17-metė Teklė Kavtaradzė - dviejų knygų autorė

Teklė Kavtradzė būdama 14 metų parašė pirmąją savo knygą „Nespalvota”, kurią leidykla „Tyto Alba” išleido po metų. Daugelis spėliojo ar tai - tik mažos mergaitės kaprizas, ar tikrasis talentas? Nepraėjus nė dviem metam, Teklė skeptikams nušluostė nosis - knygynų lentynose pasirodė dar vienas jos „kūdikis”, pavadinimu „Basomis po naktinį miestą”.

DELFI Gatvė: kaip 14-kos metų mergina sugalvojo parašyti knygą?

Teklė: pats rašymas man tarsi įaugęs. Nežinau nei kaip, nei kodėl. Man neišeina nerašyti... Pati knygos idėja, manau, formavosi nuo mažens. Mama mums su sese dažnai skaitydavo knygas, todėl iš pradžių tiesiog bandžiau mėgdžioti kažką, o po to net nepastebėjau, kaip ėmiau kurti pati. Galėčiau ieškoti tikrosios rašymo priežasties, bet manau neverta – tai "ateina" iš mano vidaus.

Kai buvau dar mažesnė, jau rašiau istorijėles. Gal tai skamba keistai, bet man seniai atrodė, kad kažkada tai bus – parašysiu knygą. Jaučiau, kaip aš to noriu ir kad man to reikia.

DELFI Gatvė: kaip gimė pirmoji knyga „Nespalvota“?

Teklė: ta knyga gimė iš daugybės bandymų, sakyčiau palaipsniui. Ne kartą pradėdavau rašyti ir pagalvodavau „ooo“ - tai kažkas ypatingo, gal tai jau knygos užuomazga? Tačiau prabėgdavo pora savaičių, ir viskas atrodydavo visai kitaip – jau nebe taip žavingai.

Kai pradėjau rašyti pirmąją knygą, iki paskutinės minutės nežinojau, kad tai - jau ta lauktoji knyga, tik tikėjausi.

Tos istorijos, romano, pradžia gimė labai netikėtai, prieš tai ji tik kaupėsi, brendo. Kai rašiau, iki pat pabaigos bijojau, kad vėliau atsivertusi knygą nenusivilsiu ir pati sau pasakysiu „o ne, juk pradžioje atrodė taip fainai“.



DELFI Gatvė: kaip sureagavo bendraamžiai, kai sužinojo, kad knygas rašai?

Teklė: bendraamžiai sureagavo ir regauoja skirtingai. Galbūt tai juos kiek stebina, bet man rodos, kad mano kūrybą jie priima natūraliai ir paprastai.

DELFI Gatvė: kai išleidai knygą, ar pasikeitė santykiai su draugais, aplinkiniais?

Teklė: nebuvo jokio didelio pokyčio. Daugelių žmonių nuomonės apie knygą dar iki šiol nežinau. Juk išleidus knygą, nepasikeitė viskas per vieną dieną, aplinkiniai apie tai sužinojo palaipsniui. Nors parašyti knygą 14 metų nėra labai įprasta mūsų visuomenėje.

DELFI Gatvė: o mokykloje lituanistai nepastebėjo tavo neįprastų rašymo gabumų?

Teklė: jokio ypatingo dėmesio iš mokytojų tikrai nesulaukiau. Nebuvo progų pasižymėti lietuvių kalbos pamokoje, arba aš tiesiog nenorėjau. Man rašymas mokykloje ir rašymas sau yra du atskiri dalykai.

DELFI Gatvė: ar pati po savo knygos leidimo skaitei ją, kiek kartų?

Teklė: mhm ...Bandžiau skaityti, bent jau kažką panašaus daryti. Man skaityti ją be galo sunku. Nepasakyčiau, kad kažkas „kliūna“, ar parašiau kažkokias nesąmones, ne, tiesiog laikau tai praėjusiu etapu.

Kartais jaučiuosi labai neteisinga savo pirmosios knygos atžvilgiu, juk knyga yra lyg kūdikėlis, tu ją puoselėji, augini savyje - tai kokia gi aš tada mama? Nevykėlė?

Dabar stengiuosi į ją pažiūrėt kitu žvilgsniu, pamilti „Nespalvotą“.



DELFI Gatvė: kiek knygoje atskleidei savo asmeninio gyvenimo?

Teklė: neatskleidžiau, nebent personažuose... Aišku, turi būti bent kažkoks mažytis ryšys, juk į knygą įdedi dalelę savęs. Tiesą pasakius, parašiusi antrąją knygą supratau, kad joje daug daugiau „manęs“, nei pirmojoje.

Man niekada neatrodė įdomu rašyti knygą apie save. Labiau mėgstu išgalvotas istorijas. Būna, skaitau iš naujo, ką parašiau ir suabejoju, ar tas veikėjas taip tikrai galėtų pasakyti - jei reikia pataisau.

Nesistengiu tapatinti situacijų ir veikėjų su realiais gyvenimo įvykiais ar žmonėmis, net atvirkščiai - noriu sugalvot kažką naujo ir įdomaus net ir sau pačiai.

DELFI Gatvė: kaip sugalvojai parašyti antrąją knygą „Basomis po naktinį miestą“?

Teklė: negaliu sakyti, kad ėmiau ir sugalvojau. Praėjo kažkiek laiko, manyje viskas kaupėsi, brendo - pajutau , kad atėjo laikas.

DELFI Gatvė: kuo skiriasi pirmoji ir antroji knygos?

Teklė: jos absoliučiai skirtingos! Stilius pakito, ir esmė visiškai kita. Antroje knygoje stengiausi aprašyti daugiau, joje, kaip sakiau, „daugiau manęs“.

DELFI Gatvė: kaip apibudintum savo knygų siužetus?

Teklė: negaliu apibudinti savo knygų siužetų. Man tai nepatinka ir yra per sunku. Ką čia bepridėsi, reikia paskaityti...

DELFI Gatvė: gal turi mėgiamiausią rašytoją?

Teklė: visada sunku atsakyti į šitą klausimą. Manau turi perskaityt ne vieną kokio nors rašytojo knygą, kad galėtum vadinti jį mėgstamiausiu. Žinau, kad vienintelis rašytojas, kuriuo galima žavėtis, perskaičius tik vieną jo knygą, yra Antuanas de Sent-Egziuperi. „Mažasis princas“ yra tikrai nuostabi knyga. Be to dar labai pamilau Joną Meką, neseniai pradėjau skaityti jo kūrinius ir labai susižavėjau.



DELFI Gatvė: ką nori pasakyti skaitytojams savo kūryba. Ar tikėtis kitos knygos?

Teklė: savo kūryba noriu pasakyti tai, ką paprastais žodžiais paaiškinti nelabai įmanoma. Bet... Aš sakau, kad saulė visada pakyla. Kaip Bitlų dainoj „Here comes the sun“. Kad ir kas, kad ir kaip... Saulė ateina.

Sakau, kad mes esame vieni kitiems reikalingi, kad gyvenimas yra stebuklas, ir kad visa, kas vyksta, kuriame patys, gyvenimą turime "sugerti".

Nežinau, ką pasakyti apie dar vieną knygą, todėl susilaikysiu. Dievas turi savo planą, aš laukiu, bus matyti.

DELFI Gatvė: kokie Tavo planai ateičiai?

Teklė: laimingai gyventi... O jei rimčiau, vienintelis dalykas, su kuo norėčiau sieti savo ateitį, yra teatras. Negaliu pasakyti, kas bus rytoj ar po metų, gal užsimanysiu ko kito.

DELFI Gatvė: apie ką paprastai svajoji?

Teklė: net nebežinau, kaip ten yra su svajonėm, nes viskas, kas vyksta –tai gyvenimas, pilnas saulės. Laimingiausias, koks gali būti. Svajoju apie tai, kad gyvenimas toliau būtų šviesa ir kad aš ne šiaip sau būčiau, o kitiems šviesčiau, mokėčiau padėti ir pripildyti kitus žmones.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis