Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvoje graffiti dirva dar buvo „nesuarta“. Tada nė tinkamų dažų nebuvo įmanoma įsigyti, o ką jau kalbėti apie graffiti kultūrą… Kad ir kaip ten būtų, viskas turi savo pradžią… Šį kartą kalbiname vieną pirmųjų Kaune graffiti žymę palikusių meistrų – „Ploogą“.
Nors graffiti atlikėjas, šiandien jau perkopęs trečiąją dešimtį, vienoje Kauno reklamos agentūrų dirba dizaineriu ir vis rečiau maištauja gatvėse, tačiau neapleidžia šio užsiėmimo ir savo įspūdžiais apie graffiti kultūrą dalinasi su „Dub Dub Magazine“ skaitytojais.
– Kada ir kaip atradai graffiti?
– Nuo mažų dienų mėgau piešti – visi mano mokykliniai sąsiuviniai buvo apipaišyti įvairiausiais piešiniais, tačiau apie graffiti tada dar nieko nežinojau. Paauglystėje, 1989 metais, kai Lietuva dar priklausė Tarybų Sąjungai, su tėvais gavome leidimą aplankyti vakarų Vokietijoje gyvenančius giminaičius.
Ten, važiuodamas metro, pirmą kartą ir išvydau graffiti piešinius. Man tai iš tiesų buvo kultūrinis šokas – tiek visko pamačiau, kad tiesiog akis „užsėmė“. Šioje kelionėje patirti įspūdžiai ir paskatino grįžus į Kauną pamėginti piešti graffiti.
– Kokia situacija tuo metu buvo Lietuvoje?
– Kiek žinau, tuo metu Kaune be manęs buvo tik vienas graffiti paišytojas. 90-aisiais arčiausiai Lietuvos aerozoliniai dažai buvo gaminami Latvijoje, todėl jų gauti buvo gana problematiška.
Po pamokų su bičiuliais „šlifuodavome“ Kauno ūkinių ir buitinių prekių parduotuves ir ieškodavome tų latviškų dažų. Kartais rasdavome, kartais ne, nes tais laikais, kaip žinia, geresnės prekės greitai dingdavo nuo prekystalių.
Būdavo, kad kartais pažįstami ar draugai pasiūlydavo flakonėlį retesnės spalvos dažų, pavyzdžiui, mėlynos – tai man būdavo šventė ir geriausia dovana.
Vėliau atsirado vadinamieji „automobiliniai“ dažai, galima buvo rinktis iš daugiau spalvų, tad, susitaupęs pinigėlių, įsigydavau vieną kitą flakoną. Tiesa, tie dažai išblukdavo labai greitai, nes nebuvo skirti sienoms dažyti, bet vis tiek…
Šiandien situacija visai kita, kadangi be problemų galima nusipirkti specialių dažų – graffiti paišytojams tai tikras rojus.
– Ar pameni, kada, kur ir kaip piešei savo pirmąjį graffiti?
– Buvo 1989 arba 1990 metai. Su kiemo draugais ūkinių prekių parduotuvėje nusipirkome dažų ir ant vienos Kauno vidurinės mokyklos sienos užrašėme mėgstamų grupių pavadinimus bei anglišką keiksmažodį.
Tiksliai nepamenu, kokie tų grupių pavadinimai, bet tikriausiai tai buvo „Snap“ arba „Techno tronics“, apie kurias sužinojome iš lenkų televizijos kanalo. Tai buvo komercinė muzika, bet mums patiko, nes tai buvo pirmosios repo užuomazgos Lietuvoje.
– Ar greitai suradai bendraminčių? Galbūt priklausei kokiai graffiti komandai?
– Piešiau vienas, bet dar du mano kiemo draugai, su kuriais kartu augome, buvo nuolatiniai mano bendražygiai. Aš piešdavau, o jie stovėdavo „ant zekso“ (stebėdavo, ar niekas neateina, ar niekas neužklups). Komandos, į kurias buriasi graffiti atstovai, niekada neturėjau, piešiau individualiai.
– Kaip pasirenkama vieta, kur piešti?
– Renkiesi tokią, kad tavo piešinį matytų daugiau žmonių, kad dažniau praeitų pro šalį, pastebėtų. Žinoma, svarbu, kad ir piešti būtų saugu, kad nepagautų policija. Tokie pagrindiniai graffiti vietos pasirinkimo kriterijai.
Mano pieštus ir dar išlikusius graffiti galima pamatyti Kaune, po pėsčiųjų tiltu, vedančiu į salą, taip pat senamiestyje bei ant tvorų Savanorių prospekte.
– Ką tau reiškia graffiti?
– Sunku vienareikšmiškai apie tai kalbėti. Galima sakyti, kad tai savotiška egoizmo, saviraiškos forma. Piešdamas šiek tiek bijai dėmesio, bet kartu ir nori jo. Gauni jį, palikdamas piešinį, kuris vieniems galbūt nepatinka, o kiti žavisi, vertina, apie tai kalba.
Malonu išgirsti nuomones, atsiliepimus apie savo kūrybą. Kita vertus, graffiti – tai iššūkis, aštrūs pojūčiai.
– Ar kada nors piešiant graffiti teko patirti nuotykių?
– Kartą paišiau viename Kauno mikrorajone ant tvoros, staiga žiūriu – atvažiuoja policijos „viliukas“. Draugas pabėgo, o aš nespėjau. Policininkas, lipdamas iš automobilio, dar galvą į stogą trenkė, maniau, kad viskas, bus blogai… Bet jis priėjo ir sako: „Gražiai pieši, piešk toliau, tik nerašyk keiksmažodžių“.
Toks linksmas nuotykis su gera pabaiga, bet buvo ir tokių atvejų, kai policija gaudė, o aš bėgau, slėpiausi, kartą net žolėje teko gulėti, užgniaužus kvapą, ir laukti, pamatys ar ne… Vieną kartą pagavo piešiantį Vilniuje, buvo labai gėda…
– Kaip vertintum šiandieninę graffiti situaciją Lietuvoje?
– Pastebiu, kad mieste daugėja graffiti, užaugo nauja paišytojų karta. Gerai, kad jaunimas piešia, bet gaila, jog ne visada tai daro tinkamose vietose, galima pamatyti daug ne itin vykusių darbų.
Gal būtų geriau, jei jie daugiau sąsiuvinyje padirbėtų, o tada savo darbus perkeltų ant sienų? Aš daug dirbdavau prie eskizų, „ant lapo“ – pindavau, komponuodavau raides. Būdavo, sugalvoju vieną kitą įdomesnį piešinį, o tada jau mėginu perkelti ant sienos, bet masiškai „tag‘ų“ bet kur nepaišydavau.
Suprantu, kad jauniems sunku, nes trūksta žinių, įdirbio, todėl negalima tikėtis, jog visi graffiti bus profesionalūs, kokybiški ar meniški. Galų gale, norint nutapyti gerą darbą, reikia laiko, o piešiant nelegaliai, tai padaryti beveik nėra šansų. Gal dėl to žmonėms taip ir išeina?
– Neretai Lietuvoje žmonės piktinasi graffiti paišytojais, vadina juos vandalais, valdžia kovai su graffiti imasi griežtų priemonių. Gal gali palyginti šią situaciją pasaulyje ir Lietuvoje?
– Galima sakyti, kad Lietuvoje graffiti nuo Vakarų atsilieka 10–20 metų, todėl pas mus kol kas tik smulkūs „žiedeliai“, bet nuvažiuokite į Paryžių ar Berlyną ir pamatysite, kokia situacija ten.
Ten graffiti labai daug, jie paišomi vieni ant kitų, bet kur. Nors galima išvysti daug meniškų darbų. Jei kalbėsime apie graffiti kaip apie vandalizmo aktą, tai situacija Prancūzijoje ar Vokietijoje daug prastesnė nei pas mus, nes ten žymiai daugiau žmonių, kurie užsiima šia veikla, todėl daug sunkiau visa tai kontroliuoti.
Iš esmės, manau, kad kova su graffiti – praloštas karas. Pavyzdžiui, Vengrijoje Budapešto valdžia skyrė milijardus forintų kovai prieš graffiti, bet ilgainiui pamatė, kad ta kova bevaisė. Ant nuvalytų sienų tuoj pat atsirasdavo nauji piešiniai. Galiausiai valdžia leido legaliai piešti graffiti Budapešto metro.
Graffiti buvo, yra ir bus, o draudimai nepadeda, tik dar labiau skatina priešintis.
– Kaip manai, jei jaunimui būtų sukurtos erdvės, kuriose jie galėtų nevaržomi piešti, ar sumažėtų nelegalių graffiti?
– Žinoma, būtų labai gerai, jei mieste atsirasti vietų, kur jaunimas galėtų piešti legaliai. Galbūt graffiti legalizavimas šiek tiek sumažintų vandalizmo išpuolius? Tačiau, manau, jog jaunimas vis tiek pieštų tiek legaliai, tiek nelegaliai.
Žmonės, kurie nepritaria graffiti, mano, kad tai jaunų, nesubrendusių žmonių užsiėmimas, ir tai yra tiesa.
Dažniausiai bet kur, nesirinkdami vietos, graffiti piešia nesubrendę, savo veiksmų neapmąstantys jaunuoliai. Aš, pavyzdžiui, dabar, perkopęs trisdešimtmetį, tikrai nesielgčiau kaip vandalas, visą miestą nusėdamas savo parašais.
Esu suaugęs, visai kitaip mąstau, man pačiam akis bado kai kurie graffiti. Kita vertus, gal geriau, kai jaunimas save išreiškia piešdamas, o ne vagia ar skaldo vieni kitiems galvas? Tokiu atveju aš būčiau už graffiti.
– Ar graffiti piešia tik jauni žmonės? Ar iš šio užsiėmimo „išaugama“?
– Yra žmonių, kurie paišo būdami ir keturiasdešimties – tai normalu, sveika. Tačiau, galima sakyti, kad tai – „išaugamas“ dalykas.
Vieni, kuriems tai nusibodo ar buvo tik „mados reikalas“, vėliau tuo nebeužsiima – tai irgi normali žmogaus evoliucija.
Kiekvienas pasirenka tai, kas jam labiau patinka, kas svarbiau. Bet jei žmogui graffiti tampa savotišku gyvenimo būdu, tai, manau, kad toks neišaugs…
Tarp mano kolegų, buvusių bendramokslių, taip pat yra žmonių, kurie anksčiau paišė graffiti, o dabar turi gerai apmokamus, su menu, kūryba susijusius darbus. Taigi, jų karjeros pradžia galima laikyti paišymą mieste.
Manau, kad graffiti tokiais atvejais daro teigiamą įtaką: pradedi piešti, nori tobulėti, susidomi, pradedi daug dirbti, gilintis, atsiranda visai kitoks požiūris į dailę. Manau, tai teigiama graffiti pusė.
Man piešti graffiti ir šiandien labai patinka, nors man daugiau nei trisdešimt. Galbūt aš dabar neinu į gatves ir nepaišau taip dažnai, kaip anksčiau, tačiau eskizuoju, piešiu ant popieriaus, o kartais nuskyla, ir kas nors pasamdo nupiešti graffiti už pinigus.
– Ar įmanoma Lietuvoje piešiant graffiti uždirbti pinigų pragyvenimui? Ir apskritai, ar komercija neprieštarauja graffiti ideologijai?
– Egzistuoja nuomonė, kad graffiti – undergroundo kultūra ir su komercija ji nedera. Kai kuriems graffiti atlikėjams piešti už pinigus savotiška negarbė, tačiau mano nuomonė šiuo klausimu kitokia.
Esu vyresnis, nebesinori tokių aštrių pojūčių, kaip paauglystėje, todėl susimąstau, ar verta nelegaliai piešti, rizikuoti. O kai kas nors pasiūlo nupiešti graffiti už tam tikrą finansinį atlygį, apsidžiaugiu. Kai gali suderinti malonumą ir darbą, gauti pinigus už savo piešinį – tai labai gerai.
Tiesa, taip būna gana retai – vienas, du užsakymai per metus. Jei būtų įmanoma gauti pakankamai pinigų, graffiti galėtų būti neblogas pragyvenimo šaltinis. Tikrai nesiskųsčiau.
Pati graffiti stilistika labai sparčiai keičiasi, todėl ir atlikėjas turi būti madingas, sekti tendencijas, laviruoti, „gaudyti“ stilius, kurie madingi. Lietuvoje žmonėms to kol kas nereikia, gal dar neatėjo mada puošti savo biurus ar kitas vietas graffiti?
Gal reikėtų man pačiam įžūliau pasireklamuoti, bet aš to nesiekiu. Žinoma, būtų malonu, jei kas nors, pamatęs mano darbus, norėtų samdyti tokiam darbui.
– Ką manai apie graffiti laikinumą? Ar svarbu kaip nors užfiksuoti gatvės kūrinius?
– Labai dažnai graffiti atlikėjai palieka savo žymę šalia svetimų darbų. Tai natūralu, nes gatvėje nėra jokių taisyklių. O dėl to, kad graffiti prapuola, nublunka ar yra uždažomi, nereikia pergyventi – toks jau tas gatvės menas.
Svarbu nufotografuoti, užfiksuoti, nes įdomu po kiek metų pasižiūrėti, palyginti, kiek patobulėjai. Smagu, kad praėjus keleriems ar dešimčiai metų kažkas prisimena, domisi. Tada supranti, kad tavo darbas nėra beprasmis, kad palikai kažką, kas kitiems taip pat įdomu ir svarbu.
