Neregėta sėkmė - cirkininkas

Andrius Lisovskij (17 m.) – Fabijoniškių vaikis, kurio venomis teka tikro lenko kraujas. Ne veltui jis žodį „koncertas" taria kirčiuodamas pirmąjį skiemenį. Tačiau jis dar ir šou biznio specialistas. Nuo penkerių jis mokėsi žongliravimo meno, 13-os - įkūrė savo cirką, su kuriuo apvažinėjo tikriausiai visus Vilniaus vaikų darželius ir keletą kavinių.

Po to ilgai šturmavo modelių agentūras, kol pagaliau viena juo susidomėjo. Dabar jis puoselėja savo išvaizdą ir laukia reklaminių pasiūlymų.



Pradžių Pradžia. Penkeri žonglieriaus metai



„Nuo vaikystės su mama nepraleisdavau nė vieno cirko pasirodymo. Visada svajojau patekti ant arenos. Nu ir tada kažkaip, nežinau kažkaip...(Pamaigo savo mobilųjį.)



Sukako man septyneri ir Vilniuje radau cirko studiją. (Kaip?) Pamačiau iškabą ir paskambinau. Taip ir įstrigau penkeriems metams. (O kaip viskas vykdavo?) Ateini, prasideda treniruotė. Prakaituodavome po dvi valandas, o prieš koncertą dar ilgiau ir dažniau, beveik kasdien.

Naujokui treneriai duoda pabandyti įvairių cirko triukų, ir stebi, kas geriausiai sekasi. (O tau kaip?) O man visi sakė: „Būk klounu". Bet labiau lipo žongliravimas. Bandžiau važinėti ir vienaračiu, bet nesisekė. Vis griūdavau. Su tuo cirku būdavo grandioziniai koncertai! (Jau spėju, Sporto rūmuose ar Siemens arenoje.) Ne, mokyklose..."



Savas biznis, arba piramidės ir rūros

„Būrelyje gerai sutariau su tokiu vaikinu ir vieną dieną, kai man buvo 13 metų, sumąstėm, kad gana jau, pasimokėme, reikia savo cirką atidaryti. Tai išėjom iš tos studijos paslapčia nuo trenerių.

Po to girdėjome, kad mus truputį apkalba, sako, kad žvaigždes vaidiname. (O nevaidinote?) Nu ne. (Bet ko tada kartu su visais buvo blogai?) Norėjome koncertuoti, būti matomi, o treneriai tingėdavo tartis dėl pasirodymų.



(Kokių triukų draugas mokėjo?) Jis buvo ekvilibristas ir iliuzionistas – fokusus rodė. Pavyzdžiui, atsigula ir tokią rūrą suka ant kojos. Kodėl taip juokiesi, niekada cirke nebuvai? (Buvau, bet sukamos rūros nesu mačiusi.) Žinok labai gerai, reikėtų.

Oi, kaip mes sukomės, priėmėme naują narį, draugo kaimyną. (Už kokius nuopelnus?) Su juo jau statėme piramides iš trijų žmonių! Ir dar jis mokėjo koją ant sprando užsikelti. Ir vieną, ir kitą mokėdavo. Užsikelti. Sugalvojome pavadinimą "Trio". Jis vėliau pasikeitė į "Area", nes padaugėjo žmonių, skaičius „trys“ nebebuvo tikslus. Prigaminome bilietų. Prasidėjo repeticijos ir koncertai.“





Siaubo meistras, arba kuo pavojingi moraliniai atsijungimai



„O ir mano amplua su nuosavu cirku pasikeitė. Tapau klounu ir fakyru. Jaunesnė sesuo man peilius į pilvą mėtydavo. (Nepadūrė?) Vieną kartą per pasirodymą, užuot išpūtęs pilvą (tada durklai neva neįsminga), jį įtraukiau.

Atskridęs peilis gerokai įdūrė. Bet gana greitai užgijo, dabar tik randas liko. (Parodo.) Ir su ugnimi ėmiau žaisti. (Kur treniruodavaisi?) Savo daugiabučio namo laiptinėje. Pirmą kartą buvo baisiausia. Išėjau, paėmiau atsuktuvą, ant jo užsukau vatos, pamirkiau į spiritą, uždegiau. Tada užsimerkęs perbraukiau per ranką. Truputį skaudėjo, nes nusideginau. Bet po to kuo toliau, tuo geriau sekėsi, ėmiau braukyti po visą kūną. Šis triukas tapo mano pasirodymų dalimi. Jų metu dažnokai nusidegindavau, apie kūno plaukelius nekalbu – po pasirodymo visi nusvildavo.

