JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Beata Tiškevič: „Tėvai - tai dideli vaikai...“

Beata Tiškevič: „Tėvai – tai dideli vaikai…“

Paauglystė yra toks laikas, kai sunku suprasti ne tik save, dar sunkiau – supančią aplinką. Užvis sunkiausia kartais suprasti tėvus. Griežti, kontroliuojantys, visažiniai, skeptiški, pavargę, neįdomūs… Ak, kokie tik jie paaugliams nepasirodo!

Aš irgi išgyvenau įvairių momentų su savo tėvais. Buvo DIDŽIAUSIOS NETEISYBĖS akimirkų, kai pati DIDŽIAUSIA simpatija kviečia kartu važiuoti į muzikos festivalį (apie tai svajojau kokius metus kiekvieną sekundę) ir… tėvai neišleidžia!

Arba visi mokyklos draugai rinksis vakarėlyje, kur bus ypatingai smagu, draugė net paskolins savo suknelę, o kita draugė – batus; ir viskas suderinta, tik… tėvai neišleidžia!

O ne! Sėdi penktadienio vakarą viena namie, žinai, kad visi draugai šiuo metu TEN ir velnioniškai gerai leidžia laiką, o tu spoksai „Vakaro žinias“ per TV ir nė nenumanai, kaip save paguosti.

Taip, tai yra paauglystė. Kai jau pati nori daug ką rinktis, spręsti, kūnas darosi vis moteriškesnis, bet… aplinkui yra brandesnių žmonių, kurių nuomonės tenka paisyti.

Kartais labai sunku suprasti tėvus. Pasitaiko tokių tėvų, kurių net neįmanoma suprasti – jeigu jie žemina, skriaudžia, smurtauja prieš jus, jeigu tėvai neatsakingi, jeigu jie jus apleidžia, jeigu namai jums nėra ta vieta, į kurią miela grįžti… Taip irgi būna. Ir labai gaila, bet gana dažnai.

Gyvenimas spalvingas ir jūs susiduriate su labai daug skirtingų žmonių. Jūs sutiksite ir pačių nuostabiausių, tokių, kurie mylės jus labiau už visą pasaulį ir kuriems kiekviena jūsų ląstelė bus it nepakartojamas meno kūrinys. Bus ir tokių žmonių, kurie net neslėpdami norės jums pakenkti arba jų moralinių vertybių sistema bus gerokai patriušusi, dėl to jie nejaus skausmo net tada, kai jums bus blogai.

Viena pašnekovė mano vedamoje radijo laidoje pasakė: „Mes galime mokytis tik iš netobulų tėvų.“ Ir aš supratau, kad tėvai, jų elgesys su mumis – kartais visai nesuvokiamas – tai pirmosios gyvenimo pamokos. Priimkite jas. Jums šios žinios ir ši patirtis dar pravers gyvenime.

Tėvai yra irgi vaikai, tik dideli. Kartais žmonės suauga taip ir nežinodami, kas yra besąlygiška meilė, ką reiškia būti mylimam ne už pasiekimus ar nuopelnus, o tiesiog už tai, kad esi. Kažkas užauga, nežinodamas, kas yra apkabinimas arba taip ir nepatyręs, kai tau glosto galvą tol, kol užmiegi. Kartais pasikeičia tik žmogaus kūnas ir gyvenimui prislėgus su visomis atsakomybėmis paaiškėja, kad to žmogaus viduje tiesiog slypi išsigandęs vaikas. Suaugusieji irgi nieko nežino, tik kartais jie pavargsta ieškoti. Pavargsta savęs klausti. Pavargsta nežinoti. Jie kartais sustingsta, nes juos surakina atsakomybės.

Jūsų tėvai kasdien eina į darbą, kuriame turi pasiekti tam tikrų rezultatų. Jeigu jie jų nepasieks arba dirbs blogai, juos atleis. Jeigu juos atleis, jūs neturėsite maisto, o gal net neteksite ir pastogės. Galbūt jūsų tėvai irgi norėtų keliauti – leistis beprotiškon kelionėn į Berlyną ir negalvoti apie tai, ką jūs valgysite. Bet jie negali.

Tėvai – tai dideli vaikai, atidėję svajones dėl savo vaikų. Manau, kad labai svarbu vieniems kitus suprasti ir išgirsti. Paklauskite mamos apie didžiausią jos svajonę, o gal jūs galėtumėte ką nors nuveikti kartu? Papasakokite tėčiui, kad svajojate su juo skaityti knygas. Tikiuosi, kad tėvai jus išgirs. Jeigu ne – bandykite. Tėvai yra didžiausi mūsų mokytojai, nors kartais visai nebūna į tokius panašūs :) Branginkite vieni kitus!

Mano išsaugoti straipsniai