JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Merginų dėmesiu apsuptas pasaulio šokių čempionas – pirmą kartą viešai

Merginų dėmesiu apsuptas pasaulio šokių čempionas – pirmą kartą viešai

Klaipėdietis Edgaras Kerpė (16) yra vienintelis dešimtokas Lietuvoje, spėjęs du kartus tapti pasaulio ir Europos čempionu. Hiphopo šokėjas pats jau dirba treneriu, šluoja pirmas vietas tarptautinėse varžybose ir sako, jog didžiausia problema yra didelės taurės, nebetelpančios į kambarį. Visa kita – kasdienės penkių valandų treniruotės, ilgos kelionės, stresas varžybose ar pasaulinė konkurencija – jam vienas malonumas.

Nesirūpinkite, klausimą „O kas aš buvau šešiolikos?“ sau užduoda kiekvienas, kuris sutinka Edgarą. Jo sėkminga šokėjo karjera, muzikalumo ir plastiškumo talentas stebina tiek pat kaip ir faktas, jog apie jį iki šiol nebuvome girdėję. Neatrastu talentu jo negalime pavadinti, pasaulinėse varžybose dėl jo Lietuvos trispalvė į viršų kilo dešimtis kartų, tačiau puikiai tiktų žodis „neįvertintas“. Edgaras, sužinojęs, jog norime parašyti apie jo talentą, net sutriko: „Apie mane Lietuvoje nerašė nė vienas žurnalas. Tiesa, šokėjas slovėnas yra paminėjęs mano pavardę vienoje BBC laidoje. Ar aš jums tikrai būsiu įdomus?“

IŠŠŪKIS PILNAMEČIAMS

Šokių pasaulio žmonės šneka, jog tavo pasirodymas pasaulio čempionate buvo įspūdingiausias Lietuvos pasirodymas per visą istoriją. Kaip ir kada atsistojai ant šokių aikštelės parketo?


Pirmą kartą į šokių mokyklą aštuonerių metų mane nuvedė mama. Tuo metu kino teatruose rodė daug filmų apie gatves šokius, jie mane mažą labai sužavėjo. Užsinorėjau išmokti taip valdyti savo kūną. Tuo metu Klaipėdoje veikė „Delingo“ šokių studija, joje išmokau pagrindinius judesius. Mano trenerei išvykus į užsienį, nuo dvylikos metų šoku hiphopo šokių studijoje „Intrus“. Dabartinis vadovas Mindaugas Lekauskas man labai padėjo, tiesiog pralaužė. Nors pats nešoka, man organizuodavo daug seminarų, dalinosi patarimais, veždavo į keliones. Taip pat jis organizuoja Lietuvos hiphopo šokėjų taurės varžybas, gruodžio pradžioje jos vyko Klaipėdoje. Mindaugo dėka atkeliavau iki Europos ir pasaulio čempionatų pakylos. Kol kas esu pirmas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Nors nejaučiu konkurencijos, Lietuvoje pavydo su kaupu, dėl to į nepagrįstą kritiką nelabai kreipiu dėmesio. Tiesa, neskubu užriesti nosies. Tikiu, kad kažkur pasaulyje solo kategorijoje tikrai yra geresnių už mane šokėjų.

Kada prasidėjo tavo pergalės tarptautinėje arenoje?

Nuo 2013-ųjų, kai dar buvau junior kategorijoje. Tais metais pasaulio čempionate laimėjau trečią vietą. 2014 metais paskutinį kartą šokau paauglių grupėje, tuomet laimėjau Europos ir pasaulio čempionatus. Šiemet Italijoje pirmą kartą šokau suaugusių grupėje ir taip pat abiejuose konkursuose iškovojau aukso medalius. O skirtumas tarp vaikų ir suaugusių grupių didžiulis. Vienoje aikštelėje šoka visai jauni paaugliai, o kitoje – barzdoti vyrai nuo šešiolikos iki trisdešimties metų. Taip pat yra antroji suaugusiųjų grupė, kur šoka dar vyresni vyrai. Aš toks jaunas atėjau į suaugusiųjų grupę, visi į mane žiūrėjo kaip į vaiką. Niekas net nepagalvojo, jog visus juos aplenksiu.

Aivaro Šimeliūno nuotr.
Aivaro Šimeliūno nuotr.
Aivaro Šimeliūno nuotr.

SUVALDYTA SCENOS BAIMĖ

Ar vis dar jauti baimę eidamas į aikštelę?

Per pirmuosius du čempionatus labai jaudinausi. Kai važiuoji tokį ilgą kelią, daug iš savęs tikiesi, nenori susimauti. Jei kalbėtume apie scenos baimę, manęs nebekrečia drebulys žengiant ant parketo. Daug šokau gatvėse, tad pripratau prie žiūrovų ir dėmesio. Vilniaus Gedimino prospekte prašokau visą rugpjūčio mėnesį, taip pat su draugais šokdavome Klaipėdoje, tad scenos baimę dabar išmokau suvaldyti. Nors dariau viską dėl savo malonumo, kartu ir užsidirbau. Per Žolinę surinkome net 75 eurus, buvo ir žymių asmenybių, kurie mus parėmė. Dabar daugiau jaudinuosi, kad tą dieną nesišoks. Būna, kad atsikeli pavargęs, neturi nuotaikos ir tą dieną kūnas tiesiog neklauso. Pasaulio čempionate į tave žiūri 30 tūkst. žmonių, tad svarbu susikaupti.

IDO pasaulio gatvės šokių čempionate laimėjai Lietuvai net du medalius. Electric boogie solo kategorijoje neturėjai lygių, o sidabro medalį laimėjai hiphopo solo kategorijoje. Kuo skiriasi šie du stiliai?


Iš viso čempionate šokama aštuoniose kategorijose. Dar yra duetai, mažos grupės, komandiniai šokiai iki 7 ir iki 24 žmonių. Aš šokau solo, duetu ir su grupe iki 7 žmonių, nors ten dar turime kur tobulėti. Anglai susikuria tokią stiprią choreografiją, kad sunku juos aplenkti. Geriausiai sekasi solo šokiai, tad daugiausia ir treniruojuosi vienas. Solo finale šokau su keturiais afrikiečiais, mano didžiausi konkurentai dažniausiai būna vokiečiai, anglai, afrikiečiai, olandai. Finale buvo vienas stiprus vaikinas iš Honkongo. Du kartus buvau už juos geresnis, sakau, jog man labiau pasisekė. Šokiai yra sėkmės dalykas. Nežinai, kelintas eisi šokti, kokią muziką gausi, kaip tą dieną šoksis. Visada yra kur tobulėti. Tą dieną, kai laimi, esi čempionas. Vakarykščiai nugalėtojai niekam neįdomūs.

Ar įmanoma priprasti prie pergalių?


Iš dalies. Jei pirmą vietą užimi aštuoneriose varžybose iš eilės, tai nebeteikia džiaugsmo, atsibosta. Kartais gerai likti antram ar trečiam, kad vėl pakiltų motyvacija ir azartas tobulėti. Tada bandai ieškoti ko nors naujo. Man taip yra buvę ne kartą. Laimėjau šešerias varžybas iš eilės, o septintose likau antroje vietoje, tad kitą dieną nuskubėjau į sporto salę ir su naujomis jėgomis kibau į darbus. Vadinasi, nepakankamai stengiausi, turiu atidirbti.

Aivaro Šimeliūno nuotr.
Aivaro Šimeliūno nuotr.
Aivaro Šimeliūno nuotr.

MOKYKLAI MEDALIAI NEĮDOMŪS


Kiek laiko skiri treniruotėms?

Tris kartus per savaitę vienas užsirakinu salėje ir treniruojuosi prieš veidrodį. Ieškau naujų triukų, atlikimo stilių, rengiuosi fiziškai. Kitas dvi dienas vedu treniruotes mažiems vaikams, o po jų su savo komanda šlifuojame komandinius šokius. Kasdien salėje prašoku iki penkių valandų. Po pamokų visus vakarus leidžiu studijoje. Savaitgaliais dažnai būna konkursai, kartais net ir darbo dienomis, tad praleidžiu nemažai pamokų. Kitą savaitę laukia Lenkija, sausį važiuoju į varžybas Olandijoje, kovą – į Paryžių. Ten bus kitokio stiliaus pasaulinio lygio varžybos, dvejetų ir ketvertų kovos. Kol kas važiuosiu daugiau apsižiūrėti, dalyvauti, nes šokėjų lygis ten dar aukštesnis nei pasaulio čempionate. Kadangi jau du kartus pasaulio ir Europos čempionatuose laimėjau, noriu išbandyti kitokį principą.

Ar pats jau kuri choreografiją?

Taip, kuriu choreografiją savo mažųjų šokėjų grupėms. Taip pat kūriau choreografiją dabar vykusioms Lietuvos taurės varžyboms, kur su dueto pasirodymu laimėjome pirmą vietą. Neužtenka, kad šokis būtų techniškai įdomus, turi pateikti jį kaip šou, kuris būtų įdomu žiūrovams. Vien technika ir sausu šokimu žiūrovo nepapirksi.

Dėl pamokų nelankymo mokytojai turbūt ne taip džiaugiasi. Ar atlyžta, kai parveži aukso medalį iš pasaulio čempionato?


Nors tėvai supranta, su mokytojais – kita kalba. Jie sako, jog už medalius man gerų pažymių nerašys. Aš nereiškiu nepasitenkinimo švietimo sistema, bet žinau, kokių dalykų man reikia, tad į tą ir koncentruojuosi. Manau, kad man tiktų studijuoti psichologiją. Šokius ateityje matau tik kaip antrą savo darbą. Nemanau, kad studijuosiu choreografiją. Aš jau dabar du kartus per savaitę mokau mažus vaikus savo studijoje, užsidirbu asmeninėms reikmėms. Būna, kad pakviečia sušokti pasirodymuose ar renginiuose. Iš to pragyventi Lietuvoje būtų sunku, bet Anglijoje įmanoma. Dėl to studijuoti ruošiuosi užsienyje, kur pažįstu daug šokančių žmonių, turinčių rėmėjų. Galbūt pasiseks rėmėjų surasti ir man, bent kelionėms į varžybas ar treniruočių aprangai.

Aivaro Šimeliūno nuotr.
Aivaro Šimeliūno nuotr.
Aivaro Šimeliūno nuotr.

ČEMPIONO NIEKAS NEŽINO

Kas svarbiausia gatvės šokiuose? Mokėti improvizuoti, o gal kaip tik judesius mokėti atmintinai?

Aš visada improvizuoju. Kai varžybose ateini ant parketo, pradeda groti tau nežinoma daina, jos garsus turi perteikti savo judesiais. Tuo ir pasireiškia šokėjo profesionalumas. Varžybose vertinamas stilius, technika ir visas atlikimas, tačiau svarbiausia – muzikalumas. Aš jį paveldėjau iš mamos, kuri dirba muzikos mokytoja. Turiu gerą klausą, jaučiu muziką. Jeigu nori pasiekti aukštą rezultatą, šokiuose svarbu būti savimi, turėti stilių ir išsiskirti iš kitų. Bandydamas pritapti, kopijuodamas ar būdamas kaip visi niekada nelaimėsi.

Ar sulaukdavai visuomenės dėmesio, kai grįždavai į Lietuvą su aukso medaliu?

Iš tiesų sulaukdavau mažai. Tik pas Klaipėdos merą lankiausi jau tris kartus, mieste buvau išrinktas jaunuoju talentu. Tačiau tai tik laikinas dėmesys. Iki šiol nesu sulaukęs jokio rėmimo ar stipendijų. Tiek treniruotes, tiek keliones į čempionatus turiu apmokėti iš savo kišenės. Šokiai Lietuvoje nėra pripažintas sportas, dėl to rėmėjai net nesvarsto galimybės padėti. Čempionate laimėtojas apdovanojamas taure, medaliu ir diplomu, sugrojamas šalies himnas. Vienkartinių piniginių prizų ten taip pat neduoda. Jei būčiau, pvz., slovėnas, laimėjus pasaulio čempionatą man būtų suteikta premija, stipendija iš universiteto, kuriame planuoju studijuoti. Dabar lieka džiaugtis tuo, kad pasaulyje žmonės sužino apie Lietuvą ne tik kaip apie krepšininkų, bet ir kaip apie šokėjų šalį. Kai pirmą kartą atvykau į čempionatą, dalyviai sakė pirmą kartą girdintys tokią šalį kaip Lietuva. O dabar visi esame draugai, jie Lietuvą man šokant palaiko su vėliavomis.

Ar kada pagalvoji, kas tau yra šokis, kodėl tave jis taip traukia?


Šokis man yra laisvė, išėjimas iš komforto zonos. Jei nešokčiau, nuolat būčiau užsidaręs savyje. Šokdamas aš išreiškiu savo jausmus. Kartais žmonės šoka tam, kad laimėtų, o aš šoku, nes man gera tai daryti. Tikrai ne dėl titulų ar taurių ant palangės. Pagalvoju, kad be mamos muzikalumo nebūčiau tapęs čempionu. Nors niekada jiems to nesakiau, būtent tėvams esu dėkingas labiausiai, kad mane dar mažą nuvedė į šokius. Jeigu ne jie, net nežinočiau, kad manyje galbūt slypi talentas.

Mano išsaugoti straipsniai