Išpaišyti miestą (video)

Vilniuje vis dar klajoja popieriniai herojai iš serijos „Vilniaus Fairytale“: rūsčios varlės su skėčiais, džentelmenai ir juokdariai.

Šio metu 2hora studijuoja Londone. Susitikome elektroniniu paštu, kaip kokioje metro stotelėje, kur šiek tiek per ilgai laukėme traukinio. Po vertimo iš rusų kalbos dialogas galėjo prarasti dalį asmeniškumo, tačiau elektroninis paštas privatus lygiai tiek, kiek vizualinės žinios mieste yra atviros.



- Pieši tik laisvalaikiu?



- Ne. Mokausi grafinį dizainą – derinu malonumą su nauda.

- Ką veiki, kai nepieši?



- Darbas, mokslai ir miegas užima tris ketvirtadalius mano laiko. Likusį laiką leidžiu asmeniniams reikalams ir kitiems žmogiškiesiems užsiėmimams.



- Ar tavo darbų galima rasti tik Vilniuje? Vis dar pieši?



- Prieš persikraustydamas į Vilnių gyvenau Visagine. Ten įsiliepsnojo susidomėjimas piešimu ir tą susidomėjimą ilgą laiką kurstė žmogus vardu “BEL”.

1997 metais pirmą kartą į rankas paėmiau dažų flakonėlį, parašiau „Prodigy“, pridėjau „The“. Patiko. Tačiau daugiausia darbų sukūriau 2003–2004 metais Vilniuje.



Per pastaruosius dvejus metus paišiau mažai, tik tada, kai grįždavau namo, į Vilnių. Nenoriu teigti, kad dingo susidomėjimas, tačiau dabartinė aplinka skiriasi nuo aplinkos Vilniuje. Naujas miestas, nauji įspūdžiai.



Vilniuje dažniausiai paišiau dažais, o čia aš daugiau dirbu kompiuteriu, fotoaparatu, planšete ir skeneriu. Man labiausiai priimtinas aukso vidurys tarp priemonių, to ir siekių.



- Kodėl paskutiniams savo projektams pasirinkai trafaretus ir plakatus? Tai ideologija ar tiesiog taip paprasčiau?



- Klijuoti plakatus ir purkšti trafaretus toli gražu nėra paprasčiau. Paprasčiau - su balionėliu ar markeriu, tada viskas priklauso tik nuo piešimo įgūdžių.



Trafaretą, kaip ir plakatą, reikia pasigaminti. Tam reikia daugiau laiko ir jėgų. Užtrukau 25 valandas darydamas „Vilniaus Fairytale“ plakatus, tačiau buvo verta.

Plakatas – galinga ir patogi propagandos priemonė. Nedidelis spalvingumas, detalizuotas vaizdas, trumpas Laikotarpis, per kuri jis priklijuojamas. Ko dar reikia?



Plakatas man – nostalgija.

Trafaretai turi šiuolaikiškesnį atspalvį, todėl yra praradę retro žavesį. Viską taip apibendrinti, žinoma, yra beprasmiška – kiekvienas darbas skirtingas ir individualus.



Grįžtant prie klausimo - mano technika neapsiriboja trafaretais ir plakatais, tuo galima buvo įsitikinti mano “fotologe”. Tikiuosi vasarą atidaryti savo svetainę.

- Kaip pasirenki vietą savo darbų eksponavimui? Ar tau svarbu aplinka, sienų faktūra, spalvos?



- Visa tai svarbu. Pavyzdžiui, drugeliai ant skirtingų paviršių atrodo skirtingai, tačiau lygiai taip pat estetiškai. Sienų ar kitų paviršių spalva, jų tekstūra, forma ir apšvietimas daro įtaką tam, kaip auditorija priima darbą.

Man atrodo, kuo darbas “stipresnis” konceptualiai, tuo atidžiau jam išrenkama vieta.



Džentelmenas iš „Vilniaus Fairytale“ man vaidenosi šalia „Skonio ir Kvapo“ durų. Ten jį ir priklijavau. Gera vieta. Dauguma žmonių galvojo, kad šitas plakatas yra parduotuvės reklaminė akcija. Darbas ten išsilaikė gal tris savaites ir, manau, tai yra pakankamai ilgai.

Man patinka, kaip eksponuoja(-avo) savo darbus lietuviškos scenos atstovai: "EtoJa", “Flower” ir “Koldun” iš „Moloko” komandos, bepročiai klaipėdiečiai “Fuga” ir “Dasik”, “Gina” (kuri daro labai gražių kačiukų plakatus), “Buba” ir “Bimbo” iš „Big Band”, “Isae” ir “Olia”.



- Ar drugelių projekto etapas jau baigėsi?



- Man labiau patinka tai vadinti serija, o ne projektu, nes šie

darbai nebuvo labai “stiprūs” konceptualiai. Drugiai buvo sėkmingas eksperimentas. Porą kartų juos purškiau ir čia, Londone. Galbūt pratęsiu šią seriją ateityje, tačiau kitokia forma.



- Iš kur atsirado „Vilniaus Fairytale“ herojai?



- Jie iš mano paveikslėlių kolekcijos. „Fairytale“ herojai – tai vaikiškų knygų iliustracijos, afišų elementai, XIX a. graviūros.

-Kokia tavo nuomonė apie gatvės meno draudimą ir naikinimą? Kaip tai veikia miestą ir jo raidą?



- Kad ir kiek draustų ir naikintų – visada bus žmonių, kurie padarys dar. Gatvės menas kiekvieną veikia asmeniškai. Man tai – informacijos ir įkvėpimo šaltinis.

- Kai klijuoji? Ar nebaisu? Esi susidūręs su policija ar rūpestingais kaimynais?



Nebūtų baisu – neklijuočiau. Klijuoju naktį. Kaimynų dar nesu sutikęs, o su tvarkos sergėtojais kelis kartus susidūriau.

Vieną kartą, seniai, prieš 10 metų, toks susitikimas baigėsi bauda, o kitais kartais išsiaiškindavome įvykio vietoje.

- Ką galima ir ko negalima paišyti viešoje vietoje?



- Manau, kiekvienas šias ribas nustato pats. Dar visai neseniai “Banksy” trafaretai buvo laikomi vandalizmu, o dabar tai – meno kūriniai, už kuriuos moka nemažus pinigus. Kur riba?



- Manai, gatvės menas turi būti anonimiškas?



- Nesutinku. Kiekvienas nori palikti savo pėdsaką, tu juk irgi pasirašai po savo straipsniais. Lygiai taip pat gatvėje pasirašoma atviru tekstu arba atpažįstamu stiliumi. Ir visiškai nesvarbu, kad tave pažintų asmeniškai.

- Kokį meną pats mėgsti?



Daug įvairių dalykų man patinka iš dizaino, iliustracijų, fotografijos, tapybos, video ir muzikos meno. Ypač jei jie iš gatvės, iš undergroundo. Darbuose aš ieškau estetikos ir konstrukcijos, įdomių spalvų kombinacijos ir tekstūros, prasmės ir jausmo.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis