Grūdas: „Esu vos ne flegma

Dvidešimt dviejų metų antrojo ir trečiojo „Kelias į žvaigždes“ dalyvis, užkietėjęs „rokeris“ - Grūdas visai be tabu „Mokyklos Frontui“ pasakoja, kaip surimtėjo, parodo nepasitikėjimą savo jėgomis ir dalinasi savo išgyvenimais trečiajame „KĮŽ“. Ką gi, kaip dainuoja pats Grūdas – „Kiekvienam savo“ - net ir „rokeriams“...

- Koks buvai vaikystėje?

- O vaikeli... em, buvau labai judrus, labai didelis „cholera“. Vaikystėje manęs buvo pilna visur - tiek kultūrinėje veikloje, tiek gatvėse. Kartais būdavau geras vaikas, o kartais virsdavau ožiuku.

- Ir kaip tas ožiukas ožiuodavosi?

- Įvairiai: kartais susimušdavo, kartais šiaip ką nors kam nors pridirbdavo, įvairių velnių esu prikrėtęs. Pamenu, kartą darželyje auklėtojai sijoną buvau pakėlęs, bet gerą auklėtoją turėjau, džiaugiuosi, jog ji manęs nebarė (juokiasi).

- Mokykloje irgi buvai toks judrus?

- Taip, iki devintos, dešimtos klasės „mėgdavau“ prisidirbti, tačiau vėliau aprimau, pradėjo rūpėti meninė veikla. Matyt, mano charakteris susiformavo, „išsilaksčiau“, „išsidraskiau“ ir dabar esu toks, vos ne flegma (juokiasi).

- Kaip mokslai sekėsi?

- Visai neblogai. Dvyliktoje klasėje buvo vidurkis - 9, egzaminus išlaikiau pakankamai neblogai, įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kur mokausi iki šiol pramonės inžineriją.

- Bet juk tai visai nesusiję su muzika?

- Iki antrojo „KĮŽ“ pomėgis muzikai ir tebuvo pomėgiu. Tai buvo mano hobis, kažkokia aistra. Kai stojau nenorėjau, kad muzika virstų kasdienybe, muzikuoti norėjau tik tada, kada jaučiau norą muzikuoti.

- Jei nenorėjai būti dainininku, kodėl ėjai į realybės šou?

- Mane pastūmėjo draugai. Aš išvis netikėjau, kad papulsiu į „Kelią į žvaigždes“ ir kad man visa tai taip ilgai ir turiningai užsitęs. Manau tai likimas.

- Tai ar gera būti populiariam?

- Be abejo gera. Smagu, kai tau žmonės skiria dėmesį, o ypač vaikai, nes kai matai, kad jie nuoširdžiai tau dovanoja šypsenas, dėmesį, dovanas ir apskritai viską - jautiesi pamalonintas. Labai vertinu nuoširdumą.



Trečiajame „KĮŽ“ gerų žmonių nėra



- Nesigaili antrą kartą „pardavęs laisvę“ realybės šou?

- Ne, manau tai vėlgi yra savęs išbandymas. Antrą sykį keli sau jau kitokius reikalavimus, nes žinai, jog pirmą kartą padarei vienaip, todėl antrą kartą jau turi padaryti geriau. Dabar stengiuosi kuo daugiau mokytis, mažiau miegoti (juokiasi).

- Ar nemanai, kad nesąžininga kitų dalyvių atžvilgiu, jog antrą sykį dalyvauji „Kelyje į žvaigždes“. Juk antrajame „KĮŽ“ gavai viską, ką buvo galima gauti, išskyrus pagrindinį prizą?

- Aš nemanau, kad dalyvaudamas antrą sykį esu išskirtinis, tuo labiau daugelis dalyvaujančių trečiajame „KĮŽ“ jau nėra naujokai scenoje. Daugelis jų žino, ką daro, kaip turėtų daryti, naujovė jiems galbūt yra kameros, tačiau prie tų kamerų yra greitai priprantama.



Sutinku, kad šiuo metu turiu daugiau gerbėjų, tačiau praėjus mėnesiui, kiti dalyviai susilygins su manim, nes jie taip pat atsiras savo gerbėjų ratą, o pas kai kuriuos jis jau yra. Apskritai populiarumas, jo kiekis, priklauso nuo pačių dalyvių, kaip jie pasirodys realybės šou, kaip jie pasirodys scenoje - viskas jų pačių rankose.

- Ar jauti įtampą?

- Iš tikrųjų ateiti antrą sykį nėra taip paprasta, yra dar sunkiau, nes nėra nuoseklumo. Viskas naujai. Nežinai, kas tavęs laukia rytoj ir baisiausia, kad tu sužinai tai tik rytoj. Tačiau dabar esu pakankamai apsipratęs.

- Bet vis tiek, ar sutinki, kad tau dabar lengviau nei naujokams, juk tu čia jau buvai, mokeisi, esi pripratęs prie kamerų?

- Labai greitai čia apsiprantama, manau, naujokai greit virs nebe naujokais. Gal pradžioje mano kolegoms atrodo, kad aš esu geriau žinantis, jau perpratęs čia viską, tačiau jie irgi greit čia viską „perkąs“, be to, aš neslepiu, jei kažką žinau, duodu patarimus, tiesiog, kad sutaupyti laiko tiek jiems, tiek personalui, kuris dirba už kadro. Man ne gaila su dalyviais pasidalinti tuo, ką žinau.



Taip pat aš tikrai nelaikau savęs lyderiu, nes čia žmonės yra susirinkę tokie, kurie daug ką yra nuveikę, kas susiję su muzika. Tai yra muzikinės „kelpšos“, įvairūs orkestrai, ansambliai, chorai ir dar daugybė kitos muzikinės patirties, o aš juk esu paprastas vaikis iš gatvės, niekur nesimokęs muzikos, tik turėjęs didžiulį norą groti, dainuoti ir viską iki šiol daręs pats. Dėl to man kartais atrodo, kad jie yra pranašesni už mane, jog jie mane lenkia.



- O koks „Kelio į žvaigždes“ kolektyvas tau labiausiai patiko - antrojo ar trečiojo?

- Aš negaliu skirstyti. Antrajame buvo viskas labiau matoma, kas koks yra žmogus, nes buvo labai gerų, kokių čia nėra, ir buvo prastesnių, kurių irgi čia nėra. Taip pat, pas mus buvo surinkti visi skirtingi žmonės, o tai traukė akį.

Kolektyvas buvo labai nuoširdus, geras, šiltas ir visoks, koks tik įmanoma, o čia yra toks viduriukas, visi mažai kuo vienas nuo kito skiriasi: tiek charakteriais tiek muzikiniais stiliais - visi geri, protingi.

Negaliu skirstyt, kuris kolektyvas yra geresnis, abu jie geri, be to, trečiasis „KĮŽ“ dar tik prasideda, mes dar visi neesam tiek „įaugę“ į kaulus, į kraują, kad galėčiau pasakyti, jog trečiojo „KĮŽ“ dalyviai yra mano šeima ir aš be jų negaliu. Bet aš tikiu, kad viskas „prasimuš“, aš priprasiu prie jų ir man bus labai sunku skirtis su šiais žmonėmis.

- O antrojo „KĮŽ“ dalyvius gali pavadinti savo šeima?



- Taip. Ne visus, bet didesnę dalį drąsiai galiu pavadinti šeima, nes bet kada galiu jiems paskambinti, susitikti, ir ne tam, kad aptartume koncertinius reikalus, o tiesiog smagiai praleistume laiką.

Rokeris iš prigimties

- Antrajame „KĮŽ“ buvai užkietėjęs „rokeris“, dabar pradėjai dainuoti balades mamai, tavo rūbų stilius supaprastėjo... tai reiškia, jog keiti muzikinį stilių?



- Ne, juk turėjau baladžių ir pernai. Gal mano stilius tapo šiek tiek kitoks. Muzikos stilius darosi aiškesnis, santūresnis, tiesiog nėra padrikumo, koks buvo anksčiau. Pernai mane į sceną paleisdavo bet kaip, suveldavo, pašiaušdavo, bet kaip aprengdavo ir nieks su manim ten ypatingai nesiterliodavo.



Dabar taip pat niekas su manim nesiterlioja, kadangi turiu pakankamai ilgus plaukus ir kažkokiai įspūdingai šukuosenai reiktu laiko, tai tiesiog, tvarkingai susilaižau plaukus, surišu į kuodelį ir varau į sceną.

Drabužių stilius kaip ir dera „rokeriui“ išliko toks pats - juoda ir balta - viskas. Nemanau, kad rodau kažką naują, darau tai, nuo ko pradėjau, esu „rokeris“ iš prigimties ir toliau žadu dainuoti roką.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis