Parduotas grožis

Ir visi trys mano nuotraukas įdėjo į viršelį!

Jas pamačiusi iškart paskambino modelių agentūros „Modilina“ vadovė Jolanta Sadauskienė: „Manau, galėtum tapti modeliu. Reiktų tave gyvai pamatyti.“

Taigi su tėčiu nuvažiavome į Kauną. Ten mane nufotografavo ir jau po savaitės sužinojau, kad kviečia dirbti į Japoniją! Visą vasarą su tėvais galvojome, ką daryti – vykti ar ne. Pagaliau nutarėm, kad vis tik skrisiu. Perskaičiau atsiųstą kontraktą. Sąlygos buvo griežtos: negalima eiti į vakarėlius, vėluoti į darbą, per daug dažytis, iššaukiančiai ar seksualiai rengtis, viešai kalbėti apie uždirbamus pinigus, kasdien reiks dirbti mažiausiai aštuonias valandas.“

Tik nepavydėkit...

„Mano kelionei į Japoniją pritarė tik keturi žmonės. Visi kiti rėkė prieš“, net mamą gąsdino: „Ką tu darai, kur išleidi savo vaiką.“ Tiesą sakant, manau, kad šitaip žmonės kalbėjo iš pavydo. Juk tiems, kurie manęs net nepažįsta, negali rūpėti mano saugumas ar ateitis. Tikriausiai galvojo: „kaip čia trylikametė Eglė skrenda į Japoniją dirbti modeliu“. (Nebijojai viena vykti į tokią tolimą šalį?) Su šeima ramiai apsvarstėm visas galimybes ir pasitikėjom agentūra.

Jolanta Sadauskienė papasakojo, kaip viskas vyksta: „Niekur nereikia klaidžioti – agentūros atstovai pasitinka oro uoste, į fotosesijas taip pat vykstama agentūros automobiliu, jei esi jauna, tave apgyvendina su vyresnėmis panelėmis. „

Mama labai pasitikėjo manimi ir Jolanta, todėl ir išleido. Labiausiai bijojau dėl mokslų. Jie man buvo viskas, be to, buvau dar tik aštuntokė ir nenorėjau, kad klasiokai pavydėtų. Labai bijau pavydo. Dėl to ir esu tokia kukli – nesistengiu per daug dažytis ar iššaukiančiai rengtis.

Man atrodo, kad pavydas – kažkas žiauraus. Mokykloje niekam nesakiau, kad išvažiuoju. Niekas nežinojo. Grįžau po dviejų mėnesių ir pradėjau mokytis dienom ir naktim.“



Jokių vakarėlių!

„Prieš išvykdama į Japoniją, mamai pažadėjau, kad neisiu į jokius vakarėlius, nors vakarėliai – neatsiejama modelio darbo dalis. Ten susipažįsti su fotografais, stilistais, klientais. Ką gali žinoti, gal pamatę tave vakarėlyje, pateiks gerą darbo pasiūlymą.

Mano kambario draugės – brazilė ir lietuvė – linksmintis eidavo kiekvieną naktį. Aš matydavau, kaip jos puošiasi, dažosi. Širdutė drebėjo – taip norėjau. O dabar džiaugiuosi. Kam trylikos metų bastytis po visokius vakarėlius? Nepradėjau gerti ar rūkyti, nors realiai galėjau daryti viską, ką norėjau.

Dabar esu patenkinta, kad susivaldžiau. Užtat turėjau daug darbo, fotosesijų. Trylikos metų fotografavausi su vestuvinėmis suknelėmis, apatinių drabužių katalogams, žurnalams.

Japonijoje pirmąkart užsidirbau. Labai džiaugiausi, kad galėsiu visiems parvežti lauktuvių. Oro uoste viską šlaviau nuo lentynų – lauktuvėms, ir išleidau beveik visą atlygį.“

Jau per sena?

„Grįžusi puoliau mokytis ir pamačiau, kad įmanoma suspėti. Tada ir prasidėjo: du mėnesiai Lietuvoje, du mėnesiai užsienyje ir taip iki dvyliktos klasės. Kai mokslų ir modelio darbo derinys tapo sunkiai įmanomas, nusprendžiau – modelio darbas yra laikinas, o išsilavinimas – visam gyvenimui.

(Tik nesakyk, kad dėl mokslų metei modelio karjerą…) Į ją dar nespjaunu. Studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete. Pirmąjį pusmetį pažiūrėsiu, kaip seksis, o paskui gal vėl pradėsiu dirbti, nes manęs vis dar laukia pasaulio madų sostinės.

Nors man tik aštuoniolika, kaip modelis jau jaučiuosi sena. Pavyzdžiui, Milane visos panelės trylikos ar keturiolikos metų. Jos plepa apie vakarėlius, vaikinus, makiažus, o aš į visa tai jau žiūriu kitaip.

Norisi jas pamokyti, pasakyti, kad į vakarėlius neitų, nes ryte reikia gražiai atrodyti. Visiems – ir panelėms, ir vaikinams – esu tarsi psichologė. Jeigu kas, visi pas Eglę. Tiek daug patirties įgijau, tiek šalių apkeliavau... Lankiausi Japonijoje, Taivane, Korėjoje, Kinijoje, Graikijoje, Filipinuose, Turkijoje, Monake, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje…“

Nenusirengs net už gerus pinigus

„Nuo vienuolikos rašau dienoraščius. Ten sugulę visi kelioniė įspėdžiai. Norėčiau išleisti knygą, nes jaučiu, kad į modelio darbą žiūriu kitaip negu dauguma. Kitos panelės mano, kad tai – tik maivymasis prieš fotokameras ir vakarėliai, o aš, jeigu jau ko nors imuosi, viską darau profesionaliai, į savo darbą žiūriu rimtai. Per šešerius darbo metus nebuvo nė vieno konflikto su fotografais. Su visais stengiuosi būti paprasta ir žmogiška.

Manau, nei dizaineriai, nei modeliai neturėtų "keltis". Niekada nesiskundžiu, kad šalta, peša plaukus ar makiažas nepatinka, nes suprantu, jog už tai gaunu pinigus. (O dažnai pasitaiko, kad makiažas nepatinka?) Būna. Būna, kad ir drabužiai visiškai nepriimtini.

(Be drabužių nepozavai?) Nuoga niekada nesifotografavau. Paryžiuje atsisakiau labai gero, pelningo pasiūlymo. Gerbiu save. Kodėl turėčiau fotografuotis nuoga, jei galiu ir su drabužiais? Nesmerkiu merginų, kurios tai daro, bet man pačiai to nereikia.“



Jai dėkojo Valentino

(Kokius savo darbus laikai sėkmingiausiais?) „Reklamavau „LG“ produkciją Korėjoje, „Coca-cola“ Turkijoje. Taip pat filmavausi labai garsaus Turkijos dainininko Emre‘o Altugo vaizdo klipe. Jis mane išsirinko iš kelių tūkstančių panelių.

Vieną vakarą paskambino mano vadovė Turkijoje ir pasiūlė atvažiuoti, nes Emre‘as Altugas niekaip nerado tinkamos merginos. Atvažiuoju – visi vyrai su kostiumais, panelės pasipuošusios, o aš su džinsais, paprasta maikute ir šlapiais plaukais.

Tai nesutrukdė laimėti. Mano nuotraukas spausdino Australijos ir Paryžiaus „Vogue“, vokiečių „Elle“. Milane tiesiogiai dirbau su „Valentino“ – mane išsirinko iš kokių penkių šimtų modelių.

Nepasakyčiau, kad Valentino paprastas ar šiltas, bet negaliu sakyti ir kad „pasikėlęs“. Valentino – dizaineris, aukštuomenė, elitas. Tai jaučiasi iš jo manierų, elgsenos. Bet apie jokį modelių žeminimą nėra nė kalbos – kiekvieną kartą, kai pasimatuodavau drabužį ir jam pademonstruodavau, jis padėkodavo.

Kai Paryžiuje reklamavau kvepalus, o Korėjoje – automobilius, savo veidą galėjau matyti ant autobusų. Didžiausias mano kaip modelio laimėjimas – „Fashion TV Beach Model Awards“, kur gavau pagrindinį prizą.

Į renginį vėlavau dešimt valandų. Visos panelės buvo jau davusios interviu, nusifotografavusios. Kai stilistas mane rengdamas pasakė, kad laimėsiu, net nusijuokiau. (Ką gavai dovanų?) „Swarovski“ koljė ir du didelius kristalus. Koljė segėjau per išleistuves. Lietuvoje daugiau nėra kur su ja eiti, o vestuvėms gi nelaikysi, be to, greitai tuoktis nesiruošiu.“

Du gyvenimai

(Ar nekyla noras sudalyvauti konkurse „Mis Lietuva“?) „Jokiu būdu. Aš esu kukli, nenoriu reikštis. Tokie konkursai man atrodo „supopsinti“. (Ką manai apie dabartinę gražiausią lietuvaitę?) Jurgita Jurkutė – labai gera mano draugė. Su ja dirbau modeliu Taivane ir Berlyne.

Neįsivaizduoju, kas geriau galėtų atstovauti Lietuvai už Jurgitą. (Nesijauti neįvertinta Lietuvoje?) Man dėmesio tikrai netrūksta. Esu nemažai pasiekusi, bet nesijaučiu kokia nors įžymybe.

Nuo trylikos gyvenu du gyvenimus – Lietuvoje ir užsienyje. Milane ar Paryžiuje visada turėjau atrodyti elegantiškai, susišukuoti, pasidažyti, bendrauti su fotografais, klientais, būti pasitempusi, galvoti, ką sakau, kad visiems patikčiau.

Kai grįždavau namo, visą makiažą mesdavau į šalį. Picos, „klasiokai“, geriausios draugės, filmai – visiškai kitas gyvenimas. Grįžus būdavo keista bendrauti su „klasiokais“. Pagal savo amžių buvau daug patyrusi, mačiusi pasaulio, užsidirbusi savų pinigų, galėjau sau daugiau leisti.

Nejaučiau klasiokų pavydo, bet bijojau atrodyti „pasikėlusi“, nes Milane ar Paryžiuje tikrai nekalbėdavau tokiomis temomis kaip Lietuvoje su draugais. (Apie ką kalbėdavai Paryžiuje?) Apie vakarėlius, populiarius stilistus, naujausias kolekcijas, kvepalus. Jei esi modelis, visa tai tau aktualu.“

Dietoms – ne!

(Dietų nesilaikai?) „Niekada. Negaliu pakęsti nusistovėjusių stereotipų: manekenė turi būti anoreksikė arba bulimikė. Todėl ir noriu parašyti knygą – parodyti kitą modelio gyvenimo pusę.

Per savo karjerą sutikau tūkstančius panelių, iš jų visų buvo tik kelios, turinčios mitybos sutrikimų. Manekenė turi būti liekna natūraliai. Mes valgydavom ir picas, ir pyragus.

(O teisybė, kad dauguma manekeniė kvailos?) Tiesą sakant, visokių yra. Sutikau labai nedaug merginų, norinčių mokytis, ko nors siekti ne mados srityje. Gal tik kelias. Visai jas suprantu – iš tikrųjų sunku suderinti mokslus ir modelio karjerą. Tikiuosi, man pasiseks. Reikia kurti ateitį, nes neįsivaizduoju savęs dvidešimt šešerių, dirbančios manekene.“

Prie stalo su Cavalli

(Apie save apkalbų negirdi?) „Tikriausiai tam nesuteikiu pagrindo – nei per daug išsipuošusi vaikštau po kavines, nei prabrangiai rengiuosi. (Bet tikriausiai turėtum kuo pasigirti...) Aš net neturiu brangių drabužių. Man jų nereikia, nors tikrai galėčiau nusipirkti. Užtenka tų, kuriuos demonstruoju.

Taivanyje pasirodžiau su labai brangiais papuošalais. Tada apsaugininkai mus net į tualetą lydėjo, kad nieko neatsitiktų. Milane yra Roberto Cavalli klubas, su dizaineriu sėdėjome prie vieno staliuko.

Per daug į kalbas nesileidome, bet labai geras jausmas, kai prie tavęs sėdi tikra žvaigždė. Taivanyje buvau ir Craigo Davido VIP vakarėlyje. Jis labai paprastas žmogus, kartu šokom pusę nakties. (Tai gal kabino tave?) Ne. Tai buvo paprastas draugiškumas.“

„Šešiolikos tėčiui nupirkau automobilį“

(Dabar netrūksta kelionių ir žvaigždžių vakarėlių?) „Trūksta. Dvyliktoje klasėje kelis kartus skridau į Šveicariją, Paryžių, Berlyną fotografuotis, bet kelionės truko keletą dienų, kad nepraleisčiau daug pamokų. Džiaugiausi būdama Lietuvoje.

Buvau labai pasiilgusi paprasto gyvenimo, kai valgai nesąmones, eini kasdien į mokyklą, esi rami.

Nuo trylikos metų gyvenau „bėgime“, neįsivaizduoju, kaip labiau galima skubėti. Neturėjau nė minutės laisvo laiko. (Tai turbūt daug pinigų gaudavai, jei tiek dirbai?) Apie pinigus kalbėti man negalima. Galiu pasakyti tik tiek, kad praėjusią vasarą mamai padovanojau kelionę į Paryžių, o kai man sukako šešiolika, tėčiui nupirkau beveik naują automobilį.

Tėvams ir geriausiems draugams man visiškai nieko negaila. Galėčiau vaikščioti su Cavalli džinsais ar Versace kailinukais, bet visus pinigus atidėjau mokslams. (Tikriausiai tėvai labai tavimi didžiuojasi?) Manau, kad taip. Ypač tėtis. Jis mane labai vertina, jam įdomios ir nuotraukos, ir mano įspūdžiai, jis viską nori žinoti, renka žurnalų iškarpas.

Tėtis dirba Olandijoje, todėl retokai matomės. Mama mokytojauja Ukmergės vidurinėje, dar turiu aštuonerių metų broliuką. (O vaikiną turi?) Ne, esu laisva. Net neįsivaizduoju, kad galėčiau su kuo nors draugauti.

Esu be galo išranki: kai pamatau vaikiną, visą nuskenuoju, randu kelis pliusus ir daugybę minusų. Gal kada nors šis požiūris pasikeis. Su tokiais gražiais vaikinais esu dirbusi!.. Bet kai esu užsienyje, neleidžiu sau įsimylėti, kad ir kaip norisi. Suprantu, kad greitai išvažiuosiu ir tą žmogų teks pamiršti.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis