Sigutė Ach: "Kiekvienam žmogui yra duoti keli komplektai sparnų"

Vieną pavakare susitariau susitikti su žinoma atvirukų kūrėja Sigute Ach. Užsisakiusi gan egzotiškai pasirodžiusios šaltalankių arbatos, netrukus sulaukiau pačios Sigutės. “Jaunatviška, guvi moteris su įdomia ir įmantria šukuosena,” – pamaniau aš. Tačiau kuo ilgiau kalbėjomės, tuo mielesnis ir nuoširdesnis žmogus ji man atrodė. Neeilinė asmenybė. Ach...

Laiminga vaikystė

„Aš turbūt iš tų vaikų, kurie gali pasidžiaugti turėję ramią vaikystę. Buvau uždaras, gal savotiškai keistas, nepastebėtas vaikas. Ne blogąja prasme nepastebėtas, o tiesiog paliktas ramybėje su savo fantazija, pasauliu. Aš mieliau rinkdavausi ne žaislus, siuvinėjimą ar mezgimą, kas man visai nesisekė, o kaip tik kažkokius klijavimus, konstravimus, paišymus. Jau vėliau, nuo penktos ar šeštos klasės, šeimoje aš buvau tas vaikas, kuris gamindavo atvirukus visiems artimiesiems. Tuo metu buvo labai populiaru siųsti visiems atvirukus,“ – pasakoja Sigutė.

Kūrybinis kelias – nuo atvirukų iki keramikos

Sigutė: „Iš pradžių man tiesiog patiko tai daryti. Tuo metu aš neturėjau tokios informacijos. Mano mamai labai patiko Krasauskas. Tad aš turėjau progą vartyti jo albumus, nes mama visus juos turėjo. Vėliau dar Bitstrupas, nes šeimoje buvo didelė Bistrupo knyga. Man tai irgi buvo savotiškas linijos mokytojas.

Vėliau mano kūrybinis kelias pasisuko į keramiką. Aš ilgus metus save siejau su moliu ir net su jo etnografine kilme. Man labai patiko Dalmanto filosofija ir aš kiek galėjau, ja rėmiausi.

Mano ankstyva jaunystė praėjo kaip tik Atgimimo metais: tuo metu visi vaikščiojom su tautiniais sijonais ir labai buvo įdomu viskas, ką lietuviai darė iki okupacijos. Buvo kažkoks momentas, kai reikėjo užpildyti tas spragas, kurios buvo draudžiamos.

Atgimusi tauta ir Janušas

„Viskas, kas buvo susiję su nacionalinėm, etno šaknim - tai man buvo labai svarbu. Iš vakarų besiskverbianti kultūra nepadarė įtakos, mat, kai ji pradėjo sklisti, mano stilius jau buvo pakankamai susiformavęs.

Dvyliktoje klasėje mane pasiekė Janušo knygos, kurios man padarė didžiulį įspūdį. Jo knyga „Panama labai graži” piešta labai panašiu stiliumi, kaip piešiau aš.

Vėliau, kai jau vežiau parodas į Vokietiją, sulaikiau ne vieno komentaro, kad aš lyg ir mėgdžioju Janušą, nors tai yra netiesa. Tiesiog, matyt, mūsų kūrybiniai keliai sutapo, bet po to aš susidomėjau moteriška sesecija, o Janušas taip ir liko Janušas,“ – apie savo kūrybos kelius kalbėjo menininkė.

Atvirukas kaip „performansas“

Įdomu papasakoti, kad atvirukas yra kūrinys - tarsi „performansas“. Kuo jis panašus į „performansą“? Dabar visi sako – ai, „performansas“ - tai gyvasis menas, daroma tarsi grožio akcija, kuri vėliau, išsiskirsčius miniai, pasibaigia ir yra nekartojama. Juk nesvarbu – žiūrovas yra, ar jo nėra... Būtent tuo atvirukas ir yra įdomus, jis iš tikrųjų atsiduria minioje.

Atvirukas - tai nėra originalas, originalas yra mano nupieštas piešinys. Atvirukas yra antspaudas, jis atsiduria masinio susibūrimo vietose. Atvirukas atsiduria ant prekystalių. Jei atvirukas iš tikrųjų yra menas - jis atsiranda ten, kur menui ne vieta. Ten vieta prekėms, prekybai, bizniui. Ant prekystalio jis tampa preke.

Įsivaizduokit, Jūs stovit prieš trijų tūkstančių žmonių minią, kurie yra suinteresuoti apsipirkti, pasišnekėti, ką nori padaryti, tik galbūt tikrai yra nesurezonuoti tavimi.

Ir tu bandai per tris, ne, per puse sekundės (kartais tyrimai sako, kad kartais net mažiau nei per pusę sekundės) papasakoti, išspinduliuoti kažkokią informaciją, kuri patrauktų žmogaus dėmesį, kažką jam pasakytų.

O jeigu atvirukas yra apie tai, koks gražus yra pasaulis: “kaip gera yra gyventi šiame pasaulyje”, arba – “aš tau linkiu gerai jaustis savo gyvenime”. Ne taip paprasta yra tai pasakyti. Jis turi sušokti pusės sekundės šokį taip, kad jį suvoktų,“ – kalbėjo Sigutė Ach.

Atvirukas kaip dialogas

Aš sakau, kad jei atvirukas yra prekė, tai, žinoma, ji nori būti pasiekta, kad ją nupirktų. Bet atvirukas, bent jau - mano atvirukas, yra iš tikrųjų menas – pasakai, kad išgirstų. Atvirukas nėra menininko monologas. Monologas yra paveikslas. Tu kaip menininkas nupaišei paveikslą, pakabinai jį ant sienos arba galerijoje ir pasakoji apie tai, ką tu jauti, kaip tau buvo, kaip tau įvyko – tai yra tavo.

O atvirukas yra dialogas, nes tik tada, kai žmogus jį paims, jis "įvyks". Atvirukas yra skirtas tam, kad žmogus jį paimtų ir išlietų savo vidinę pusę, savo jausmus. Atvirukas yra tarsi inspiracija. Įsivaizduokit, tai labai "gyva" – stovi stende, vidury “Maximos” ir bando "inspiruoti" pro šalį einantį dešrų pirkti žmogų, ar ne?

Menas netikėtose vietoje

Sigutė: dažnas menininkas sako - “na, jau atvirukai - tai čia yra banalu, nutolimas nuo meno, tu vis tiek darai iš meno prekę, masinis tiražas sumažina jo vertę”. Bet aš sakau, kad tai menas netradicinėje vietoje.

Tos pačios akcijos dabar yra vykdomos Užupyje. Atvirukas yra pats pirmasis, galima sakyti, jog jis yra protėvis visų tų akcijų. Jis jau labai seniai buvo menas netradicinėse erdvėse. Dėl to man ši meno šaka yra įdomi, aš mėgstu gyvenime iššūkius ir neatsisakiau maištingo būdo.

Ko reikia atvirukui?

„Atvirukui reikia noro kalbėti su žiūrovu. Paveikslas nebūtinai nori užmegzti kontaktą su žiūrovu. Jis kartais būna rezultatas to, kad menininkas buvo įsimylėjęs, jis buvo patyręs kažką. O atvirukas jau yra istorija.

Kartais būna – nupaišai atviruką, bet tu junti, kad jis „neatlaikys“ tiražo, nes šis yra trys tūkstančiai. Atvirukas gali atrodyti labai gražus, išspausdintas vos šimto egzempliorių tiražu, gal dešimties, bet trys tūkstančiai – toks skaičius, kuris jį užmuš.

Atvirukas turi būti labai stiprus kūrinys, jeigu nori jį tiražuoti. O atvirukas, kuris bus sukurtas tiktai mamai arba tėtei ar draugei, ir jis nebus tiražuotas, jį galima daryti daug intymesnį, daug trapesnį,“ – surimtėjusi dėsto atvirukų „mama“.

Sakralinė serija

„Aš piešiu sparnuotas būtybes, žmogaus pakylėjimą. Dabar tie pavidalai pakrikštyti angelais. Žmogus, kuris yra įkvėptas, visada turi sparnus. Aš manau, kiekvienam žmogui yra duoti keli komplektai sparnų dėl viso pikto, jeigu vienas sparnas sudegtų ar suplyštų, ar sulūžtų.

Žmogui duota dar viena galimybė prisikelti iš pelenų. Ir aš paišau tuos sparnuotus žmones – žmones ir sparnus. Jie sujungti sudaro tą, ką mes suvokiame kaip angelus. Atvirukas it tylos oazė, suteikianti ramybę,“ – pasakoja Sigutė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis