Progresyvusis metalas pagal Hells‘ Forge (video)

Daugelis sunkiosios muzikos forumuose besilankančių žmonių žino Hells‘ Forge – asmenį, nevengiantį drąsiai išsakyti savo nuomonę sunkiosios muzikos klausimais. Jis negaili aštrios kritikos visiems, kas jos nusipelno. Tačiau kas jis toks iš tiesų ir kas slypi po grėsmingu slapyvardžiu?

Tai – Rimantas, multi-instrumentalistas, kompozitorius, grojantis net keliose sunkiosios muzikos grupėse („Human Prototype“ – progressive metalas, „Aistvara“ – folk metalas bei „Dereliction“ – black/death metalas). Jis savo gyvenimą su muzika sieja jau keturiolika metų, nors pilnametystės jis dar tik laukia…

„DELFI Gatvė“: ar seniai užsiimate muzikine veikla?

Rimantas: su muzika susidūriau nuo kokių trejų, gal ketverių metų: mano močiutė paspausdavo bet kurį pianino klavišą iš pirmosios oktavos, ir aš tekinas atlėkdavau iš kito kambario, bandydavau atspėti, kokia nata nuskambėjo. Ir kartais atspėdavau! O paskui, dar visai mažą, močiutė ėmė mokinti groti pianinu ir dainuoti.

Vėliau, nuo septynerių, ėmiau lankyti muzikos mokyklą – grojau fleita. (Šiemet – paskutiniai metai.) Tiesa, kai buvau kokioj trečioj klasėj, užsimaniau mesti fleitą, ir pradėti groti trimitu, tačiau patingėjau ir dabar dėl to labai džiaugiuosi. Muzikoje, kurią kuriu fleitą pritaikyti išeina, tačiau, kur reiktų derinti trimito garsus – tikrai nežinau.

„DELFI Gatvė“: kokiais instrumentais groji?

Rimantas: pagrindinis instrumentas – skersinė fleita. Taip pat muzikos mokykloje mokė groti fortepijonu, ir šiek tiek išmokau (tiesa, tada buvau mažas ir labai nemėgau fortepijono pamokų – dabar dėl to labai gailiuosi).

Anksčiau grojau elektrine gitara, dabar daugiausia dėmesio skiriu bosinei. Taip pat dainuoju mokyklos chore, ten įgyta patirtis praverčia ir dainuojant grupėse. Šiek tiek moku mušti būgnus.

„DELFI Gatvė“: kokiam muzikos stiliui teiki pirmenybę? Kodėl?

Rimantas: jau gana seniai pirmenybę teikiu „progressive“ stiliui. Daugiausia klausau progresyvaus metalo bei roko. Kartais po ranka pakliūva progresyvi elektronika, tačiau pastarojoje progresyvumo sąvoka yra šiek tiek kitaip suvokiama, nei atliekant „gyvą“ muziką. Pavyzdžiui, progresyvusis house yra visiškai priešingas stilius progresyviam metalui.

Progressive man patinka dėl erdvės eksperimentuoti. Daugelyje muzikos stilių žmonės, mano manymu, eksperimentuoja per mažai, o būtent šioje muzikoje aš įžvelgiu tai, kas yra nauja, įdomu, profesionalu.

„DELFI Gatvė“: kas būdinga progressive metalui?

Rimantas: progresyvus metalas - progresyvaus roko bei metalo mišinys. Progresyvus rokas – tai roko atšaka, atsiradusi kiek seniau, nei prieš 30 metų.

Ji susiformavo, plečiantis roko kultūrai, tada roku susidomėjo ne tik savamoksliai, bet ir džiazo muzikantai, arba klasikinės muzikos mokyklas baigę žmonės.

Jie suprato, jog rokas yra pakankamai primityvi muzika, ir sumąstė, kad ji galėtų skambėti daug įdomiau bei sudėtingiau. Taip grupės pradėjo kurti muziką, kuri iš prigimties buvo rokas, tačiau vietoje įprastos posmų – priedainių struktūros, buvo imtos vartoti daug stambesnės formos, būdingos klasikinei muzikai.

Tada roko grupės pradėjo kurti dainas, kurių trukmė buvo apie 17 – 20min. Tie muzikantai buvo profesionaliai „įvaldę“ savo instrumentus. Partijos tapo vis techniškesnės, įmantresnės. Buvo palengva pereinama prie „laužytų“ ritmų, nestandartinių metrų bei kitų, neiprastų, meninės raiškos priemonių. Taip atsirado progresyvus rokas.



Vėliau, maždaug po 20metų, kai iškilo metalas, progresyvaus roko muzikantai nusprendė, kad ir metalą galima padaryti sudėtingesniu... Taip ir atsirado roko bei metalo junginys, vadinamas „progresyviuoju metalu“.

Progressive lengviausia atskirti iš itin ilgų kūrinių, koncepcinių albumų (kai per visą albumą yra nagrinėjama viena kažkokia tema ar istorija), kūriniai būna nestandartinių struktūrų: daug daugiau, nei paprastame metale, yra naudojama įvairi elektronika, sintezatoriai, ilgos instrumentinės partijos, techniški visų instrumentų solo, o vokalo rolė daug mažesnė, nei įprastoje metalo muzikoje - būtent progresyviame metale „viršų ima“ instrumentai.

Kūrinių tematika irgi kiek kitokia: paprastas metalas dažnai savo tekstus sieja su smurtu, „mėsinėjimu“, satanizmu ir t.t. Tuo tarpu progresyvusis metalas nagrinėja filosofines temas, visuomeninio gyvenimo aktualijas, be to nevengiama mokslinės fantastikos ir panašių dalykų.

„DELFI Gatvė“: kokia tavo nuomonė apie Lietuvos metalo sceną?

Rimantas: yra dalykų, kurie man patinka, ir kurie – ne. Patinka man tai, kad Lietuvos metalo scenoje šiuo metu yra daug jaunų žmonių. Tai reiškia, jog metalo scena Lietuvoje turi perspektyvą ir, kai šie žmonės užaugs, ji sustiprės.

Bet kita vertus tai, jog metalą groja tokie jauni žmonės, reiškia, kad dauguma muzikantų nėra patyrę ir galbūt neturi daug muzikinių žinių. Dėl to jiems sekasi sunkiau.

Šiek tiek neigiama tendencija yra ta, kad žmonės tingi kurti grupes, ir dėl to daro „projektus“: vienas žmogus įrašo gitarų partijas, tada – bosinės gitaros partiją, neretai – ir vokalą. Tuomet prie to prideda programuotus būgnus bei sintezatorius, ir tokių būdu atseit „kuria muziką“.

Tokia kūryba nėra bloga, tokiu būdu kurti yra daug geriau, nei iš viso nieko nedaryti, tačiau tai reiškia, kad žmonės, kurie galbūt galėtų groti gyvose grupėse, užsiima savo projektais, ir dėl to mes turim nedaug „gyvai“ grojančių grupių.

Kita tendencija, kuri šiuo metu jau kinta, ir kuri mane labai piktino prieš porą metų – absoliutus ekstremalaus metalo dominavimas Lietuvos scenoje. Ne taip seniai mes neturėjome nei vienos ryškesnės metalo grupės su dainuojamuoju arba bent jau, pusiau dainuojamuoju vokalu.

Tačiau šiuo metu padėtis taisosi: turim vis daugiau šiek tiek lengvesnio metalo grupių, tokių kaip „Thundertale“ arba „Soul Brothers“ - jos padeda pritraukti naujų žmonių, todėl Lietuvos metalo scena turtėja ir plečiasi.

„DELFI Gatvė“: kokią muziką grojat pats?

Rimantas: na, pirmiausia, mano išsipildžiusi svajonė bei pati pagrindinė grupė – „Human Prototype“ – ir groja progresyvų metalą. Dėl įvairių priežasčių yra atsiradusios ir dar dvi grupės: liaudiškojo metalo grupė „Aistvara“, bei juodojo metalo grupė – „Dereliction“.



„DELFI Gatvė“: ar nebuvo sunku rasti bendraminčių?

Rimantas: iš pradžių buvo sunku... Kol surinkau pagrindinę grupę – „Human Prototype“ – užtrukau gal kokius dvejus ar net daugiau metų – žodžiu, buvo nelengva. Bet po truputį pavyko rasti vieną, antrą žmogų, kol galiausiai ir susiformavo dabartinė grupė. Berinkdamas muzikantus susipažinau daugeliu talentingų žmonių, o pažintys, kaip žinia, praverčia…

„DELFI Gatvė“: ar grupėse yra merginų?

Rimantas: taip, visose mano grupėse merginų yra. Visos „Aistvaros“ vokalistės – merginos (grupėj dainuoja nuo 6 iki 8 moteriškos lyties atstovių).

Grupėje „Human Prototype“ taip pat yra dvi merginos: vokalistė ir klavišininkė. Beje, Lietuvoje yra labai sunku rasti vaikinų vokalistų, klavišininkų, kurie norėtų groti tokio tipo muziką.

Su vokalistais sudėtinga turbūt dėl to, jog mūsų kraštui nebūdingi „aukštabalsiai“ vaikinai, o metalui būtent tokių ir reikia (kalbama apie dainuojamą metalo vokalą).

Tik man keista, kodėl yra tiek mažai klavišininkų, nes vaikinų, kurie mokytųsi groti šiuo instrumentu, netrūksta. Bet tarp jų yra labai mažas procentas tokių, kurie domisi sunkiąja muzika.

Na, o apie merginas – netgi pačioj „pikčiausioj“ mano juodojo metalo grupėje yra viena mergina, ji groja gitara. Paprastai metalistai sako, jog grojimas gitara – „ne bobų reikalas“. Ir, pavyzdžiui, per koncertus, žmonės neretai pradeda šūkauti: „Boba ant scenos, grupė – lauk!“. Tačiau, kai įsiklauso, kaip ji groja, nuomonė šiek tiek pasikeičia.

O šiaip, manau, jog metalo subkultūroje merginų yra ne ką mažiau, nei vaikinų. Nematau priežasčių, kodėl merginos neturėtų ta muzika domėtis. Kad ji brutali – tai vienas dalykas, bet muzikoje brutalumas, matyt, vienodai traukia tiek vyrus, tiek moteris.

„DELFI Gatvė“: kur yra tekę koncertuoti?

Rimantas: su muzikos mokykla koncertuoti yra tekę įvairiose vietose, bet bene labiausiai įsiminė koncertas prezidentūroje. Su liaudiško metalo grupe esame groję lauko festivaliuose: „Suklegos“ Kaune bei „Zarvynė“ Zarasuose.

Su grupe „Dereliction“ neseniai koncertavome pirmame rimtame koncerte, kuris įvyko Šiauliuose, festivalyje „Gyvatnešis“. Na, o su „Human Prototype“ į viešumą išlįsti kol kas dar nepavyko.



„DELFI Gatvė“: kokia būtų keisčiausia vieta, kurioje teko groti?

Rimantas: turbūt tai būtų Vilniaus Jėzuitų gimnazijos Aktų salė. Mes grojom metalą šalia ant sienos nutapytos freskos su Jėzumi. Viena grupės narė tuo metu dėvėjo kojines su rožinėmis kaukolytėmis... Taigi, derinys gavosi tiesiog puikus: metalas, rožinės kaukolytės ir Jėzus.

Dar vienas keistesnių atvejų - mes su folkmetalo projektu grojome Zarasų saloje vykusiame festivalyje. Ant scenos prasigroti mus kvietė gal tris kartus, tačiau to padaryti niekaip nepavykdavo, nes vos tik užlipdavom, nė nepradėjus groti – išvydavo.

Parepetuoti visgi reikėjo, taigi mums teko padaryti akustinę repeticiją su elektrinėmis gitaromis ant pievos: patys dainavom savo instrumentų partijas, nes prie nieko neprijungtos elektrinės gitaros, kaip žinia, neskamba.

„DELFI Gatvė“: ar turite daug gerbėjų?

Rimantas: tam tikrą kiekį gerbėjų, aišku, turiu, bet metalistai muziką paprastai vertina šiek tiek kritiškiau, negu priimta tai daryti popmuzikos scenoje.

Čia yra daug sunkiau iškovoti tam tikrą pripažinimą. Tam, kad tave pripažintų, tu turi groti ne tik energingai, tačiau ir būti gerai „įvaldęs“ savo instrumento techniką, be to, turi kurti originalią muziką…

„DELFI Gatvė“: kas kuria dainų žodžius?

Rimantas: su „Human Prototype“ būna įvairiai. Anksčiau visus žodžius kurdavau aš, bet paskutiniu metu man tai sunkiai sekasi. Matyt todėl, kad pastaruoju metu labiau užsiimu muzika, ir nebėra nei laiko, nei noro žodžius rašyti.

Kartais dainų žodžiams naudojam kai kurių poetų poemas, o kartais – grupės draugų sukurtus tekstus. Jei konkrečiau dėl poetų – pavyzdžiui, turim vieną „gabalą“, sukurtą pagal H. Philips Lovecraft poemą „Funghi From Yuggoth“. Sakyčiau, tai pats geriausias mūsų gabalas.

„DELFI Gatvė“: kada planuojate išleisti CD?

Rimantas: atsakymas labai paprastas - tada, kai įrašysim. O kada įrašysim..? Na, manau, kitų metų pradžioje bent vienos grupės demonstracinis įrašas turėtų pasirodyti.

„DELFI Gatvė“: kaip spėji suderinti tiek veiklos?

Rimantas: labai sunkus klausimas... Tiesą sakant, nė pats nežinau. Šiaip, turbūt, su veiklos derinimu yra taip: labai retai ta veikla būna visa iš karto. Vienu metu labiau rašau muziką, po to – intensyviau repetuoju su viena grupe, paskui – su kita… Tada su pirmąja koncertuoju, tuomet imu repetuoti su trečiąja ir panašiai. Žinoma, nebūtinai šia eilės tvarka.

„DELFI Gatvė“: kokie tavo ateities planai?

Rimantas: na, artimiausiu metu planuoju baigti muzikos mokyklą, tada – šiaip mokyklą. Taip pat planuoju ir toliau dirbti su grupėmis, bei individualiai mokytis groti ir parašyti nemažai muzikos.

Ką veiksiu baigęs mokyklą, dar nežinau, nes, rodos, galėčiau veikti daug ką. Pažymiai geri, galėčiau Lietuvoje stoti bet kur. Bet nė nežinau, ką pasirinkti, nes daugelis dalykų tiesiog netraukia, o, tarkim, stoti į muziką Lietuvoje yra pakankamai neperspektyvu.

Aš daugiausia domiuosi nepopuliaria muzika, iš to pragyventi būtų net ne sunku, o tiesiog neįmanoma.

Labiausiai, visgi, norėčiau stoti į garso režisūrą, bet dėl to dar taip pat abejoju. Ateičiai labai aiškių planų dar neturiu, tik tikiuosi, jog iš Lietuvos išvažiuoti neteks.

„DELFI Gatvė“: ar turi sektiną pavyzdį – grupę, į kurią bandai lygiuotis?

Rimantas: iš tikrųjų atsakyti gan sudėtinga. Viena vertus tų sektinų pavyzdžių yra begalės, kita - lyg ir nesinori išvis kuo nors sekti. Tačiau jei reiktų pasirinkti vieną pavyzdį, tai būtų grupė „Pain of Salvation“.

Rimanto internetinį puslapį rasite

  • čia

  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis