Julija - gera mergaitė, kuri meluoja tėvams

Grupės „4 Fun“ atlikėja Julija Ritčik vaikystėje buvo gera mergaitė. Mokykloje išdaigų nekrėsdavo, mokyklą baigė aukso medaliu. Bet atlikėja vaikiną turėjo jau darželyje, o paskui kiekvieną vasarą sutikdavo vasaros stovykloje vis naują draugą. Taip pat mergina meluodavo tėvams, bet vis nesėkmingai.

DELFI Gatvė: kokia buvai vaikystėje?

Julija: labai aktyvi, gerai mokiausi, buvau judri - labai mėgdavau lakstyti su kiemo draugėmis bei draugais po aplinkinius kiemus, laipioti garažų stogais, tvorom.

DELFI Gatvė: kokią išdaigą esi iškrėtusi mokykloje?

Julija: beveik jokių – net iš pamokų nebuvau nei karto pabėgusi (neskaičiuojant atvejų, kai galima buvo prisidengti oficialiomis progomis kaip repeticijos arba koncertai muzikos mokykloje).

Tik kokioj ketvirtoj klasėj buvo laikotarpis, kai sėkmingai neidavau į muzikos pamokas porą savaičių, apsimesdama, kad blogai jaučiuosi, (tiesiog eidavau pasivaikščioti į miestą), kol tėvai apie tai nesužinojo…

DELFI Gatvė: kurie dalykai sekėsi mokykloje?

Julija: visi. Baigiau mokyklą su aukso medaliu (tai yra, kai iš visų dalykų gauni “labai gerą” įvertinimą, nors, be abejo, visų nemokėjau vienodai gerai – tiesiog palaikydavau “lygį”). Labai mėgdavau kalbas ir matematiką. Bet biologijos ir chemijos nemėgdavau.

DELFI Gatvė: ar esi melavusi tėvams?

Julija: aišku, esu. Tik kažkodėl mano gudrybės greitai buvo atskleidžiamos, o tada jau būdavo labai gėda ir nesmagu.

DELFI Gatvė: ar gali papasakoti apie savo pirmąją meilę?

Julija: na, pirmą kartą „kavalierių“ turėjau jau darželyje, po to visada turėdavau gerbėjų vasaros stovykloje. Nuo pirmos iki šeštos klasės buvau įsimylėjusi dviem metais vyresni berniuką iš mano kiemo bei mokyklos, mes net kuri laiką draugavome – jis mane ant savo dviračio bagažinės vežiojo.

Na, o tikra pirmoji meilė aplankė prieš mokyklos pabaigą, kai buvo šešiolika. Tai buvo vaikinas iš mano mokyklos, mes labai gražiai draugavome keletą metų, tačiau po to išsiskyrėme. Nepaisant to likome bičiuliais ir bendraujame iki šiol.

DELFI Gatvė: kuo svajojai būti vaikystėje?

Julija: kai žaisdavau, tai įsivaizduodavau save princese. Darželyje sakiau, kad noriu būti gydytoja. Man buvo patariama profesionaliai mokytis muzikos, bet, matyt, fortepijonas, kurio specialybę baigiau muzikos mokykloje, nebuvo mano instrumentas.

O dainuoti buvo įprasta, kaip kvėpuoti, tad aš net nemaniau, kad tai gali būti profesija – man vaikystėje atrodė, kad profesiją reikia rinktis tokią, kur turėtum įveikti daug sunkumų ir sunkiai dirbti.

Štai po mokyklos ir pasirinkau matematikos studijas, o baigusi niekada nedirbau pagal tą specialybę.

DELFI Gatvė: kokios tavo savybės padėjo tau užlipti ant scenos?

Julija: muzikantai mėgsta sakyti “Jei gali nedainuoti ir negroti – nedainuok ir negrok”. Aš akivaizdžiai esu iš tų, kurie negali. Kai tai suvokiau, niekada nebeturėjau abejonių, kad noriu tuo užsiimti.

DELFI Gatvė: koks buvo tavo pirmasis koncertas?

Julija: jei turite galvoje pirmą viešą pasirodymą – tai buvo prieš 13 metų, “Tauro kalno galerijos” muzikiniame klube, kur atėjau į grupės “Road band” koncertą pasiklausyti jų grojamų dainų (nes man siūlė pabandyti įrašyti pritariamą vokalą kelioms jų naujoms dainoms).

Aleksandras koncerto metu man linktelėjo galva, kur yra tos naujos dainos, o koncerto pabaigoje, kai publika prašė pakartoti vieną tu dainų, jis pasiūlė man užlipti ant scenos ir pritarti – ką aš ir padariau.

Už mėnesio jau dalyvavau su “Acoustic trio” (A. Belkinas, V. Jutas ir aš) Panevėžio “Sing Jazz” festivalyje, kur ne tik pritariau, bet ir atlikau kelias solines dainas – tai jau buvo pirmas rimtas viešas pasirodymas.

DELFI Gatvė: koks linksmiausias nuotykis buvo ant scenos?

Julija: vieną vasarą Birštone grojome su “Road band” miesto šventėje, o tais metais ten prisiveisė tiek mašalų, kad jais buvo aplipusios visos scenos sienos (mat jie skrido į scenos šviesas), visi scenoje esantys žmonės nuo jos nulipdavo padengti mašalų sluoksniu (ypač plaukai), o jau kiek jų spėjom praryti dainuodami, sunku pasakyti. Scenoje buvo nelengva ištverti, bet prisiminti linksma.

DELFI Gatvė: ką manai apie pramogų pasaulį?

Julija: jame yra daug “tuščių” dalykų, bet pasitaiko ir įdomių. Jis siūlo mums tai, ko nori dauguma, tai, manyčiau, mes turime patys atsirinkti, ką vartoti, o ko vengti.

DELFI Gatvė: kokie žmonės ten yra?

Julija: tokie ir žmonės – yra tokių, kuriems svarbiausia yra būti pastebėtiems, yra tų, kurie racionaliai moka parduoti savo “prekę” ir užsidirbti nemažai pinigų, yra tų, kurie turi, ką pasakyti ir moka tą padaryti įdomiai.

DELFI Gatvė: koks turi būti vaikinas, ar mergina, kuris nori tapti garsiu žmogumi?

Julija: nežinau recepto. Man visada imponuoja tie, kurių pagrindinis tikslas yra kažką nuveikti, įgyvendinti savo kūrybines mintis, o ne tiesiog “tapti įžymybe”. Tie kurie turi tikslą, tiesiog turi atkakliai jo siekti ir tikėti savimi.

DELFI Gatvė: ar daug turi draugų? Kaip atsirenki draugus?

Julija: nei daug, nei mažai – tikrais ir artimais draugais galėčiau pavadinti kelis, tačiau turiu nemažai gerų bičiulių. Renkuosi žmones, kuriais galiu pasitikėt taip pat, kaip jie gali pasitikėti manimi, su kuriais turiu, apie ką kalbėti ir galiu diskutuoti, o ne ginčytis.

DELFI Gatvė: su kokiu žmogumi nebendrautum?

Julija: su agresyviu, netolerantišku, tokiu, kuris mato tik save, kuriam patinka skaudinti kitus.

Parašyk Redakcijai