(O ugnimi spjaudeisi?) Anksčiau jo, dabar jau ne. Nenoriu, kad dantys pajuostų... Po to baisu į save veidrodyje pasižiūrėti...Ei, dar nepasakojau apie vaikščiojimą stiklais!



Pamačiau Lietuvos fokusininkų „DiArči“ pasirodymą, ir pagalvojau, kodėl aš negaliu? Sudaužiau du butelius, išrinkau neaštrius stiklus ir ėmiau basas per juos pėdinti. Tada nesusipjausčiau. (Kaip pavyko?) Čia toks psichologinis manevras, turi būti stiprus morališkai ir galėsi bet ką.



(Ir nė karto per savo audringą cirkininko karjerą neįsipjovei?) Vieną kartą, kai koncertavome... Na, žinai, kur yra Gedimino prospektas, ten toks posūkis ir kažkokie namai. (Nelabai...) Nu, nesvarbu.



Ten rengėme pasirodymą, buvo kažkoks daktarų susirinkimas ir mus pakvietė. Šou vyksta, viskas normaliai ir staiga vienas medikas pasakė, kad mano stiklai netikri. Tada kažkaip morališkai atsijungiau nuo triuko, tapau ne toks susikoncentravęs ir įsipjoviau – trikampis stiklas sulindo į pėdą.

Po to turėjau šokti kitame pasirodyme, bet nepasidaviau. Apsimoviau kojines, apsiaviau kedus. Nors labai dūrė, sušokau iki galo. Tada nuėjau į užkulisius, pasižiūriu: kojinė permirkusi krauju, batai net žliugsi. Apipyliau spiritu koją ir išsiėmiau stiklą. (Neverkei?) Aišku ne, cirkas užgrūdina".



Šlovės viršūnė, arba artistai iš sudegusios kavinės



„Aš buvau vadybininkas, siūliau žmonėms mūsų šou, sudarinėjau tvarkaraščius. Skambindavau į vaikų darželius. (Kiek koncertų būdavo per savaitę?) Vidutiniškai du. Iš pradžių pinigų už pasirodymus neėmėm, nes buvo labai paprasta programa. Po to bilietus parduodavom už du litus. Nelupikavom.



(Tai nieko turbūt neužsidirbdavote...) Ką neužsidirbdavom? Užsidirbdavom. Bet viskas įrangai išeidavo. (Stiklams, peiliams ir rūrai?) Mums reikėjo rekvizitų: nuo kamuoliukų, fokusų reikmenų iki dviračių. Viską internetu užsisakydavome iš Vokietijos.



Pavyzdžiui, vienas labai didelis rinkinys mums kainavo 14 eurų. Paskui patys darželiai ėmė mus kviestis. Bet mes irgi “nepasišliukšlindavome” – pasirodymas trukdavo apie pusantros valandos. O juk dirbome keturiese.



Po to taip išpopuliarėjome, kad net vienoje Fabijoniškių kavinėje koncertavome. (Kokioje?) Jos jau nėra, sudegė. Bet tada, kol dar stovėjo, buvo gerai.



Visose Fabijoniškėse kabėjo plakatai ir reklamos, kad atvažiuoja cirkas! (O tada jau daug uždirbot?) Nu daug. (Tik nemeluok, kad savo reikmėms nė vieno lito neleidote.) Nu, mes ten išsidalindavom, bet ką ten – po kokius 100 litų. Tik mums ne pinigai svarbiausia buvo, jau sakiau.



Mums reikėjo, kad po koncerto kas nors prieitų ir pasakytų "vau". To visiškai užteko. (Gėlių gaudavote?) Vieną kartą vaikutis įteikė baltą rožę. Po koncerto darželyje vaikai mums mėtė centus! Ir piešinių pripiešė.



(O labdaros akcijas darėte?) Taip, koncertavome vaikų namuose, Santariškių chirurginiame skyriuje, bet ten jau nemokamai. Gėda iš tokių žmonių imti pinigus".





Grožio industrija, arba modelis iš šešto karto



„Deja, kiek pagyvavęs cirkas iširo dėl mūsų užimtumo. Visi užaugo, atsirado kitokių reikalų. Aš, pavyzdžiui, susidomėjau modelių pasauliu. Vartydavau pasaulinius mados žurnalus ir galvodavau – o, kaip gražu.



Trylikos metų mama mane nuvedė į modelių agentūrą, per porą metų nusifotografavau kelioms reklamoms. Kartą net į Rygą teko važiuoti. Tada išsiunčiau savo nuotraukas į Europos Centro modelius. Penkis kartus rašiau, bet nepriėmė. Šeštas kartas buvo lemtingas – mane pagaliau pakvietė į Kauną ir pafotkino.



Tada man buvo 16-ika. Jie nusiuntė mano nuotraukas į Milaną ir Paryžių, laukiu pasiūlymų. (Tai jau metus lauki?) Jo.(O draugai, kai tapai manekenu, nevadina tavęs žvaigžde?) Nu ne. Jie kaip tik sako: "Šaunuolis, kad tiek pasiekei, gal mes kada nors irgi kažką panašaus pasieksime".

(Bet pats žvaigžde jautiesi?) Nu ne, mano tikslas ne išgarsėti, tiesiog noriu atsiversti žurnalą ir pamatyti ten save. Bet aš neišdidus, kol neturiu užsakymų, sukuosi kitur. Neseniai dirbau vaizdajuosčių nuomos punkte, dabar priėmė į tarptautinių pervežimų įmonę".

Anapus Grįžulo ratų, arba Dymos Šavrovo atstovas!



"(Papasakojai apie darbus, atėjo metas laisvalaikiui.) Laisvalaikį leidžiam labai linksmai. Su draugais. (Neįtikėtina.) Žinot, Dyma Šavrovas, Angelina... (Reklama pakvipo, ne kitaip.) Su Dyma susipažinome Palangoje. Jis koncertavo, man labai patiko jo balsas ir atlikimas, nuėjau ir pasakiau jam tai.



Gana greitai tapau jo atstovu spaudai. (Bet kad ta spauda apie jį beveik nieko nerašo...) Kodėl, rašo. „Panelėje" rašėte. Kitur. Be to, manęs paprašė tik porą mėnesių padirbėti ir aš sutikau. Va. Ir... (Gera suktis tarp žvaigždžių?) Aš jų nelaikau garsenybėmis, tai paprasti malonūs žmonės. Pavyzdžiui, buvau Šventojoje ir prie mūsų priėjo Džordana Butkutė. Pradėjome taip bendrauti, lyg būtume pažįstami dešimt metų. Ji nebuvo pasikėlusi".

Išvaizdos vergas, arba (dviejų) spalvų terapija

„Aš labai staigus. Pamatau kokį drabužį ir negalvodamas perku. Todėl turiu apie trisdešimt kelnių, pusė dar su etiketėmis, nes niekaip neprisiderinu. Ir batų labai daug.





Mėgstu savo aprangos stilių keisti kasdien. Galiu, pavyzdžiui, apsivilkti plėšytas kelnes, purvinus batus ir man dzin. Arba kitą dieną – kerzus ir spyglius ant rankos.

Trečią – kaip mažas vaikas su spalvotais marškinukais ir šortukais. Dar taikau spalvų terapiją. Jei apsirengiu juodai, aplinkiniai jau žino – šiandien būsiu uždaras. Jei baltai – man gera, noriu su visais kontaktuoti. (O ką reiškia, jei apsirengi mėlynai?) Nežinau...

(Ką dar darai dėl savo įvaizdžio?) Vaikštau į soliariumus, perku kosmetiką ir dantis vos ne kas mėnesį stomatologo kabinete tikrinu, kad tik nieko neatsitiktų. Nešioju žalius lęšius. (Kodėl ne žydrus?) Bandžiau, bet man netiko, ne tokie ypatingi. Per mėnesį kerpuosi tris kartus pas savo asmeninę stilistę. Ji dirba nelabai žinomoje kirpykloje, nors yra profesionalė. Bet aš paprastas. Man svarbiausia žmogus, o ne jo vardas. Taip manysiu, net jei labai išgarsėsiu".

Perversijos, arba „o čia tai cirkas!“



Po interviu, kupina milžiniško susidomėjimo nuskubėjau prie kompiuterio, kad peržvelgčiau herojaus atneštas nuotraukas iš asmeninio albumo. Tačiau vos į jas pažvelgus, man nusviro rankos.



Gal tyčia, gal netyčia Andrius mums įdavė erotinio pobūdžio fotosesiją kažkokioje pievoje, kur pozavo labai įsijautęs. Ilgai pasvarstę, nutarėme spausdinti tik tas, kurios atrodoplius minus padoriai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis