Ligai progresuojant Paula nebegalėdavo naktimis užmigti, dienomis visada jausdavosi mieguista, vaikščiodama gatvėmis nebesuprasdavo, kaip atsidūrė vienoje ar kitoje vietoje, ir išgyvendavo pasikartojančius panikos priepuolius, maža to, kartais ji tiesiog tysodavo lovoje, nes negalėdavo iš jos pakilti. Visą tai kęsti jaunai merginai tapo nebepakeliama, ji troško susigrąžinti buvusį gyvenimą, bet suprato, kad pati to padaryti nesugebės. Prieš pusmetį Paula sutiko kreiptis į gydytojus, pagaliau intensyviai sveiksta ir drąsiai kalba apie savo ligą. „Verta kalbėti, nes viliuosi, kad mano istorija gali motyvuoti bent vieną žmogų, susidūrusį su tokiomis pačiomis problemomis.“
Ar per trejus metus, kol buvai modelis, bent kartą pajutai spaudimą būti lieknesnė?
Aš apdovanota greita medžiagų apykaita ir dėl svorio niekada nesukau galvos. Žinoma, šiame versle nepaspruksi nuo replikų apie kūną ar kokius reikalavimus turėtum atitikti, tačiau, mano nuomone, tai tik darbo dalis, į kurią reikia žiūrėti sveikai. Tikrai nebūtina pasiduoti tiems komentarams, ypač todėl, kad kiekvienoje šalyje vyrauja vis kitoks tobulo kūno suvokimas, žurnaluose vis dažniau matomi įvairių formų modeliai, o įtikti visiems tiesiog neįmanoma, tai kam tada bandyti ir kankintis?
Tačiau vis tiek pradėjai mažinti porcijas, lieknėti, kodėl?
Prieš kelerius metus netekau močiutės. Viskas, kuo gyvenau iki tol, man pradėjo atrodyti beprasmiška ir tuščia. Norėjau išgydyti savo sielą ir tikėjau, kad įveikusi žmogišką instinktą – būtinybę valgyti, išsilaisvinsiu nuo mane varžančio riboto mąstymo, todėl ėmiau mažinti porcijas. Nenorėjau atrodyti nei geriau, nei seksualiau, tiesiog norėjau, kad manęs būtų kuo mažiau, kad užimčiau nedaug vietos ir būčiau kitokia. Norėjau kentėti, kančia man atrodė lyg vienintelis kelias į dvasingumą. Dabar tai skamba ypač juokingai, aš jau suprantu, kaip ši liga veikia smegenis ir kokiu pirmykščiu gyventoju iš tiesų mane tada pavertė. Vietoje progreso, kurio taip troškau, ištisus metus regresavau ir galvojau apie vieną vienintelį dalyką – maistą. Todėl vėliau prasidėjo persivalgymo priepuoliai. Atrodo, aptemdavo protas ir nespėjus susivokti kimšdavau viską, kas pasitaikydavo mano kelyje į šaldytuvą.
Kaip rasdavai jėgų pakilti iš lovos?
Esu be galo dėkinga savo organizmui, kad nepaisant to, kaip jį kankinau, jis nepasidavė. Iš tiesų ir pati gerai nesuprantu, kaip rasdavau jėgų darbui ir studijoms, tačiau sukaupusi paskutinius energijos likučius keldavausi iš lovos ir judėdavau pirmyn. O dėl draugų... Na, aš visuomet buvau labiau intravertė, todėl ir prieš ligą, ir sirgdama mažai su kuo bendravau. Turėjau porą draugų, palaikiusių mane sunkiausiu metu, ir to užteko. Jie suprasdavo mano nuotaikų kaitas ir ignoruodavo, kai lūpomis šnekėdavau ne aš, o liga. Kai nereikėdavo eiti iš namų, laisvalaikiu dažniausiai skaitydavau. Šis malonumas, beje, tapo prabanga laiko atžvilgiu, nes perskaitytą informaciją suprasti pasidarė žymiai sudėtingiau nei anksčiau. Dabar, kai esu kur kas energingesnė, stengiuosi aplankyti parodas ar nueiti į spektaklius, išbandyti įvairias naujas veiklas ir pajusti dar nepatirtus jausmus. Mėgstu keliauti, todėl noriu naršyti pasaulį ir pažinti įvairiausias kultūras, noriu susigrąžinti tai, ką praradau per tuos kelerius nykimo metus.
Modelių pasaulyje lieknumas lyg ir privalumas, bet nejaugi aplinkiniai nepastebėjo, kad galbūt tu per daug liekna arba kad per mažai valgai?
Jei susilaukdavau replikų, tai tik teigiamų, kad man labai pavydi, jog esu tokia liekna. Reikia suprasti, kad niekas nėra atsakingas už mano sveikatą, tik aš pati, todėl kaltinti modelių pasaulį dėl anoreksijos yra neprotinga ir beprasmiška. Modelių agentūra rūpindavosi, kad gaučiau darbų ir neščiau pelną: kol gerai dirbau, tol mano problemos niekam nerūpėjo, tiksliau, visa kita, kas nesusiję su darbu buvo ir yra mano pačios reikalas.
O kaip artimieji, nejaugi jie nepastebėjo tavo kūno pokyčių, apatijos, tysojimo lovoje, depresijos požymių?
Būdama svetur savo problemas lengvai nuslėpdavau, ilgą laiką nebuvau Lietuvoje, nes dirbau modeliu, tai nuolat meluodavau, kad man viskas gerai. Kai grįžau iš kelionių, artimieji iškart viską suprato, be to, vaidinti, kad man viskas gerai, pasidarė kur kas sunkiau.
Kada nutarei, kad laikas kreiptis pagalbos?
Pirmasis postūmis gydytis atsirado dėl mamos. Mačiau, kiek skausmo jai sukėliau ir kaip ji nėrėsi iš kailio, ieškodama informacijos, ką daryti. Ji nešė man glėbius knygų ir literatūros apie šią ligą, siūlė įvairiausias alternatyvas nuo asmeninio psichologo, apsilankymo pas dietologą iki gulimosi į valgymo sutrikimų centrą. Tačiau tikrasis sveikimas prasidėjo tada, kai nutariau gydytis dėl savęs ir savo gyvenimo kokybės, juk visų galvoje kuriamų idėjų įgyvendinimui nebeturėjau jėgų, niekam nebeturėjau jėgų, tad teko pasiryžti.
Kaip vyksta gydymas?
Tai yra ilgas ir sunkus darbas. Visų pirma atliekami įvairūs tyrimai, paskiriamas atitinkamas maitinimosi režimas – mažomis porcijomis valgyti reikia penkis kartus per dieną. Tačiau svarbiausias yra psichologinis darbas su savimi, kai mokomasi pamilti save iš naujo, o tai jau nelengva. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad valgymo sutrikimai – tai tam tikras išpuikimas ir dėmesio stoka. Kaip tik dėl šios priežasties ir tokio negatyvaus aplinkinių požiūrio daugelis žmonių ir nesikreipia pagalbos. Jiems gėda pripažinti, kad turi problemą, tačiau reikia suprasti, jog šios ligos dažnai yra tik pasekmė įvairių psichologinių traumų, menkos savivertės bei perfekcionizmo. Šia liga dažniau serga žmonės, norintys visose srityse būti tobuli, ir su liūdesiu turiu prisipažinti, kad esu viena jų, nes visada norėjau gražiausio kūno, geriausių pažymių, puikiausių rezultatų, ir nors visuomenėje ši savybė labai pozityviai vertinama, norėčiau priminti, jog perfekcionizmą lemia žema žmogaus savivertė. Nereikia būti tobulais, kad būtume vertingi bei mylimi. Gaila, bet kartais tai pamirštame.
Kas padeda sveikti ir motyvuoja nenuleisti rankų?
Sveikti padeda jausmas, kad keičiasi savijauta – grįžta jėgos, atsiranda veiklumas, kad ir kaip keistai skambėtų, jaučiu, kad mano smegenys vėl pradeda funkcionuoti. Kai jaučiu gręsiantį atkrytį, mintyse peržvelgiu, kokios pasekmės manęs laukia. Palyginu tai, kaip jaučiausi sirgdama – be jėgų, depresuojanti, kankinama beprasmybės jausmo, ir tai, kaip jaučiuosi dabar, prisimenu, kad krintantis svoris laimės neatneša, jis tik sukelia varginančias obsesijas ir nereikalingą paniką, todėl dažnai noras nevalgyti ima ir išgaruoja.
Iš pradžių augantis svoris labai gąsdina. Esu pratusi matyti save vienokią, o štai kūno formos didėja ir nesiruošia sustoti – keista! Tačiau per daug nukentėjau ir praradau sirgdama, kad dar kartą rizikuočiau grįžti į nesibaigiantį „pragaro virtuvės“ ratą, norėdama „padailinti“ formas. Mes visi turime biologinį svorį, su kuriuo kovoti nevalia, tad kam save kankinti kovoje su vėjo malūnais?
Ar tavo mintys keičiasi kartu su sveikatos pagerėjimu?
Anksčiau galvojau, kad valgymo sutrikimai yra liga visam gyvenimui. Tačiau dabar esu įsitikinusi, kad pasveikti galima. Praeitis niekur nedingsta, tačiau ji neturi lemti mūsų ateities. Čia lygiai taip pat kaip su nenusisekusiais santykiais. Po išsiskyrimo skauda širdį, išgyveni, tačiau laikui bėgant išmoksti gyventi ir be buvusio partnerio. Tai nereiškia, kad kada nors jį pamirši, tačiau taip pat nereiškia, kad niekada nebepamilsi ko kito. Šiandien tas kitas esu aš pati – mokausi save pamilti iš naujo.