Laura Karvelytė: „Aplinkinių dėmesys nevargina, nes to ir norėjau!“

Ji groja, rašo dainas ir atkakliai siekia savo tikslo. Nors Laura dėmesiu džiaugiasi palyginti neilgai, mergina jau spėjo įvertinti populiarumo pliusus ir minusus.

Kaip keičiasi jauno žmogaus gyvenimas tapus žinomu ir kokios reakcijos jis sulaukia iš aplinkinių – apie tai „Studentų eros” pokalbis su Laura Karvelyte.

SE: Kaip draugai, kiti artimi žmonės reaguoja į tai, kad tapai žinoma?

Ar nejauti pavydo, o gal priešingai – tik palaikymą?

Laura: Reakcija labai įvairi. Iš artimiausių draugų pavydo tikrai nejaučiu.

Turiu tris labai geras drauges, jos mane labai palaiko ir džiaugiasi mano sėkme. Kas svarbiausia – atvirai sako viską, ką galvoja – ir ką darau gerai, ir ką ne.

Pikčiausia, kad kai tapau labiau žinoma, tai iš karto visokių giminystės ryšių atsirado. Net su tais žmonėmis, kurie anksčiau su manimi visiškai nebendavo. Dabar jie nori labai glaudaus bendravimo. Juk tu mūsų giminė, sako, esi, juk reikia bendraut.

Tiems žmonėms, kurie anksčiau išvis manęs nematydavo ir nepastebėdavo, dabar aš labai didelė draugė pasidariau, esu jiems „faina“.



Labai padaugėjo vyriškos lyties dėmesio. Vaikinai, kurie manęs anksčiau niekada nematydavo, dabar pasikeitė – staiga aš jiems labai graži pasidariau, iškart tapau labai „faina“. Toks žmonių elgesys mane labai erzina, nes labai nemėgstu dviveidiškumo.

SE: Kelias savaites dalyvavai žvaigždžių kalve vadinamame muzikiniame realybės šou, dabar filmuojiesi lietuviškame seriale. Ar tokie projektai padeda susirasti naujų draugų? O gal priešingai – atsiranda tokių, kurie pretenduoja tapti „draugais“ tik iš išskaičiavimo?

Laura: Dalyvaudama realybės šou, galima sakyti, atradau draugą – tai Merūnas, su jo panele labai susidraugavau. O pretenduojančių tapti draugais pasidarė labai daug (juokiasi).

Bet aš manau, kad tokiame versle draugų daug nesurasi, gal daugiau kolegos, pažįstamų labai daug atsirado.

Tiesa, filmuojantis seriale su kai kuriais aktoriais užsimezgė labai artimas ryšys. Pavyzdžiui, Nijolė Narmontaitė (seriale ji vaidina Linos mamą Gražiną – red. past. ). Su ja iškart atsirado labai artimas ryšys. Ji ir realiame gyvenime mane dažnai vadina „dukryte“, kviečia į savo spektaklius.



SE: Kai esi kone kasdien rodoma per televiziją, turbūt neišvengiamai padaugėja aplinkinių dėmesio. Ar Tave trikdo nuolatinis aplinkinių dėmesys, o gal patinka?

Laura: Neseniai kalbėjau su Merūnu, jis manęs ir klausia: „Ar tavęs neerzina, kad visi gatvėj atpažįsta?“ Sakau: „Kol kas dar ne.“ O jis: „Greitai pradės erzinti.“

Aišku, kartais nejauku. Nueini į kokią parduotuvę, atsistoji prie kasos, visi atsisuka į tave ir žiūri. Ir girdžiu: „Lina, Lina!“ Jau įpratau, kad mane šaukia ne mano tikruoju vardu (juokiasi).

Pribėga parduotuvėj mažiukai: „pasirašyk“. Malonu. Kol kas dar nenusibosta, patinka tas dėmesys. Ką čia slėpti – aš to ir norėjau, tas dėmesys man patinka.

Aišku, per didelis dėmesys kartais trikdo. Sykį su Merūno mergina nuėjom į Kaziuko mugę pasižvalgyti. Žmonės prieina arčiau, įsmeigia žvilgsnį ir žiūri – gal nejaučia, kad taip įkyriai žiūri. Kiti fotografuoja. Tokiais atvejais pasidaro labai nejauku. Bet apskritai tokiu dėmesiu esu patenkinta. Aš manau taip: jeigu žmonės žiūri, atpažįsta, jeigu domisi, vadinasi esi gyvas, apie tave galvoja. O tai yra gerai.

