Anoreksijos gniaužtuose atsidūrusi lietuvė Paula: „Niekam nebeturėjau jėgų...“ (FOTO)

Paula Čepinskaitė (20), socialiniuose tinkluose geriau žinoma Paulos Cherr slapyvardžiu, gyveno laimingą gyvenimą ir sėkmingai žengė modelio karjeros laiptais. Fotosesijų spindesys, įdomios pažintys ir dar nematytų kraštų magija vertė džiaugtis gyvenimu ir kasdien juoktis atvira širdimi. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis – džiaugsmai dingo, o maistas Paulai tapo didžiausiu priešu. Jauna mergina susirgo anoreksija ir ėmė nykti akyse... „Feisbuko“ komentatoriai rėkė: „Paula, ką tu darai? Sustok!“, o mama sielvartavo ir nebežinojo, kur kreiptis.

Ligai progresuojant Paula nebegalėdavo naktimis užmigti, dienomis visada jausdavosi mieguista, vaikščiodama gatvėmis nebesuprasdavo, kaip atsidūrė vienoje ar kitoje vietoje, ir išgyvendavo pasikartojančius panikos priepuolius, maža to, kartais ji tiesiog tysodavo lovoje, nes negalėdavo iš jos pakilti. Visą tai kęsti jaunai merginai tapo nebepakeliama, ji troško susigrąžinti buvusį gyvenimą, bet suprato, kad pati to padaryti nesugebės. Prieš pusmetį Paula sutiko kreiptis į gydytojus, pagaliau intensyviai sveiksta ir drąsiai kalba apie savo ligą. „Verta kalbėti, nes viliuosi, kad mano istorija gali motyvuoti bent vieną žmogų, susidūrusį su tokiomis pačiomis problemomis.“

Ar per trejus metus, kol buvai modelis, bent kartą pajutai spaudimą būti lieknesnė?

Aš apdovanota greita medžiagų apykaita ir dėl svorio niekada nesukau galvos. Žinoma, šiame versle nepaspruksi nuo replikų apie kūną ar kokius reikalavimus turėtum atitikti, tačiau, mano nuomone, tai tik darbo dalis, į kurią reikia žiūrėti sveikai. Tikrai nebūtina pasiduoti tiems komentarams, ypač todėl, kad kiekvienoje šalyje vyrauja vis kitoks tobulo kūno suvokimas, žurnaluose vis dažniau matomi įvairių formų modeliai, o įtikti visiems tiesiog neįmanoma, tai kam tada bandyti ir kankintis?

Tačiau vis tiek pradėjai mažinti porcijas, lieknėti, kodėl?

Prieš kelerius metus netekau močiutės. Viskas, kuo gyvenau iki tol, man pradėjo atrodyti beprasmiška ir tuščia. Norėjau išgydyti savo sielą ir tikėjau, kad įveikusi žmogišką instinktą – būtinybę valgyti, išsilaisvinsiu nuo mane varžančio riboto mąstymo, todėl ėmiau mažinti porcijas. Nenorėjau atrodyti nei geriau, nei seksualiau, tiesiog norėjau, kad manęs būtų kuo mažiau, kad užimčiau nedaug vietos ir būčiau kitokia. Norėjau kentėti, kančia man atrodė lyg vienintelis kelias į dvasingumą. Dabar tai skamba ypač juokingai, aš jau suprantu, kaip ši liga veikia smegenis ir kokiu pirmykščiu gyventoju iš tiesų mane tada pavertė. Vietoje progreso, kurio taip troškau, ištisus metus regresavau ir galvojau apie vieną vienintelį dalyką – maistą. Todėl vėliau prasidėjo persivalgymo priepuoliai. Atrodo, aptemdavo protas ir nespėjus susivokti kimšdavau viską, kas pasitaikydavo mano kelyje į šaldytuvą.

I never thought that I will share anything like this, but since there are so many girls obsessed about being skinny, I decided to show the real dark side. Ironically I used to be that kind of girl who eats pizza at 4 am and doesn't care about body at all. I was lucky in genetics lottery and I wasn't fat even when I was eating too much junks. I didn't think about calories and tried diets just for fun. But there came the day, when I lost the most important person in my life- my grandmother. I wanted to reach her in spirutual ways and I thought that less of me meant better me. I felt so great that I am stronger than humanneeds- I didn't need food to survive. But that was a lie. I lost so much weight that it was a question- to live or to die. And I know that my grandmother who takes care of me from above wish me to live my life to the fullest. And I chose life. I realized, that sacrality doesn't hide in bones, and food is not an enemy. And as well- I am a human, I need it to survive. I saw my mums tears and her happiness when I started to eat. I found so many different tastes again. And I felt happy. Energy was coming back, I was able to talk, go for walks and eat at the restaurants without fear. It's not easy. Recovery is never easy, but it's worth the war with obsessed minds. It's hard to understand for people who never had similar experience, and all that time when people were commenting under my pictures, I was working really hard to get better. And it was so sad that nobody saw the difference. Cause recovery doesn't come fast. It takes time. And yes- gaining weight is much harder then it seems. But step by step I am moving on the right way. And I wish to all the girls and boys, to understand, that health and happiness is much more important than being skinny. What other thinks doesn't bring satisfaction to our souls. We have to learn how to love ourself with all the flaws. Life is too beautiful, and I lost too much time being in pain. We have to appreciate our life. Don't repeat my mistake, and take care. XOXO #myrealcovery #recovery #anorexiarecovery #goals #edsoldiers

A photo posted by Paula Cherr (@paulacherr) on Feb 10, 2016 at 7:33am PST

Kaip rasdavai jėgų pakilti iš lovos?

Esu be galo dėkinga savo organizmui, kad nepaisant to, kaip jį kankinau, jis nepasidavė. Iš tiesų ir pati gerai nesuprantu, kaip rasdavau jėgų darbui ir studijoms, tačiau sukaupusi paskutinius energijos likučius keldavausi iš lovos ir judėdavau pirmyn. O dėl draugų... Na, aš visuomet buvau labiau intravertė, todėl ir prieš ligą, ir sirgdama mažai su kuo bendravau. Turėjau porą draugų, palaikiusių mane sunkiausiu metu, ir to užteko. Jie suprasdavo mano nuotaikų kaitas ir ignoruodavo, kai lūpomis šnekėdavau ne aš, o liga. Kai nereikėdavo eiti iš namų, laisvalaikiu dažniausiai skaitydavau. Šis malonumas, beje, tapo prabanga laiko atžvilgiu, nes perskaitytą informaciją suprasti pasidarė žymiai sudėtingiau nei anksčiau. Dabar, kai esu kur kas energingesnė, stengiuosi aplankyti parodas ar nueiti į spektaklius, išbandyti įvairias naujas veiklas ir pajusti dar nepatirtus jausmus. Mėgstu keliauti, todėl noriu naršyti pasaulį ir pažinti įvairiausias kultūras, noriu susigrąžinti tai, ką praradau per tuos kelerius nykimo metus.

Modelių pasaulyje lieknumas lyg ir privalumas, bet nejaugi aplinkiniai nepastebėjo, kad galbūt tu per daug liekna arba kad per mažai valgai?

Jei susilaukdavau replikų, tai tik teigiamų, kad man labai pavydi, jog esu tokia liekna. Reikia suprasti, kad niekas nėra atsakingas už mano sveikatą, tik aš pati, todėl kaltinti modelių pasaulį dėl anoreksijos yra neprotinga ir beprasmiška. Modelių agentūra rūpindavosi, kad gaučiau darbų ir neščiau pelną: kol gerai dirbau, tol mano problemos niekam nerūpėjo, tiksliau, visa kita, kas nesusiję su darbu buvo ir yra mano pačios reikalas.

O kaip artimieji, nejaugi jie nepastebėjo tavo kūno pokyčių, apatijos, tysojimo lovoje, depresijos požymių?

Būdama svetur savo problemas lengvai nuslėpdavau, ilgą laiką nebuvau Lietuvoje, nes dirbau modeliu, tai nuolat meluodavau, kad man viskas gerai. Kai grįžau iš kelionių, artimieji iškart viską suprato, be to, vaidinti, kad man viskas gerai, pasidarė kur kas sunkiau.

Kada nutarei, kad laikas kreiptis pagalbos?

Pirmasis postūmis gydytis atsirado dėl mamos. Mačiau, kiek skausmo jai sukėliau ir kaip ji nėrėsi iš kailio, ieškodama informacijos, ką daryti. Ji nešė man glėbius knygų ir literatūros apie šią ligą, siūlė įvairiausias alternatyvas nuo asmeninio psichologo, apsilankymo pas dietologą iki gulimosi į valgymo sutrikimų centrą. Tačiau tikrasis sveikimas prasidėjo tada, kai nutariau gydytis dėl savęs ir savo gyvenimo kokybės, juk visų galvoje kuriamų idėjų įgyvendinimui nebeturėjau jėgų, niekam nebeturėjau jėgų, tad teko pasiryžti.

Kairę ir dešinę nuotrauką skiria 11 mėnesių. Tačiau pasveikimas nuo anoreksijos tai ne tik kūno pokyčiai- tai pražydusi laimė, džiaugsmas gyvenimu ir jo troškimas. Dabar pažvelgti į savo senas nuotraukas man skauda. Man skauda suvokt, kad 20tus savo gyvenimo metus išvaiščiau, kad neparodžiau, kaip džiaugiuosi dėl svarbių šeimos narių gyvenimo įvykių ir kokie jie man brangūs. Per šiuos 11 mėnesių pakito mano jausmai ne tik pasauliui, bet ir pačiai sau. Aš myliu save ir dėl to man skauda matyti, kaip save kankinau. Gyvenimas velniškai trumpas, o mes atsisakom torto gabalėlio per mylimų žmonių gimtadienius, popkornų žiūrint filmus ir picos vakarėlių tam, kad neužimtume per daug vietos? O mes užimkim! Užimkim tiek kiek mums norisi! Būkime mylintys save, pasaulį ir užimkim visų sutiktųjų širdis! Nekankinkit savęs. Mylėkit. Nes tai raktas į laimingą rytojų #edaoldiers #eatingdisorderrecovery #anorexiarecovery

A photo posted by Paula Cherr (@paulacherr) on May 26, 2016 at 6:12am PDT

Kaip vyksta gydymas?

Tai yra ilgas ir sunkus darbas. Visų pirma atliekami įvairūs tyrimai, paskiriamas atitinkamas maitinimosi režimas – mažomis porcijomis valgyti reikia penkis kartus per dieną. Tačiau svarbiausias yra psichologinis darbas su savimi, kai mokomasi pamilti save iš naujo, o tai jau nelengva. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad valgymo sutrikimai – tai tam tikras išpuikimas ir dėmesio stoka. Kaip tik dėl šios priežasties ir tokio negatyvaus aplinkinių požiūrio daugelis žmonių ir nesikreipia pagalbos. Jiems gėda pripažinti, kad turi problemą, tačiau reikia suprasti, jog šios ligos dažnai yra tik pasekmė įvairių psichologinių traumų, menkos savivertės bei perfekcionizmo. Šia liga dažniau serga žmonės, norintys visose srityse būti tobuli, ir su liūdesiu turiu prisipažinti, kad esu viena jų, nes visada norėjau gražiausio kūno, geriausių pažymių, puikiausių rezultatų, ir nors visuomenėje ši savybė labai pozityviai vertinama, norėčiau priminti, jog perfekcionizmą lemia žema žmogaus savivertė. Nereikia būti tobulais, kad būtume vertingi bei mylimi. Gaila, bet kartais tai pamirštame.

Kas padeda sveikti ir motyvuoja nenuleisti rankų?

Sveikti padeda jausmas, kad keičiasi savijauta – grįžta jėgos, atsiranda veiklumas, kad ir kaip keistai skambėtų, jaučiu, kad mano smegenys vėl pradeda funkcionuoti. Kai jaučiu gręsiantį atkrytį, mintyse peržvelgiu, kokios pasekmės manęs laukia. Palyginu tai, kaip jaučiausi sirgdama – be jėgų, depresuojanti, kankinama beprasmybės jausmo, ir tai, kaip jaučiuosi dabar, prisimenu, kad krintantis svoris laimės neatneša, jis tik sukelia varginančias obsesijas ir nereikalingą paniką, todėl dažnai noras nevalgyti ima ir išgaruoja.

A photo posted by Paula Cherr (@paulacherr) on May 14, 2016 at 2:44am PDT

Iš pradžių augantis svoris labai gąsdina. Esu pratusi matyti save vienokią, o štai kūno formos didėja ir nesiruošia sustoti – keista! Tačiau per daug nukentėjau ir praradau sirgdama, kad dar kartą rizikuočiau grįžti į nesibaigiantį „pragaro virtuvės“ ratą, norėdama „padailinti“ formas. Mes visi turime biologinį svorį, su kuriuo kovoti nevalia, tad kam save kankinti kovoje su vėjo malūnais?

I am so happy that I am finally getting back my curves! F*ck u, eating disorders, I choose life and happiness! #edsoilder #edrecovery #realcovery #happy #recoverygoals #anorexiarecovery

A photo posted by Paula Cherr (@paulacherr) on Mar 31, 2016 at 8:46am PDT

Ar tavo mintys keičiasi kartu su sveikatos pagerėjimu?

Anksčiau galvojau, kad valgymo sutrikimai yra liga visam gyvenimui. Tačiau dabar esu įsitikinusi, kad pasveikti galima. Praeitis niekur nedingsta, tačiau ji neturi lemti mūsų ateities. Čia lygiai taip pat kaip su nenusisekusiais santykiais. Po išsiskyrimo skauda širdį, išgyveni, tačiau laikui bėgant išmoksti gyventi ir be buvusio partnerio. Tai nereiškia, kad kada nors jį pamirši, tačiau taip pat nereiškia, kad niekada nebepamilsi ko kito. Šiandien tas kitas esu aš pati – mokausi save pamilti iš naujo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis