JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Pilotė Dagnė Dainiauskaitė: „ Lėktuvo pilotavimas - ne šiaip profesija

Pilotė Dagnė Dainiauskaitė: „ Lėktuvo pilotavimas – ne šiaip profesija, kurią galima išmokti“

Dagnė Dainauskaitė pasirinko karjeros kelią, vingiuojantį pilotų kabinos link. Lėktuvas jau tapo vieta, kur mergina jaučiasi geriausiai, o aukščiausių rezultatų siekis motyvuoja, užgrūdina ir artina užsibrėžto tikslo link. Šiuo metu Dagnė mokosi aviacijos akademijoje ir siekia tapti profesionalia oro linijų pilote. Kaip Dagnė susižavėjo aviacija ir kaip sekasi šioje vis dar ne retai vyriška vadinama srityje siekti savo svajonių profesijos? Būsimoji pilotė sutiko pasidalinti savo istorija su mūsų skaitytojais.

DAGNĖ DAINAUSKAITĖ: MERGINA, NEGALINTI GYVENTI BE AVIACIJOS

Dagne, daugumai pilotų pirmasis skrydis ─ nepamirštama patirtis. Papasakok, koks buvo Tavo pirmasis skrydis?

Aviacija mane lydėjo praktiškai visą gyvenimą, tačiau pirmasis skrydis tikriausiai visuomet liks atmintyje. Pamenu, kad tai įvyko Kaune, Dariaus ir Girėno aerodrome, kur vykusios aviacijos šventės metu pakilome į dangų nedideliu lėktuvėliu pramoginiam skrydžiui. Man, vos kelerių metų vaikui, skrydis su tėčiu ir pilotu paliko neišdildomą įspūdį. Akį traukė ne tik iš aukštai matomi vaizdai, bet ir daugybė valdymo prietaisų, norėjosi viską paliesti, pabandyti pasukti visokias rankenėles, jungiklius.

Kaip keitėsi Tavo susidomėjimas aviacija po šio skrydžio?

Žingsnis po žingsnio aviacija mane lydėjo toliau. Rodos, kad aviacija visada buvo greta, ši sritis man patiko nuo mažų dienų. Žinoma, būdama vaikas, dar nesuvokiau, kaip atrodo piloto darbas, kuo skiriasi darbas oro linijose ir skraidymas savo malonumui. Vieną vasarą, būdama dvylikos, dalyvavau vaikų sklandymo stovykloje, kur įvyko mano pirmasis atsiplėšimas nuo žemės. Tąkart pirmą kartą skridau LAK-16 sklandytuvu, aviatorių vadinamu „kalakutu”. Šeimoje aviacija taip pat nesvetima – mano tėvelio hobis ─ aviamodeliavimas. Vaikystėje stebėdavau, kaip jis konstravo lėktuvėlius, tad nuo mažų dienų mačiau, kaip gimsta jo kuriami lėktuvėliai, kaip jie pakyla, skrenda.

Kada nusprendei siekti oro linijų pilotės karjeros?

Sprendimą tapti pilote priėmiau oro uoste, grįžtant iš Niujorko. Skrydis į Lietuvą buvo jungiamasis su persėdimu Maskvoje. Belaukdama vėluojančio savo skrydžio, sėdėjau prie didelio lango ir stebėjau lėktuvus bei jų keleivius. Vieną akimirką atėjo supratimas, kad tai – viskas, ko aš noriu. Štai taip ir apsisprendžiau. Buvau visu šimtu procentu įsitikinusi, kad aš ja (aut. past. pilote) tapsiu. Grįžau namo ir papasakojau apie šį sprendimą savo tėvams.

Ar svarstei kitas profesijas, ieškojai alternatyvų?

Tiesą sakant, ne. Baigiant mokyklą, galvojau, kuo norėčiau būti, tačiau negalėjau įsivaizduoti jokios kitos srities nei aviacija, kur norėčiau dirbti.

Kuo Tave sužavėjo aviacija?

Vos atsiplėšus nuo žemės apima ypatingas jausmas, kuris lydi viso skrydžio metu. Nepakartojamą jausmą jaučiu ne tik skrendant – jis apima, įlipus į lėktuvą, ten gerai jaučiuosi ─ viskas atrodo priimtina, pažįstama ir artima. Žinau, kad noriu dirbti man patinkantį darbą, skraidyti. O aviacija suteikia galimybes kilti į dangų praktiškai kasdien. Žinoma, ir už mėgiamą darbą dar gauti gerą atlygį nemažiau svarbu. Mane visada domino piloto darbas, skrydžiai, gyvenimo būdas, o faktą, kad pilotai yra vieni daugiausia uždirbančių specialistų, sužinojau gerokai vėliau.

Ar pilotės studentės uniformą apsirengei iškart vos baigusi mokyklą?

Ne. Mano kelias nebuvo toks tiesus ─ po mokyklos dar mokiausi universitete ir tik po trijų metų pradėjau piloto studijas. Nors abitūros egzaminus išlaikiau gerai, tačiau tam, kad patekčiau tarp tų kelių studentų, įstojusių į valstybės finansuojamas piloto studijas universitete, man pritrūko kelių balų. Mokytis valstybės nefinansuojamoje vietoje tuo metu negalėjau, mane stabdė finansų trūkumas. Ieškojau alternatyvų, bet nenorėjau nutolti nuo pilotavimo ir aviacijos, todėl įstojau į aviacijos mechanikos ir inžinerijos studijas universitete, kur mokiausi beveik trejus metus.

Dar studijuodama universitete, įsidarbinau Vilniaus oro uoste antžeminio aptarnavimo įmonėje rampos agente, kur pasitikdavau ir išlydėdavau lėktuvus. Šis darbas ugdė discipliną, nes dirbau pagal grafiką, kai tekdavo ir keltis 4 valandą ryto, ir naktį. Taip pat oro uosto aplinka, kai kasdien susitinki pilotus, matai juos ir bendrauji, nori būti viena jų, tai gerokai sustiprino motyvaciją siekti savo svajonės. Dirbdama ir besimokydama domėjausi, kur galėčiau mokytis ir įgyti piloto profesiją. Vieną dieną kolega, kuris žinojo apie mano norą dirbti pilote, papasakojo apie naują „Tapk pilotu“projektą. Pasidomėjau, man patiko ir tiko projekto sąlygos, todėl iškart pradėjau ruoštis atrankai ir piloto studijoms.

Kaip reagavo Tavo šeima, draugai?

Studijas universitete nutraukiau ir iškart pradėjau mokytis. Akimirka, kai sužinojau, kad įstojau į piloto studijas ir patekau į „Tapk pilotu“ projektą buvo bene laimingiausia mano gyvenime. Iš daugumos aplinkinių susilaukiau pastabų dėl nutrauktų aviacijos mechanikos studijų, kaip aš galėjau lengva ranka mesti tas studijas juk ten mokiausi beveik trejus metus. Pažįstami ragino nenutraukti universitetinių studijų. Tačiau, kiek tereiškia kitų žmonių nuomonės, kai širdyje dega troškimas tapti pilote! Nepritariau jų nuomonei, kad turėčiau baigti universiteto studijas ir gauti diplomą. Tas studijas rinkausi savo žinių aviacijos srityje praplėtimui, kad nesėdėčiau rankų sudėjusi, ir žinojau, jog atsiradus progai siekti piloto profesijos, ja pasinaudosiu.

Kaip manai, kokių savybių reikia geram pilotui?

Pirmiausia reikia mylėti savo darbą, nes dėl grafiko ir darbo specifikos piloto gyvenimo būdas – išskirtinis. Ne mažiau svarbi atsakomybė, kurią jauti už savo darbą ir veiksmus skrydžio metu, jam ruošiantis ir laikantis aviacijos taisyklių. Budrumas, pareigingumas, nuolatinis noras mokytis ir domėtis savo srities naujovėmis, likti žingeidžiam ir smalsiam – tai visuma savybių, reikalinga geram pilotui. Tai ne šiaip profesija, kurią galima išmokti. Manau, kad pilotas turi jausti pašaukimą savo darbui, kaip medikas ar mokytojas. Kiekvienas renkasi savo sritį, kurioje nori dirbti.

Kur save įsivaizduoji po 10 metų – oro linijose ar privačioje aviacijoje?

Norėčiau būti avialinijų pilote. Per dešimtmetį manau būčiau oro linijų kapitone, galbūt bazės kapitone. Galėčiau skraidyti kasdien. Būtų įdomu įgyti praktikos įvairiuose pasaulio regionuose, išbandyti darbą tokiose rinkose kaip Azija, Kataras. Vėliau, jau įgijusi patirties ir pakeliavusi po pasaulį, žinoma, norėčiau dirbti arčiau namų, Europoje. Taip pat norėčiau turėti savo lėktuvėlį, kur nors Vilniaus apylinkėse, kad galėčiau skraidyti savo malonumui ir paskraidinti savo artimuosius ir draugus. Norėčiau prisidėti prie naujų pilotų rengimo – išbandyti save instruktorės pozicijoje. Labiausiai vilioja skraidymo instruktorės pareigos, kur matyčiau pirmuosius pilotų skrydžius.

Mano išsaugoti straipsniai