JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Lytiškumo ugdymo lektorė Ieva Molytė: baisiausias žodis paaugliams yra masturbacija

Lytiškumo ugdymo lektorė Ieva Molytė: baisiausias žodis paaugliams yra masturbacija

Visuomenės nuomonių išsiskyrimas niekur nedingsta: vieni tiki, kad lytiškumo ugdymas mokyklose yra būtinas, o kiti tai supranta kaip tėvų atsakomybę. Kaip teigia lytiškumo ugdymo lektorė Ieva Molytė, lytiškumo pamokos mokyklose „labai cenzūruojamos“, todėl šią temą plėtoti ir jaunimą šviesti tenka kitais būdais. 2023 metų spalį mergina kartu su komanda socialinėje erdvėje pradėjo vykdyti lytiškumo ugdymo projektą „Pasišnekam“.

– Kuo skiriasi lytinis švietimas nuo lytiškumo ugdymo?

– Mes nekalbame tik apie tai, kaip reikia užsidėti prezervatyvą ir apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų, todėl reikėtų vartoti ne lytinio švietimo, o lytiškumo ugdymo sąvoką. Nors paminėti dalykai yra svarbi edukacijos dalis, lytiškumo ugdymo lektoriai kalba ir apie santykius. Aš niekada nekalbu tik apie lytinę sueitį, bet ir apie tai, kada pradėti lytinius santykius, kokie svarbūs yra finansai. Prieš pradedant aktyvų seksualinį gyvenimą būtina žinoti, kur kreiptis, jei pastotum ar užsikrėstum lytiškai plintančiomis ligomis. Nėra taip, kad ateitume ir kalbėtume tik apie biologiją. Visuomet šalia eina ir socialiniai dalykai, kuriuos paliečiame diskusijose su paaugliais, todėl veiklą vadiname lytiškumo ugdymu.

– Kodėl Lietuvoje lytiškumo ugdymas yra tabu?

– Lytiškumo ugdymo suvokimą labai veikia religija. Mūsų valstybė yra krikščioniška ir šioje vietoje labai dominuoja krikščioniškas susilaikymas. Taip pat idėja, kad jeigu paaugliai išmoks, kaip tinkamai užsidėti prezervatyvą, tai eis ir mylėsis, o pagal religiją reikia susilaikyti iki santuokos. Krikščionių bendruomenė turi didesnį vardą, visuomenė ja labiau pasitiki, o ir mokyklose veda daugiau užsiėmimų. Veikia ir sovietinis palikimas – idėja, kad seksas neegzistuoja, o lytiškumo temos yra tabu.

– Kaip požiūris į lytiškumo ugdymą priklauso nuo socialinių aplinkybių?

– Labai priklauso nuo gyvenamosios vietos – skirtingose vietose gyvenančių vaikų supratimas apie lytiškumo ugdymą labai skiriasi. Vilniuje gyvenantys yra truputį atviresni patirtims ir jų požiūris labiau vakarietiškas. Kuo mažesnis miestelis ar kaimas, tuo labiau pastebiu tendenciją, kad vaikams tokios temos yra tabu, jie uždaresni. Požiūris labai priklauso ir nuo šeimos, iš kurios yra kilęs vaikas. Aš pati augau šeimoje, kurioje seksas niekada nebuvo vengiama tema. Niekada nemaniau, kad vaikai atsiranda iš kopūsto, su manimi tėvai visada labai atvirai kalbėjo. Dėl šios priežasties aš niekada nesupratau, kodėl tokios temos yra tabu. Tai vyksta kiekvieno žmogaus gyvenime – atsiranda santykiai, atsiranda seksas. Kai kuriose šeimose nuo labai anksti yra vengiama šios temos. Jei lytiniai organai vadinami moteriška ar vyriška vieta ar dar kažkokiu pavadinimu, atrodo, kad reikėtų to gėdytis. Jeigu mes gėdijamės savo lytinių organų, tai automatiškai yra sunkiau kreiptis pagalbos pas gydytojus, kai kažkas atsitinka. Šeimos uždarumas persiduoda ir vaikams, todėl jie negali atvirai kalbėti lytiškumo ugdymo temomis.

„Niekada nemaniau, kad vaikai atsiranda iš kopūsto“, – sako Ieva Molytė.
„Niekada nemaniau, kad vaikai atsiranda iš kopūsto“, – sako Ieva Molytė.
Asmeninis archyvas

– Kokia yra jaunimo reakcija į lytiškumo pamokas?

– Kai jauniems žmonėms pasakau žodžius seksas, penis arba masturbacija, pirma reakcija yra išgąstis, šokas, jiems tai – labai baisūs žodžiai. Bet kai mes kalbame toliau, atsiranda tas supratimas, atrandam ryšį. Per vieną lytiškumo ugdymo pamoką išdalinau lapelius, ant kurių jie galėjo rašyti klausimus man anonimiškai, kad būtų drąsiau. Bet jiems pasidarė taip patogu apie tai kalbėti, kad pradėjo vieni su kitais diskutuoti, ryžtingai kelti rankas ir klausti, o lapeliai liko tik lėktuvėliams lankstyti. Kai atsiranda tas patogumas, vaikams būna labai įdomu ir supranti, kad jiems ši tema nėra tabu, jie tiesiog atspindi tėvų požiūrį.

– Kokia tema sukelia daugiausiai emocijų pamokų metu?

– Daugiausiai emocijų sukelia žodis masturbacija. Paaugliams labai sunku apie tai kalbėti, jiems tai atrodo gėdinga. Kiek mitų yra, kad jei masturbuosiesi, tau rankos nudžius arba Dievas nubaus. Vaikai ateina su tais mitais. Pamokoje yra visada užduodamas klausimas apie tai, kiek kartų yra normalu masturbuotis. Labai dažnai aštuntokai ar devintokai klausia, kaip patenkinti moterį. Paaugliai klausia ne tik biologinių klausimų, nes supranta, kad seksas yra tai, kas turėtų būti malonu. Aš negaliu atvirai pasakot, apie malonumus, tai išsisuku su tuo, kad vaikai patys sau atsakytų į šį klausimą. Mokyklose negalime kalbėti apie, kas vaikams yra įdomiausia.

– Penktų ir šeštų klasių mokiniams pasakojate apie brendimą, o aštuntokams ir devintokams – kontracepciją, lytiškai plintančias ligas. Jaunesni ar vyresni vaikai atviriau kalba lytiškumo temomis?

– Jaunesni, nes jie dar yra mažiau prislopinti. Kai kalbame apie brendimą, jiems būtent tie dideli pokyčiai vyksta gyvenime ir jie siurbia informaciją kiek tik gali. Atrodo, kad kiekvienas dalykas jiems yra lyg naujiena, todėl supranti, kiek daug vaikai nežino. Vyresniems jaučiasi, kad yra labai nepatogu kalbėtis. Didžiajai daliai lytiniai santykiai dar nėra aktualu, bet labai svarbu, kad tokius dalykus žinotų ateičiai. Lytiškumo ugdymas yra prevencija, kad sužinodami grėsmes ir subtilybes paaugliai suvoktų, kada yra tinkamas laikas pradėti aktyvų lytinį gyvenimą.

Lytiškumo ugdymo lektorė ir „Pasišnekam“ įkūrėja Ieva Molytė
Lytiškumo ugdymo lektorė ir „Pasišnekam“ įkūrėja Ieva Molytė
Asmeninis archyvas

– Ar šiais laikais tėvai atviriau su vaikais kalba apie brendimą, seksą ir pan.?

– Labai priklauso nuo šeimos. Kai kalbuosi su tėvais, tai yra tokių, kurie labai nori, kad jų vaikai žinotų apie tokius dalykus, bet paprasčiausiai nežino, kaip su vaiku kalbėti. Atsiranda klasėse vaikų, kurie labai daug skaitę lytinio ugdymo knygučių ir matosi, kad tėvai dalinasi su vaikais apie tai. Tačiau atsiranda ir homofobijos pavyzdžių. Matosi, kai lytiškumo temos labai nepatogios vaikams, jie užsidengia ausis, ši tema varo labai didelę baimę.

– Apie ką yra projektas „Pasišnekam“?

– Viskas prasidėjo nuo to, kai supratau, kad paaugliai nelabai turi vietos, kur galėtų sužinoti apie lytiškumo ugdymą. Pati patiriu, kad mažai mokyklų nori priimti lytiškumo ugdymo lektorius, nes bijo, kad kalbėsime labai atviromis temomis. Mokyklose negalime kalbėti apie malonumą ir panašias temas, kurios yra įdomios jauniems žmonėms. Tai galvojau, kaip pasiekti tuos paauglius, kad galėčiau ne taip, sakykim, cenzūruotai kalbėti. Taip ir prasidėjo viskas nuo socialinių medijų, dabar turime socialinių tinklų erdvę, kurioje mezgame atvirą ryšį. Skelbiami įrašai yra viena, jaunimas pasiskaito ir sužino kažką, bet visai kas kita vyksta „Pasišnekam“ asmeniniuose susirašinėjimuose – susilaukiame labai daug žinučių su klausimais apie lytiškumo ugdymą. Tokiu būdu matau, kad pavyksta užmegzti pokalbį.

„Pasišnekam“ komandos narės
„Pasišnekam“ komandos narės
Asmeninis archyvas

– Kokio grįžtamojo ryšio susilaukiate iš jūsų veiklą sekančių žmonių?

– Susilaukiame ne tik komentarų, bet ir ilgesnių asmeninių žinučių, kuomet žmonės pasakoja istorijas, ką sužinojo ir kaip jiems padėjo mūsų veikla socialiniuose tinkluose. Nemažai gavome ir anoniminių žinučių dėl seksualinės prievartos. Tokiu atveju pasikalbame, sumažiname baimę prašyti pagalbos, nukreipiame pas specialistus, kurie suteikia reikiamą pagalbą.

– Socialinių tinklų veikla užsiimate tiek „Instagram“, tiek „TikTok“ platformose. Kuri jūsų aptarta tema susilaukė daugiausiai reakcijų iš auditorijos?

– „Instagrame“ susirinko priimanti ir susidomėjusi bendruomenė, todėl neigiamų komentarų nėra. „TikToke“ mūsų įrašai pasiekia kitokią auditoriją, tai ir situacija skiriasi. Vienas iš vaizdo įrašų buvo apie kreivus penius, tai ten komentarų skiltis tiesiog sprogo. Susilaukiame tiek teigiamų, tiek neigiamų komentarų, įrašus išsisaugoja nemažai žmonių, tai reiškia, kad tokie dalykai visuomenę tikrai domina.

– Ar matote pokytį visuomenės požiūryje į lytiškumo ugdymą?

– Situacija gėrėja, bet ne taip žymiai. Tiesiog tie žmonės, kurie atvirai kalba šia tema, dabar kalba garsiau, dažniau eina į socialines medijas. Provincijose dar vis vyrauja konservatyvesnis požiūris, todėl bendras vaizdas nėra toks objektyvus ir aiškus.

Mano išsaugoti straipsniai