SE: Iš gerbėjų dažnai gauni gėlių?

Laura: Žinok, kad ne. Kai dviem savaitėms buvau patekus į muzikinį realybės šou, visi ten gaudavo laiškų, gėlių, meškiukų, o aš – ne. Na, galvoju: „Dieve, nors vieną laišką atsiųskit kas nors“. Norėjau dėmesio labai, bet kol kas dar gėlių negaunu.

SE: Kaip prasideda Tavo darbo diena?

Laura: Darbo diena prasideda nuo kėlimosi labai anksti, kartais po keturių ryto. Atsikeliu, nubėgu į dušą, pavalgau, išvedu šuniuką. Tada lekiu į stotį ir į Vilnių. Vilniuje pasifilmuoju, tada lekiu vėl į stotį ir į Kauną. Grįžtu, jeigu turiu dar laiko, tai paskaitau kokią knygą, pažiūriu televizorių, perskaitau rytojaus scenarijų, susidedu viską į „tašiuką“ ir einu vėl miegot.

O šiaip darbo tikrai daug: dažnai filmavimai vyksta nuo pirmadienio iki sekmadienio, nesvarbu, ar kokia šventė, ar darbo diena – mes visada dirbam, kai reikia.

SE: Kaip leidi laisvalaikį?

Laura: Labai įvairiai. Kai nebūnu labai pavargusi, labai mėgstu su draugėm susitikti. Kai turiu jėgų, ir į klubą nulekiam, nes baisiai mėgstu šokti.

O šiaip groju gitara, dainuoju. Žiūriu televizorių. Kai geras oras, į gamtą su draugėm einam su šuniukais pasivaikščiot. Knygas labai mėgstu skaityti. Nors, kaip minėjau, patinka ir šokti, retkarčiais net pašėlti, bet aš labiau linkusi prie ramesnio laisvalaikio praleidimo būdo. Gal aš kokia jauna senutė? (juokiasi).

SE: Minėjai, kad mėgsti skaityti knygas. Kokias knygas dažniausiai skaitai?

<Laura: Man labai patinka istoriniai romanai. Ypač mėgstu knygas, kuriose daug mistikos – apie Egiptą, apie Romą, apie Graikiją, mitologinės knygos. Patinka ir nuotykių, bet labiausiai tokios, kur "nukelia" tave kažkur. Neseniai „Kleopatrą“ skaičiau, itin sužavėjo Kryzanovskajos „Du sfinksai“. Ten rašoma apie dviejų žmonių meilę per tris gyvenimus, knyga pilna magijos, ten tvyro tokia senovinė dvasia...

SE: Kaip supratau, žaviesi mistika, magija. Kokie tikėjimai arba religijos Tau artimiausi?

Laura: Aš tikiu tokiu dalyku kaip reinkarnacija, kad žmogus gyvena ne vieną kartą. Tikiu antgamtiniais dalykais. O šiaip nesu jokios religijos fanatikė. Į bažnyčią kiekvieną sekmadienį tikrai neinu. Einu tada, kai jaučiu, kad labai noriu.

SE: Kokie Tavo artimiausi planai šiemet?

Laura: Svajoju išleisti savo dainų albumą ir pradėti studijuoti.

SE: Ką Tau reiškia Lietuva? Dabar populiaru sakyti, kad Lietuvoje nėra galimybių gyventi ir bėgti į užsienį. O Tu ar sieji savo ateitį su Lietuva?

Laura: Lietuva yra mano gimtinė, Kaune aš gimiau. Čia labai gražus kraštas, tačiau savo ateities su Lietuva tikrai nesieju. Nors Lietuva yra širdies dalelė, namai, kur aš gimiau, tačiau savo ateitį įsivaizduoju už vandenyno, toli toli – Amerikoje, ir tikrai žinau, kad aš ten gyvensiu.

Visų pirma, perspektyvos visai kitokios, socialinės garantijos, kiti dalykai tiek karjeros srityje, tiek kuriant šeimą. Perspektyvos yra geresnės nei Lietuvoje. Visi tai supranta. Be to, nesu kažkokia verslininkė, kad "užsukusi bizniuką" gyvenčiau Lietuvoj. O ir klimatas man čia nelabai tinka. Vasarą labai mielai čia atvažiuočiau pailsėt, bet savo ateities su Lietuva tikrai nesieju.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis