Vilniuje vis dar klajoja popieriniai herojai iš serijos
„Vilniaus Fairytale“: rūsčios varlės su skėčiais, džentelmenai ir
juokdariai.
Šio metu 2hora studijuoja Londone. Susitikome elektroniniu
paštu, kaip kokioje metro stotelėje, kur šiek tiek per ilgai
laukėme traukinio. Po vertimo iš rusų kalbos dialogas galėjo
prarasti dalį asmeniškumo, tačiau elektroninis paštas privatus
lygiai tiek, kiek vizualinės žinios mieste yra atviros.
– Pieši tik laisvalaikiu?
– Ne. Mokausi grafinį dizainą – derinu malonumą su nauda.
– Ką veiki, kai nepieši?
– Darbas, mokslai ir miegas užima tris ketvirtadalius mano
laiko. Likusį laiką leidžiu asmeniniams reikalams ir kitiems
žmogiškiesiems užsiėmimams.
– Ar tavo darbų galima rasti tik Vilniuje? Vis dar pieši?
– Prieš persikraustydamas į Vilnių gyvenau Visagine. Ten
įsiliepsnojo susidomėjimas piešimu ir tą susidomėjimą ilgą
laiką kurstė žmogus vardu “BEL”.
1997 metais pirmą kartą į
rankas paėmiau dažų flakonėlį, parašiau „Prodigy“, pridėjau
„The“. Patiko. Tačiau daugiausia darbų sukūriau 2003–2004
metais Vilniuje.
Per pastaruosius dvejus metus paišiau mažai, tik tada,
kai grįždavau namo, į Vilnių. Nenoriu teigti, kad dingo
susidomėjimas, tačiau dabartinė aplinka skiriasi nuo aplinkos
Vilniuje. Naujas miestas, nauji įspūdžiai.
Vilniuje dažniausiai
paišiau dažais, o čia aš daugiau dirbu kompiuteriu, fotoaparatu,
planšete ir skeneriu. Man labiausiai priimtinas aukso vidurys
tarp priemonių, to ir siekių.
– Kodėl paskutiniams savo projektams pasirinkai trafaretus ir
plakatus? Tai ideologija ar tiesiog taip paprasčiau?
– Klijuoti plakatus ir purkšti trafaretus toli gražu nėra paprasčiau.
Paprasčiau – su balionėliu ar markeriu, tada viskas priklauso
tik nuo piešimo įgūdžių.
Trafaretą, kaip ir plakatą, reikia
pasigaminti. Tam reikia daugiau laiko ir jėgų. Užtrukau 25
valandas darydamas „Vilniaus Fairytale“ plakatus, tačiau buvo
verta.
Plakatas – galinga ir patogi propagandos priemonė.
Nedidelis spalvingumas, detalizuotas vaizdas, trumpas
Laikotarpis, per kuri jis priklijuojamas. Ko dar reikia?
Plakatas man – nostalgija.
Trafaretai turi šiuolaikiškesnį
atspalvį, todėl yra praradę retro žavesį. Viską taip apibendrinti,
žinoma, yra beprasmiška – kiekvienas darbas skirtingas ir
individualus.
Grįžtant prie klausimo – mano technika neapsiriboja trafaretais
ir plakatais, tuo galima buvo įsitikinti mano “fotologe”. Tikiuosi vasarą atidaryti savo svetainę.
– Kaip pasirenki vietą savo darbų eksponavimui? Ar tau svarbu
aplinka, sienų faktūra, spalvos?
– Visa tai svarbu. Pavyzdžiui, drugeliai ant skirtingų paviršių
atrodo skirtingai, tačiau lygiai taip pat estetiškai. Sienų ar kitų
paviršių spalva, jų tekstūra, forma ir apšvietimas daro įtaką tam,
kaip auditorija priima darbą.
Man atrodo, kuo darbas “stipresnis”
konceptualiai, tuo atidžiau jam išrenkama vieta.
Džentelmenas iš „Vilniaus Fairytale“ man vaidenosi
šalia „Skonio ir Kvapo“ durų. Ten jį ir priklijavau. Gera vieta.
Dauguma žmonių galvojo, kad šitas plakatas yra parduotuvės
reklaminė akcija. Darbas ten išsilaikė gal tris savaites ir, manau,
tai yra pakankamai ilgai.
Man patinka, kaip eksponuoja(-avo) savo darbus lietuviškos
scenos atstovai: “EtoJa”, “Flower” ir “Koldun” iš „Moloko”
komandos, bepročiai klaipėdiečiai “Fuga” ir “Dasik”, “Gina” (kuri
daro labai gražių kačiukų plakatus), “Buba” ir “Bimbo” iš „Big
Band”, “Isae” ir “Olia”.
– Ar drugelių projekto etapas jau baigėsi?
– Man labiau patinka tai vadinti serija, o ne projektu, nes šie
darbai nebuvo labai “stiprūs” konceptualiai. Drugiai buvo
sėkmingas eksperimentas. Porą kartų juos purškiau ir čia,
Londone. Galbūt pratęsiu šią seriją ateityje, tačiau kitokia
forma.
– Iš kur atsirado „Vilniaus Fairytale“ herojai?
– Jie iš mano paveikslėlių kolekcijos. „Fairytale“ herojai – tai
vaikiškų knygų iliustracijos, afišų elementai, XIX a. graviūros.
-Kokia tavo nuomonė apie gatvės meno draudimą ir naikinimą?
Kaip tai veikia miestą ir jo raidą?
– Kad ir kiek draustų ir naikintų – visada bus žmonių, kurie
padarys dar. Gatvės menas kiekvieną veikia asmeniškai. Man
tai – informacijos ir įkvėpimo šaltinis.
– Kai klijuoji? Ar nebaisu? Esi susidūręs su policija ar
rūpestingais kaimynais?
Nebūtų baisu – neklijuočiau. Klijuoju naktį. Kaimynų dar nesu
sutikęs, o su tvarkos sergėtojais kelis kartus susidūriau.
Vieną
kartą, seniai, prieš 10 metų, toks susitikimas baigėsi bauda, o
kitais kartais išsiaiškindavome įvykio vietoje.
– Ką galima ir ko negalima paišyti viešoje vietoje?
– Manau, kiekvienas šias ribas nustato pats. Dar visai neseniai
“Banksy” trafaretai buvo laikomi vandalizmu, o dabar tai – meno
kūriniai, už kuriuos moka nemažus pinigus. Kur riba?
– Manai, gatvės menas turi būti anonimiškas?
– Nesutinku. Kiekvienas nori palikti savo pėdsaką, tu juk irgi
pasirašai po savo straipsniais. Lygiai taip pat gatvėje pasirašoma
atviru tekstu arba atpažįstamu stiliumi. Ir visiškai nesvarbu,
kad tave pažintų asmeniškai.
– Kokį meną pats mėgsti?
Daug įvairių dalykų man patinka iš dizaino, iliustracijų,
fotografijos, tapybos, video ir muzikos meno. Ypač jei jie
iš gatvės, iš undergroundo. Darbuose aš ieškau estetikos
ir konstrukcijos, įdomių spalvų kombinacijos ir tekstūros,
prasmės ir jausmo.
