Gimė Entonis Hopkinsas prieš pat Naujuosius, 1937 metų gruodžio 31-ąją. Europoje sklandė karo nuojauta, o Port Telbote, pietų Velse, nevyko nieko. Praėjo dešimt metų. Baigėsi karas. O Velso gilumoje niekas nepasikeitė.
Entonio tėvai Dikas ir Miurielė Hopkinsai vis taip pat dieną naktį dirbo savo kepykloje, taupė pinigus ir gyveno pagal principą: „Kad tik ko nenutiktų“.
Negailestingiausias kovotojas su švaistūniškumu Hopkinsų šeimoje buvo senelis – mažasis namų tironas, baimėje laikęs visus, o ypač vaikaitį Tonį.
Kai po trisdešimties metų aktoriui teko suvaidinti Hitlerį, jis ne kartą prisiminė gerąjį senelį – galingą, negailestingą ir sentimentalų pabaisą. „Kuo labiau bręstu, tuo labiau darausi panašus į jį, – juokiasi Entonis Hopkinsas. – Kaip ir jis, nuolat vaikštau ir išjunginėju šviesas – taupau elektrą. Nekenčiu švaistūniškumo.“
Kas tiesa, tai tiesa – filmuojant „Bremo Stoukerio Drakulą“ jis kaip reikiant susipyko su režisieriumi Frensiu Kopola. Ir dėl ko? Dėl to, kad neekonomiškai naudojamas rašomasis popierius.
Reikia pridurti, jog aktoriaus sudaužytas rekvizitas kainavo kur kas daugiau nei tas nelemtas popierius…
Pernelyg pavojingas aplinkiniams
Vaikystėje Entonis dažniausiai jautė nuobodulį ir baimę. Visas gyvenimas į užkampį nukištame Port Talbote atrodė beviltiškai nuobodus, ir dalyvauti jame – su kuo nors draugauti ar paprasčiausiai ruošti namų darbus – Entonis nė kiek netroško.
Antisocialus tipas – taip jį vadino jautrūs mokytojai ir dažnokai lupdavo liniuote per galvą. Jam buvo diagnuzuotas dėmesio trūkumo sindromas ir disleksija.
„Jaučiau, kad esu ne toks kaip kiti. Manyje nuolat glūdėjo baimė, kad man paprasčiausiai ne visi namie. Vieninteliai žmonės man buvo įdomūs – aktoriai. Gandai apie išskirtinį jų gyvenimą mane jaudindavo.“
Jis atsimena, kaip vaikystėje grojo fortepionu ir tėvas atėjęs paklausė, ką jis ten tokio barškina. Išgirdęs, kad Bethoveną, atkirto: „Nesistebiu, kad jis buvo kurčias. Dėl Dievo, eik kur nors ir nors kuo nors užsiimk.“
Tėvas ir motina norėjo, kad sūnus rastų kur save realizuoti. Jis bandė tapti pianistu, bet nepakako nei talento, nei apsėdimo, būtino ištverti valandų valandas kasdienių pratybų, be kurių neįmanoma perprasti grojimo technikos.
Tą dieną, kai tėvas jį pasiuntė nueiti kur nors ir kuo nors užsiimti, Entonis nužygiavo į YMCA – Krikščioniškąją jaunimo organizaciją. Ten buvo repetuojama pjesė, jis paprašė rasti kokį nors vaidmenį jam. Gavo vaidinti šventąjį, kadangi veikalas buvo ruošiamas Velykoms. Tačiau pirmasis vaidmuo baigėsi pašalinimu iš spektaklio – dėl muštynių su kažkokiu aktoriumi, kuriam vos nesulaužė rankos. Režisierius pasakė, kad Entonis pernelyg pavojingas scenai.
Pusiau su bėda baigęs mokyklą Hopkinsas visiems laikams paliko tėvų namus. Jis iškeliavo į Londoną ir beveik be konkurencijos buvo priimtas į Londono karališkąją dramos menų akademiją.
Iš savo kaimelio patekęs į pačią artistų bohemos tirštumą Tonis tiesiog pražydo – tai buvo tarsi antras gimimas. Jis netruko pagarsėti kaip kompanijų siela, pramanytojas, fokusininkas, klounas.
Gyvenimas atrodė nuostabus, lydėjo sėkmė, o už ją neišgerti būtų buvusi nuodėmė – pats Dievas liepė įmesti šlakelį seno gero viskio. Tačiau kur gėrimai, ten ir muštynės. Beje, garbieji londoniečiai nė įtarti neįtarė, ką vakarais išdarinėja aktorius, pirmaisiais filmais spėjęs įrodyti esąs neką mažiau talentingas nei Lorensas Olivjė…
Bėgant laikui leisti į darbą kumščius Hopkinsui tapo įprasta. Iškankinta daužymo ir skandalų jį paliko pirmoji žmona Petronela Barker – pasiėmė penkerių metukų dukrelę ir išėjo.
Tada Hopkinsas susimąstė, kas vyksta su jo gyvenimu, ir padarė išvadą, kad dėl visko kalta baimė: „Aš bijojau nepateisinti lūkesčių, nepateisinti vilčių.“ Jį gąsdino jo paties sėkmė, kiekvieną akimirką galėjusi nusisukti – šiandien tu Dievas, rytoj – elgeta.
Jis filmavosi, gaudavo premijas, bet kuo toliau, tuo sunkiau darėsi apsimesti, kad tau viskas gerai, kai kankino siaubinga depresija.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Hopkinsas rado savyje jėgų kreiptis pagalbos į anoniminių alkoholikų asociaciją. Tai buvo trečiasis jo gimimas – jis sugebėjo išvengti likimo tų jaunųjų talentų, kurie neišlaikė nuosavos šlovės naštos.
Hopkinsas tiek atkuto, kad vėl vedė – Dženiferę Linton. Iš pradžių jų gyvenimas tarsi buvo laimingas. Bet Entonis buvo pakviestas į Holivudą, Dženiferė norėjo likti Anglijoje. Prasidėjo tokie skandalai, kokių jis per pirmąją santuoką nė sapnuoti nesapnavo. Gal įkalbinėjimais, gal grasinimais, o gal kumščiais Entoniui pavyko įkalbėti žmoną persikelti kartu į Kaliforniją.
Laikas atleisti pačiam sau…
Maniakas Hanibalas Lekteris iš „Avinėlių tylėjimo“, valgantis savo priešo kepenis su pupelių garnyru, padarė Hopkinsą savą amerikiečiams žiūrovams. Iki tol didysis aktorius buvo laikytas nors ir gerbiamu, tačiau mažai žinomu anglų snobu.
1991-aisiais jis gavo „Oskarą“. Kitais metais jam buvo suteiktas riterio vardas – prilygstantis Jungtinės Karalystės liaudies artisto vardui. Entonis Hopkinsas vėl pajuto, kad jam nebėra ko įrodinėti – savo pasiekė, ko dar.
Prisidėjo ir meksikietiška tekila, kurios jam staiga kilo noras paragauti… Gyvenimas vėl šuoliais pasileido nuokalnėn. Aktorius gerokai sau pakenkė – išstorėjo, apsileido, o svarbiausia, gyveno kaip košmare.
Galima suprasti vargšelę Dženiferę Linton – vyras vėl ėmė gerti, mojuoti kumščiais, kelti skandalus ir daužyti indus. Kartą, vaikydamasis žmoną po kambarius, Entonis griuvo ir susilaužė koją. Žinoma, jis buvo neblaivus. Kelios savaitės ligoninėje sugipsuotam jį apramino, bet neilgam.
Ir tai santuokai atėjo galas – Entonis paliko Dženiferę ir išėjo pas Džoisę Inhols, keturiasdešimtmetę aktorę, išsiskyrusią ir turinčią du vaikus. Susipažino jiedu anoniminių alkoholikų klinikoje. Tačiau iki valiai prisisėdėjęs uždarytas Entonis pajuto pasibjaurėjimą ir buitimi, ir pačia Džoise. Atsisveikindamas apimtas įtūžio sudaužė savo mėgstamiausią rojalį.
Dabar jo gyvenimas stabilesnis. Trečioji žmona, kurią vedė 2003-iaisiais, – Pietų Amerikoje gimusi Stela Arojav, jai keturiasdešimt aštuoneri. Susipažino jie antikvarinėje parduotuvėlėje. Stela labai aistringa, greta jos ūkanotojo Albiono sūnus Entonis atrodo kaip amžinas melancholikas.
Prieš vedybas su Stela Entonis viename interviu tvirtino esantis netinkamas šeimos santykiams. Tačiau dabar jis šią moterį vadina
geriausiu gyvenimo nuotykiu: „Apskritai žmonių santykiai labai sudėtingi. Kuo senesnis darausi, tuo labiau suprantu, kaip svarbu kantrybė, supratimas ir atlaidumas. Nereikia pamirši ir atlaidumo pačiam sau. Jaunystės klaidų niekas neišvengia, tik reikia išmokti sau už jas atleisti.“
Su dukra Abigaile iš pirmosios santuokos Entonis Hopkinsas nebendrauja – sako, matyt, buvęs prastas tėvas, kad jų santykiai nesusiklostė.
Dženiferė Linton kartą apie Entonį Hopkinsą pasakė: „Jis kaip vaikas. Jei išeina iš namų, reikia jam įduoti raktus, čekių knygelę ir nosinę.“ „Jai geriau matyti, – sako aktorius. – bet mes su ja pragyvenome 29 metus, ir man ji neturi jokių pretenzijų. Gal aš vis dėlto subrendau?“
…ir laikas iš savęs pasijuokti
Norite žinoti, kas Entonio Hopkinso galvoje? Pasižiūrėkite jo filmą „Slipstream“ – pavadinimas išverstas skambėtų panašiai kaip „Sąmonės srautas“.
Toks jis ir yra – beprotiškas, kurio neįmanoma papasakoti. Hopkinsas – filmo, režisierius, scenarijaus autorius, kompozitorius, jame ir vaidina. Toji absoliuti beprasmybė, kurioje nėra nė gramo senatvinio marazmo, – tai energija trykštantis šešiasdešimt devynerių metų jaunuolio kliedesys.
Nė vienas Entonio Hopkinso gerbėjas tokio akibrokšto nesitikėjo. Visa esmė ta, kad kai kurie aktoriai pernelyg rimtai save vertina. „Aš ne iš tų. Esu maištininkas iš prigimties, štai ir panorau pasijuokti iš Holivudo – jo žmonių, visos kino pramonės. O dar man tas filmas – metafora, atspindys gyvenimo, kuriame viskas supainiota ir nėra prasmės. Tas filmas – mano sąmonės srautas, bet rimtai jo vertinti nereikėtų. Aš pats į gyvenimą žiūriu būtene taip“, – sako Entonis Hopkinsas.
Išties jis nieko prieš pasijuokti iš savęs. Vienoje minėtojo filmo scenų Džono Turturo vaidinamas prodiuseris telefonu bendrauja su žymiuoju režisieriumi Dinu de Laurenčiu, finansuojančiu trilogiją apie Hanibalą Lekterį – kalbasi apie ketvirtąją seriją „Mėlynasis drakonas“. „Hopkinsas dalyvauja ar ne? – tarška Turturo. – Nori daugiau pinigų? Siųsk jį na…“
Entonis Hopkinsas kategoriškai prieš visokius Hanibalo tęsinius. „Mes vienas kitam jau įkyrėjome“, – sako jis. Bet Lekterio jis nelaiko baisiausiu herojumi. Jam didžiausias siaubūnas – Hitleris, su kuriuo palyginus Hanibalas – tik smėlio dėžėje žaidžiantis berniukas.
„Nesu Lekterio vaidmens vergas – turiu gausybę kitų darbų, nei vien tik jį vaidinti. Kai kurie aktoriai dejuoja, atseit kaip gaila, kad jų nekviečia vaidinti klasikos. Man ir to pakako – vaidinau Kvazimodą, Otelą, Hamleto dėdę. Kad palikau teatrą – nesigailiu. Jau keturiasdešimt metų neišeinu į sceną. Dėkoju Dievui už suteiktą galimybę vaidinti teatre, bet viskam savas laikas.“
