Ekstremalė: tokių Lietuvoje daugiau nėra (INTERVIU)

Penkerius metus snieglentininko batuose stovinti vilnietė Agnė Stašinskaitė (21) visą laisvalaikį skiria slidinėjimui ir treniruotėms. Šiuo metu vienintelė mergina Lietuvos rinktinėje nedrąsiai svajoja apie profesionalios slidininkės karjerą. Apmaudu, kad žiemos sportas Lietuvoje nėra populiarus, tad studentė sulaukia mažai dėmesio tiek iš rėmėjų, tiek iš varžybų organizatorių. Šiaip ar taip, ji jau Europos snieglentininkų dvyliktuke, pasiryžusi įrodyti, jog kalnų neturinčioje šalyje taip pat yra žiemos sporto mėgėjų.

ANT VANDENS IR SNIEGO

Agne, kokiomis veiklomis dabar gyveni?

Vilniaus dailės akademijoje studijuoju grafinį dizainą, šiuo metu esu trečiame kurse. Kadangi visą laisvalaikį atiduodu mokslams ir slidinėjimui, dirbu tik vasaromis. Įprastai darbo randu dabar populiariuose wake parkuose, kur žmonės su lentomis slysta vandens paviršiumi ir šokinėja nuo rampų. Iš šalies atrodo labai panašu į važinėjimą snieglente, o iš tikrųjų net lengviau. Profesionaliai tuo neužsiimu, dažniausiai čiuožinėju darbo metu. Dabar labiau apsimokėtų tuo užsiimti, mat Lietuvoje wake sportas populiarėja nepaprastai greitai, parkų daugėja, susidomėjusių taip pat. O snieglenčių sporto populiarumas mažėja. Nebėra tiek renginių, varžybų, dėl to liūdna. Turime Lietuvoje visas sąlygas, yra žmonių, kurie nori tobulėti, ir nieko nedarome.

Kodėl nestojai į universitetą Italijoje ar Austrijoje, kur galėtum džiaugtis kalnais visus metus?

Dvyliktoje klasėje nežinojau, ką daryti. Ieškojau universitetų užsienyje, kurie būtų kalnuose ir kuriuose anglų kalba būtų dėstomas grafinis dizainas. Deja, nieko neradau, tik JAV, kur studijos labai brangios. Jau įstojusi, rudenį, pamačiau tobulą universitetą Italijos Alpėse, kur yra grafinio dizaino studijos anglų kalba. Norėjau ten išvažiuoti pagal mainų programą, bet universitetai nėra sudarę sutarties ir jos pasirašyti nenorėjo. Apskaičiavau, jog važiuoti už savo pinigus būtų labai brangu, nes iš tiesų važiuočiau ten slidinėti, treniruotis. Mano tėvai medikai, brolis taip pat studijuoja mediciną. Grafinį dizainą pasirinkau, nes tikėjausi, kad galėsiu suderinti jį su slidinėjimu. Įsivaizdavau, kad galėsiu kurti snieglentes. Nors tėvai iš pradžių priešinosi, vėliau prie idėjos priprato ir leido stoti. Aš taip pat baigusi dailės mokyklą, tad baigiamieji man nepasirodė tokie baisūs. Tiesa, jeigu reikėtų stoti vėl, stočiau į užsienį.

Agnė Stašinskaitė
Agnė Stašinskaitė
Fotogenijai nuotr.

SNIEGLENČIŲ PRADŽIA

Kada pradėjai domėtis žiemos sportu?

Nuo mažens kopijavau brolį. Kai buvau vienuolikos, pirmą kartą nuvažiavome į kalnus, tada išbandžiau slides. Vėliau brolis pasiėmė snieglentę ir aš jį stebėjau iš šalies, bet pati bandyti bijojau. Kai jam prasitariau, jog norėčiau išbandyti šį sportą, brolis pastūmėjo atsistoti ant snieglentės, pats pasiryžo mane pamokyti. O tėvai, kaip žinodami, iškart man nupirko snieglentę… Vyrišką! Pardavėjas mane, penkiolikmetę, gerokai apgavo ir įsiūlė netinkamą. Iš pradžių maniau, kad jokio skirtumo, bet kai atsistojau ant moteriškos, skirtumas buvo akivaizdus (juokiasi).

Nuo penkiolikos pradėjai rimtai treniruotis?

Iš pradžių į kalnus važinėdavau kartą per metus, po savaitę. Vėliau brolis su draugais kieme padarė kalniuką, sukalė medinę dėžę, pastatė porą vamzdžių, tad žiemomis pradėjau važinėti ir namie. O kai buvo atidaryta Druskininkų „Snow“ arena, kiekvieną savaitgalį ar net darbo dienas, kai numuilindavau porą paskaitų, praleisdavau ten treniruodamasi. Nors arena labai didelė, sunku ją lyginti su uždaromis trasomis užsienyje, kur sniegas purus kaip lauke. Dėl to, kai atidarė Liepkalnį Vilniuje, važiuodavau ten. Tuomet užsivedžiau, įgavau pakankamai gerą formą, pradėjo sektis. Nusprendžiau, kad jau esu pajėgi dalyvauti varžybose. Buvo geri laikai snieglentininkams, arenoje vyko daug varžybų, kasmet latviai rengdavo tarptautines „Riding Baltics“ varžybas visose Baltijos šalyse. Porą metų organizavo, o vėliau dėl populiarumo stokos viskas nutrūko.

BRANGUS HOBIS

Kaip atrodo snieglentininkų varžybos?

Vertinami atliekami triukai. Būna keletas figūrų: vamzdžiai, dėžės ir tramplinai. Komisija vertina triukų sudėtingumą, akrobatiką, čiuožimo stilių. Už juos suteikiami balai, jie sumuojami ir gaunamas galutinis rezultatas. Pirmą vietą laimi daugiausiai balų surinkęs snieglentininkas. Didžiausios varžybos, kuriose dalyvavau, buvo šį rudenį Olandijoje, kur vyko Europos taurė. Ten dalyvaudamas už užimtą vietą gauni taškų, pagal kuriuos skaičiuojami reitingai. Lietuvai atstovavau viena mergina ir tikrai jaudinausi. Pirma diena buvo skirta treniruotėms ir kai pradėjau važinėti su kitais dalyviais, pamačiau jų lygį, mintyse rezgiau priežastis, kodėl galėčiau nedalyvauti. Visaip galvojau, bet kai sumokėjo starto mokestį, pasiryžau, nors starto lape pusė pavardžių man buvo žinomos. Pati negalėjau patikėti, kad taip pasisekė, likau dvylikta iš trisdešimties dalyvių. Iš antro važiavimo ant vamzdžių gavau maksimalų balų skaičių. Visi buvo apšalę.

Pasaulyje ekstremalų sportą dažnai remia prekių ženklai. Ar tu jau turi savo rėmėjų?

Man labai pasisekė, nes praėjusį pavasarį mane pradėjo remti parduotuvė „BoardSports“. Jie aprūpina slidinėjimo drabužiais ir snieglentėmis. Labai gerai, nes žiemos sportas iš tiesų brangus. Taip pat yra Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija. Aš esu Lietuvos rinktinėje, kurios keliones į varžybas apmoka asociacija. Šiuo metu rinkinėje esu vienintelė mergina. Yra daugiau slidinėjančių panelių, bet jos tai daro daugiau laisvalaikiu. Šiemet su rinktine dalyvavome varžybose Olandijoje, pernai važiavome į Prancūziją. Ji randa rėmėjų, norinčių padėti žiemos sporto aktyvistams. Mūsų treneris yra ekstremalaus sporto instruktorius Artūras Morauskas, rengiantis snieglentininkus.

Agnė Stašinskaitė
Agnė Stašinskaitė
Fotogenijai nuotr.

ČIUOŽTI SU GIPSU

O treniruojatės visi kartu?

Jaunesni, iki 18 metų, treniruojasi komandoje su treneriu. Aš mėgstu treniruotis viena, pripratau čiuožti savarankiškai. Į Druskininkų „Snow“ areną važinėju su kitais draugais, man patinka su jais slidinėti. Svarbu, kad būtų ir smagu, ir naudinga. Anksčiau arenoje prabūdavau nuo ryto iki vakaro, be pietų ir poilsio. Dabar per dieną užtenka keturių valandų, vėliau pavargstu ir nieko naujo nebeišmokstu, galiu tik susižeisti.

Kokių traumų per šį laikotarpį esi patyrusi?

Labai sunkių traumų nesu patyrusi, bet pradžioje drąsos turėjau daugiau nei praktikos, tad griūdavau labai dažnai. Užsimodavau daug, o išeidavo mažai. Tuo metu dar kitų snieglentininkų nepažinojau. Nuvažiuodavau į Druskininkus pas dėdę savaitgaliui, anksti atsikėlusi arenoje jau būdavau 10 valandą, slidinėdavau aštuonias valandas ir per tą laiką niekuomet nesiilsėdavau. Va tuomet ir būdavo daugiausiai mėlynių, sumušimų, buvau net akį susimušusi. Pačiais pirmais metais vyko varžybos „Top Sport“, tuomet nuvažiavau pasitreniruoti prieš dieną, griuvau ir prasiskėliau smakrą. Gana rimtai, prireikė siūti. Skambinu drebėdama tėvams, reikia juk pasakyti. Tik papasakojau ir girdžiu, kaip vienas per kitą jau rėkia į telefoną: „Viskas, važiuosi namo, baigėsi tavo slidinėjimai!“ Aš jau puoliau į ašaras, dėdė manęs raminti. Vis dėlto sugebėjau susitarti, startavau varžybose. Kai griuvau pavasarį, maniau, kad bus prasčiau. Nukritau ant riešo, medikai iš pradžių nematė, ar kas lūžę, ir nors vėliau išaiškėjo, kad ne, nešiojau gipsą. Vis dėlto varžybose startavau.

Čiuožei varžybose sugipsuota ranka?

Taip išėjo. Negalėjau praleisti varžybų.

DVYLIKTA EUROPOJE

Šiuo metu esi geriausia snieglentininkė Lietuvoje, ar kada svajojai tapti profesionale?

Niekada neturėjau tikslo būti geriausia. Anksti supratau, kad Lietuvos sąlygomis treniruojantis konkuruoti su Europos ar pasaulio sportininkais būtų sunku. Jei būtų idealios sąlygos, atsirastų rėmėjų, tada tikrai eičiau profesionalios karjeros keliu. Pavyzdžiui, yra latvis snieglentininkas, kurį šalis visam sezonui išsiunčia treniruotis į Ameriką. Tokiomis sąlygomis svajonė pasiekti aukštų rezultatų taptų realesnė. Tačiau žiemos sportas Lietuvoje iš esmės nėra populiarus, dėl to rėmėjai neturi intereso jį palaikyti finansiškai, o tam, kad sudomintum rėmėjus iš užsienio, turi pasiekti labai aukštus rezultatus, neužtenka būti dvyliktai.

Agnė Stašinskaitė
Agnė Stašinskaitė
Fotogenijai nuotr.

Žiemos sportas – gan brangus malonumas. Kiek tau pačiai jis kainuoja?

Sunku pasakyti. Arenos abonementą perku metams, tad išeina gerokai pigiau, apie 200 eurų. Taip pat per mėnesį apie 30 eurų išleidžiu važinėjimui į Druskininkus. Išleidžiu, bet nieko daugiau sau neleidžiu. Slidinėjimo rūbus ir lentą dabar gaunu iš rėmėjų. Anksčiau keisdavau kas trejus metus, dabar, kai turiu progą keisti kas metus, ja mielai naudojuosi. Visi eina į klubus, į miestą su draugais, apsipirkti parduotuvėse. O man to nereikia, aš tuo metu laiką leidžiu ant snieglentės.

KONKURENČIŲ NĖRA

Pamatę, jog sulaukei rėmėjų dėmesio, turbūt veiklą įvertino ir tėvai?

Taip, kai mane pastebėjo rėmėjai, neblogai pasisekė varžybose Belgijoje, tėvai susimąstė, gal iš tikrųjų čia nebloga veikla.

Ar įmanoma Lietuvoje išgyventi, užsidirbti iš snieglenčių sporto?

Būnant treneriu taip, bet snieglentininku – be šansų. Aišku, visi profesionalai užsienyje iš to ir gyvena. Yra tokie jauni baltarusiai, kurie atvykdavo treniruotis į areną. Juos visokeriopai remia, tad jie visą laiką praleidžia Europos kalnuose. Turbūt net mokyklų nelanko arba atsiskaito internetu. Aš manau, kad ir Lietuvoje ateityje taip bus. Kol kas konkurencijos tarp merginų nėra, tad aš lygiuojuosi į vaikinus. Norėčiau tikėti, kad ateityje ji tik didės. Taip pat norės aplenkti, nugalėti, būti geriausios. Kai tos konkurencijos nėra, ne tokia saldi ir pirmoji vieta.

Metų pradžioje žmonės kuria naujus tikslus, svajones. Kokie tavo planai?

Dabar svajoju baigti studijas ir bent metus skirti slidinėjimui. Visų snieglentininkų rojus yra Naujoji Zelandija. Jei ten nuvažiuočiau, tai būtų virš mano svajonių ribų. Gal iki valios prisislidinėjus netyčia praeitų tokia nenumaldoma aistra kalnams. Tada galėčiau vėl grįžti į realų gyvenimą, kurį iki šiol gyvenu toms svajonėms ant snieglentės įgyvendinti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis