos – stojai už LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių) asmenų teises.

Kai užlipo Simonko, visi pradėjo baubti. Aš tiesiog atsistojau ir ištiesiau du pirštus visiems: stop. Man pradėjo liepti sėstis, neva vėl bus skandalas, bet aš stovėjau toliau. Kaip terminatorius.

Tada mus pakvietė į sceną atsiimti apdovanojimo. Man buvo šokas, nežinojau, ką pasakysiu. Pamenu, pabučiavau Simonko į abu žandus. Man tuo metu nerūpėjo, kad mes laimėjom dar vieną statulėlę. Tikras apdovanojimas buvo tai, kad turėjau galimybę pasakyti tai, ką galvoju.

Po to įvykio gavau daugybę grasinimų susidoroti, ypač iš vyrų. Visą savaitę bijojau išeiti iš namų. (Tave gąsdina tokia lietuvių neapykanta LGBT žmonėms?) Taip, tai yra baisu. Aš niekaip nesuprantu, kodėl vieni žmonės laiko save geresniais už kitus. Aš nenoriu, kad tokie žmonės klausytųsi mano muzikos. Ne tokiame pasaulyje gyvenu ir noriu gyventi.

O tau neatrodo, kad tau kliūna daugiau, nes esi moteris?

Aš apie tai irgi labai daug galvojau. Kai nusikeikia ar vidurinį pirštą parodo koks nors Marijonas, ar būna tokių skandalų?.. Nemanau. Nesakau, kad reikia visą laiką draskyti akis, keiktis ir maištauti. Bet juk yra gyvenimo situacijų, kai tai neišvengiama.

Ko palinkėtum mūsų skaitytojoms – kaip joms išlikti stiprioms ir nepasiduoti visuomenės spaudimui?

Palinkėčiau nesileisti arti žmonių, kurie bando tau įvaryti kompleksą: ne taip judi, ne taip šypsaisi, per garsiai juokiesi, ne taip rengiesi, šneki per daug vyriškom temom. Nėra vyriškų ir moteriškų temų, yra bendros temos ir bendros vertybės. Visi gyvenam tą patį gyvenimą. Visiems svarbu išlieti savo emocijas, visi nori būti suprasti. Jei nėra kito būdo, kad tave suprastų, kaip tik keiksmažodis, – imk ir nusikeik. Nevenk savęs ir siek savo svajonės.

Daug tokių svajojančių merginų atėjo į „X faktorių“. Ir išgirdo tavo griežtą „ne“!

Aš negaliu primesti žmogui, apie ką jam svajoti. Yra dalyvių, kurie gavo keturis „ne“ ir vis tiek sako, kad dainuos, – žavi jų ryžtas ir užsispyrimas. Bet kartais būna beviltiškų situacijų. Aš bandau atkabinti žmones nuo svajonių, kurioms lemta ir likti tik svajonėmis…

Vienai svajotojai tu jau padėjai – dainininkei Monikai Linkytei. Su Leonu Somov prodiusavote jos naują albumą „Walk With Me“.

Taip, bet… man buvo sunku. Monika man atrodė sutrikusi, norėjau jai padėti, paimti už rankos ir parodyti kelią. Atidaviau sau brangias, išgyventas dainas, įdėjau visą širdį. Pabandžiau nugalėti savo menininkės egoistės prigimtį. Nenugalėjau. Tai davė daug gerų emocijų, bet atėmė daug energijos: susipykau pati su savimi. Juk, kad parašytum vieną dainą, turi nugyventi visą gyvenimą.

Paskutinis klausimas – ko tikėtis iš tavęs toliau?

Šiuo metu su švedų grupe „Koo“ koncertuojame visame pasaulyje, bet to nereklamuoju – juk vis tiek Lietuvoje įdomiau parašyti apie mano plaukų spalvą. Taip pat laukiu atsakymo iš Švedijos, kuris tempiasi jau metų metus. O naujausias iššūkis bus mūsų su Leonu koncertai didžiosiose Lietuvos arenose. Dar niekada nesam koncertavę tokioms didelėms auditorijoms. Pirmą kartą bus tiek daug garso, šviesų, įdomios režisūros, kelionės laiku. (Bijai?) Bijau. (Labai bijai?) Labai bijau. (Ko labiausiai bijai?) Labiausiai bijau savo pačios svajonių. Jos – vis didesnės…

Mano išsaugoti straipsniai