Jis – Laurynas iš Vilniaus. Dabar yra politikos mokslų pirmojo kurso studentas. Ore jam geriau nei ant žemės… Jį gali pamatyti po mėlynu kupolu skraidžiojantį virš Vilniaus, taip pat virš Trakų.
Nors gražūs dalykai iš šalies atrodo dar pasakiškesni, ir Laurynas sako, kad pasiskraidymai balionu nėra tik romantiški pasiplaukiojimai ore saulei leidžiantis, aš ta – stebinti iš šalies. Ir kaip tai negali pasirodyti pasakiška, kad pirmieji oro balioną į orą paleidę broliai prancūzai sumąstė, kaip debesis „sukišti“ į maišą ir pakilti virš žemės.
Užteks aikčiojimų. Pasakoja Laurynas.
Iš pradžių – kelios tiesos
„Nieko stebuklingo nenutiko, kad pradėjau skraidyti oro balionais – tėtis skraido, nuo trejų metų kartu su juo dažnai laiką leisdavau baliono krepšy ir aš, virš žemės. Suėjus šešiolikai, išsilaikiau orlaivio licenziją ir jau kelerius metus skraidau ir skraidinu savarankiškai.
Kol kas patirtis ore pakankamai menka: turiu apie penkiasdešimt asmeninių skrydžio valandų. Jomis ir skaičiuojama, koks oreivis esi.“
Šalin skaičiukus
„Kiek daugiausia esu nuskridęs? Aš tokių rekordų nesiekiu. Žinoma, galima skristi keliolika valandų ar tūkstančius kilometrų, bet tai jau rimti projektai. Paprastas pasiskraidymas – valandos trukmės, greitis – keliolika km/h. Atrodo, kas čia per greitis, bet skrisdamas arti žemės vos spėji sugaudyti vaizdus.
Bet ne greitis ir ne rekordas čia esmė. Ir virš žemės kylu ne dėl tų įspūdžių, kurių nori kartkartėmis į krepšį įlipantis žiūrovas, apsiginklavęs fotoaparatu. Kai tampi pilotu, tai – jau ne tik buvimas aukščiau žemės – privalai daryti daug dalykų, kurių keleivis net nepastebi. Ir net nelabai fiksuoji, ką matai iš aukščiau, tiesiog stengiesi pajust patį skrydį.
Ir vis dėlto žaviausia tai, kad nesi joks visagalis: panorėjęs nepaskrisi nei greičiau, nei lėčiau nei nori vėjas. Pakilęs tampi velniškai nepatikimas ir nepunktualus, bet tai ir yra žaviausia man (ir labiausiai glumina aplinkinius), kad niekada nežinai, kur nusileisi, nežinai, kur atsidursi po valandos. Juk prieš vėją nepapūsi!“
Nes ant žemės neįdomu
„Ir iš aukščiau tikrai atrodo, kad žemiškos problemos nepajėgs pasiekti. Skrendi, ir jokios mintys apie tai, kas padaryta, suplanuota, pamiršta, neįkyri. Gal tai ir atrodo kaip beprasmiškas užsiėmimas – tiesiog malonus laiko stūmimo būdas. Ir toks neracionalus dabartiniams skubantiems ir viską tvarkingai dėliojantiems: paskambink, bet nepasakysiu, kur būsiu po keliolikos minučių. Niekur nenuskubėsi, bet pripranti, nusiramini ir šypsaisi žemei iš dangaus.
Gerai, tie pasiskraidymai nėra tik manoji meditacija, tai – ne atsipalaidavimas po darbų ar nuo blogų emocijų, – juk kiekvienas paskraidymas dar reikalauja kelių valandų pasiruošimo. Būtent taip ir atsipalaiduoju: kai esu atsakingas už viską prieš, skrendant, ir vėliau, jau palietus žemę.“
Kas gražiausia
“Skrendant daug kas gražu: ir pajūris, ir Trakų pilis, ir Vokietijos pietūs – bet įdomiausia skrist virš pažįstamų vietovių – ir jos iš viršaus atrodo visiškai kitaip. Jei ir manai, kad pažįsti kiekvieną savo miesto gatvelę, kiekvieną skverelį, iš baliono pamatysi visai ką kita. Ir Vilniaus senamiestis iš viršaus stebinčiam gal net gražesnis nei praeivio akims.
Nepatinka skraidžiot labai aukštai, puskilometrio nuo žemės pakanka – gali įžiūrėt žmones, kurie vis dėlto atrodo juokingai maži, o ne neaiškius kontūrus. Kartais, kai nėra vėjo, priskrendi, palieti vandenį ir skrendi toliau.“
Į ateitį
„Jei apie svajones, tai norėčiau balionu su draugais apkeliauti Žemę. Su draugais, nes tai būtų per daug įspūdinga, ir gerais įspūdžiais norisi dalintis.“
