Pėsčia 900 kilometrų arba piligrimė be nuodėmės

Vien tam, kad galėtų pamatyti šv. Jokūbo palaikus ir Atlanto vandenyną.

Studentauti – į vienuolyną

„Baigusi vidurinę Panevėžyje, įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą ir iš draugės išgirdau apie tokį specialų projektą. Merginos gali metus gyventi vienuolyne. Tikslas – suprasti, kas yra krikščioniškas bendruomeninis gyvenimas. (Į Vilnių visi lekia linksmintis, o tu – kone į kalėjimą...)

Aš ne įžadų ten ėjau duoti. Nesu pamaldi, į bažnyčią užsuku kartą per metus. Vienuolynas man reiškė naują patirtį. (Kaip reagavo aplinkiniai?) Kai kurie draugai pirštą prie smilkinio sukiojo ir manė, kad išprotėjau, bet paskui aprimo. Žino, kad iš manęs visko galima laukti."

Gražuolės juodais apdarais

„Atvykau į didelį namą ant Šeškinės kalno (tai – „ Šv. Marijos dangun ėmimo vienuolynas“), kuriame viskas įrengta labai šiuolaikiškai. Viršutiniame aukšte, arčiau dangaus, gyveno vienuolės, apatiniame – mes.

Gavau jaukų kambarį, kuriuo dalijausi su tokia menininke. Turėjau raktą, todėl galėjau išeiti ir grįžti, kada tik panorėjusi. Būdavo, iš diskotekos parsirandu trečią ryto ir tyliai sėlinu į savo kambarį, kad kitų merginų neprikelčiau. (Bendraudama su vienuolėmis nejautei įtampos?)

Jos mane pribloškė modernumu: ir fleitomis, ir gitaromis groja, automobiliais važinėja, apie kompus nusimano kaip tiktos profės, dalis mokytojomis, dėstytojomis dirba, buvo ir žurnalisčių. Su jomis gali diskutuoti ne tik apie Dievulį, bet ir apie seksą, bernus. (Bet ką tau sena moterėlė, neturėdama praktikos intymioje srityje gali patarti?) Jos viskuo labai domisi. Ir nebūtinai senos.

Dalis merginų visiškai jaunutės! Ir galiu paneigti mitą, kad vienuolystės kelią renkasi nesimpatiškos panelės. Ten tokių gražių buvo, kad bet kuriai fifai pavydas sukiltų! (O kokie įsipareigojimai vienuolyne?) Jei norėdavau, prieš miegą eidavau melstis ir giedoti su vienuolėmis. Tai buvo neprivaloma, bet labai patiko.

O pagrindinis ir būtinas reikalavimas – vieną valandą per savaitę savanoriauti. Pasirinkau darbą su neįgaliais vaikais ir ten prasėdėdavau begales laiko. Būdavo taip gera save išdalyti jiems, aš tokia pilna jausdavausi! Vienuolyne daug skaičiau, rijau psichologines knygas, tokias kaip Ričardo Bacho ar Paulo Coelho kūryba. Šiek tiek dirbau administratore fotografijos studijoje."

Psichuškė Anglijoje

„Po vienuolyno nusprendžiau važiuoti į Angliją padirbėti tris mėnesius. Maniau, susitaupysiu pinigų, nusipirksiu savo svajonę – motociklą. Neturėjau jokių pažinčių, angliškai kalbėjau vidutiniškai. Tačiau pasisekė – Mančesteryje tarsi per stebuklą gavau gerą darbą psichiatrinėje ligoninėje, matyt, padėjo praktika su neįgaliaisiais.

Sekėsi taip gerai, tad Britanijoje pasilikau ilgesniam laikui, įstojau į koledžą mokytis anglų kalbos. Darbas, patiko, ypač iš pradžių, bet vėliau nuo ligonių su psichikos sutrikimais ėmė važiuoti stogas.

Ta aplinka veikia... Jauni žmonės, o dėl ligos net vaikščioti negali – tik guli ir žiūri į lubas. Arba daro nesąmones, kalba su kitu pasauliu, „isterikuoja”. Tai paskui įsidarbinau restorane administratore."

Dievas davė ženklą

„Kai gyvenimas nusistovėjo, į rankas pakliuvo Paulo Coelho knyga „Piligrimas", kurioje rašytojas pasakoja apie jo gyvenimą pakeitusią kelionę. Camino de Santiago – tai piligrimų kelias į Santiago de Compostela miestą Ispanijoje, kur didingoje katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai.

Tai yra piligrimystės tikslas, tačiau kai kurie keliautojai pėdina dar toliau – apie100 km iki Finisteros (iki Amerikos atradimo šis miestas buvo laikomas Žemės kraštu), kad pasiimtų iš jūros piligrimystės įrodymą – kriauklę.

Perskaičiau ir užsinorėjau tai patirti. Aišku, kilo daug abejonių... Prašiau Dievo atsiųsti akivaizdų ženklą ir jis tai padarė! (Kaipgi?) Šią vasarą liepos mėnesį atvykau į gimtąjį Panevėžį. Kažkas tarsi pastūmėjo užsukti į bažnyčią. Jos prieangyje susidūriau su ašarojančia senute. Priėjau, apkabinau ir paguodžiau.

Ji padėkojo, paklausė, ko atėjau į Dievo namus. Papasakojau apie dvejones dėl piligriminio žygio, o ji sako: „Mano draugė netoli piligrimų kelio gyvena, duosiu adresą, galėsi apsistoti pas ją." Toks sutapimas! Kiek Lietuvoje močiučių, kurios Ispanijoje draugių turi?"

Planas: 800 km per 33 dienas

„Apsisprendžiau keliauti rugsėjį, nes tada mažiau turistų, ir iš karto nusipirkau lėktuvo bilietus. Išsirinkau atkarpą, kuri prasideda prie Ispanijos-Prancūzijos sienos ir apie 800 km vingiuoja šiaurine Ispanijos dalimi. Iš akies nusprendžiau, kad šį atstumą įveiksiu per 33 dienas. (Draugų į žygį nekvietei?) Jokiu būdu!

Šį kelią žmogus turi įveikti vienas, nes tik tada patirs tikrą piligrimystės skonį. (O ką pasiėmei į kelionę?) Kuprinėje ilsėjosi minimalus daiktų kiekis: fotoaparatas, maikutė, kelnės, megztukas, kojinės, apatiniai, dienoraštis, rašiklis, mažas buteliukas šampūno, dantų pasta su šepetėliu ir miegmaišis. Viskas svėrė tik 6 kilogramus."

Piligrimo dokumentai

"St. Jean Pied de Port miestelyje, kuris ir buvo mano kelio pradžia, nuėjau į būstinę pasiimti paso, pažymėto piligrimų ženklu – kriaukle. Tai dokumentas, kuris specialiu antspaudu pažymimas kiekviename poste ir yra įrodymas, kad iš tiesų nukeliavai vieną ar kitą atstumą ir turi teisę galutinėje stotelėje gauti specialų piligrimo diplomą.

Be to, su šiuo pasu galima vos už 20 litų pernakvoti piligrimų nakvynės namuose "Albergoe". (Kaip jie atrodo?) Būna geresnių, net su baseinais ir kavinėmis, tačiau kai kurie primena benamių prieglaudas.

Bet kokiu atveju tai tikras išganymas, mat be jų tektų arba brangiai nuomotis ir taip perpildytų viešbučių kambarius, arba nenusiprausus su miegmaišiu kristi į pakrūmę.

Dar gavau kelionės žemėlapiuką su rekomenduojamų kasdien nueiti kilometrų skaičiumi ir pakeliui pasitaikančiais miesteliais."

Nakvynė pas milijonierių

„Tuo, kad piligrimų yra be galo daug, įsitikinau jau pirmąjį vakarą. Apėjau miestelį ir neradau nė vienos laisvos vietos nakvynės namuose. Tada nuėjau iki pirmo pasitaikiusio namo ir pasibeldžiau. Duris atidarė linksmas senukas, iš viso nekalbantis angliškai. O aš nė mur mur prancūziškai ir tik vos vos ispaniškai. Tačiau jis, mane pamatęs, be galo džiaugėsi ir pakvietė vidun.

Paruošė skanią vakarienę, skyrė kambarį nakvynei. Jo namai dvelkė prabanga – antikvariniai baldai atrodė kaip iš karaliaus rūmų. Kitą rytą pusiau gestais, pusiau mikčiodama išsiaiškinau, kad jis garsus prancūzų disko metikas, jau senokai išėjęs į pensiją ir laukiantis, kol jį aplankys dukros arba tokie piligrimai, kaip aš. Padėkojau už viską (pinigų iš manęs jis neėmė) ir leidausi į kelią."

Pirma diena...

„Buvo rugsėjo 11-oji. Šią dieną, kaip ir visą pirmąją savaitę, mane lydėjo karštis (apie 25 laipsniai šilumos) ir saulė. Iš karto teko sudėtingas kelias į kalną. O juk nesu atletiška, sporto salę lankau labai retai. Minios piligrimų buriavosi kelyje, kavinėse ir vienas kitam šaukė "Bueno camino" ("Gero kelio", isp.)

Truputį erzino ant kiekvieno kampo parduodami piligrimų atributai: lazda, kriauklelės, apsiaustai. Net iš tokio svarbaus įvykio yra daromas biznis ir popsas.

Iš kitos pusės, dėl to šių dienų piligrimams lengviau – jie turi daugiau vietų, kur pailsėti, labai dažnai rasdavau nukreipiančias nuorodas (kartais net ant akmenų ar medžių) ir specialius stendus, paaiškinančius kiek kilometrų liko iki tikslo."

...ir pirmieji vargai

„Prakaitas upeliais tekėti ėmė jau po pusvalandžio kopimo. Tai buvo viena sunkiausių kelionės dienų. Nuėjau 27 km (panašius atstumus Viktorija nueidavo kas dieną) ir visiškai nusivariau nuo kojų.

Protarpiais norėdavosi vemti ar verkti, o gerti – beveik visada. Valgyti su savimi pasiėmusi nebuvau, tai tuščiu skrandžiu pėdinau iki septintos val. vakaro, kol atsidūriau piligrimų namuose (pakeliui nepasitaikė jokios parduotuvėlės).

Laimė, kad bent vandens periodiškai galėjau įsipilti iš specialių tikintiesiems skirtų čiaupų. Nors prie dušo eilėje stovėjau dvi valandas, o miegojau patalpoje, kurioje tą vakarą sutilpo 100 žmonių, jaučiausi fantastiškai. Supratau, kad prie nuolatinio kitų piligrimų knarkimo ir oro gadinimo teks priprasti.“



Eina ir akli, ir luoši



„Buvau suplanavusi, kad kasdien iškeliausiu šeštą ryto, o gulsiuosi devintą vakaro ir to griežtai laikiausi. Jau antrąją dieną pripratau prie režimo ir žygiavau neaimanuodama, nors ėjimo sąlygos kartais buvo labai sunkios.

Kelias iš asfaltuoto keitėsi į žvyrkelį ar net purvinus ir dulkinus keliūkščius. Kitomis dienomis tekdavo ir autostrada paėjėti, o tai yra pavojinga, bet niekur nedingsi. Gerai dar, kad įvairūs ženklai vairuotojams skelbė, jog pakelėje gali bet kada išnirti piligrimas. (Ar dažnai sustodavai pailsėti?) Kas 10–15 kilometrų. Bet tai pavojingas dalykas. Sustojus labai sunku vėl išsijudinti, todėl geriau keliauti be pertraukėlių.

Pastebėjau ne tik pėsčius piligrimus, bet ir jojančius ant asilų ar važiuojančius dviračiais. Viena jauna mergina iš Kanados tiesiog pribloškė, mat šlubčiojo su kojos implantu.

Užkalbinau. Pasakė, kad jokios ligos nebaisios, kai atkakliai sieki savo tikslo. Štai ji labai stengiasi ir per dieną nueina net septynis kilometrus. Arba kitas žmogus bandė didįjį atstumą įveikti būdamas aklas."

Badas

„Kavinėse nepuotavau – nusipirkdavau duonos, batono, pomidorų, sūrio ir pavalgydavau. Tačiau kiekvieną kartą drebėdavau, kad tik tos parduotuvėlės būtų atidarytos, mat jų darbo grafiką žino vienas Dievas.

Tai jiems siesta, tai jau per vėlus metas rymoti prie prekystalio... Kai vieną kartą po dienos ėjimo miestelyje nedirbo nė viena, teko tenkintis duonos gabalėliu ir pakelėje rastu obuoliu. Sėdėjau kojas įmerkusi į upelį ir valgiau šias gėrybes su tokiu apetitu!

Porą kartų vietinėse parduotuvėlėse nusipirkau jau sugedusio maisto. Pradėjusi valgyti pastebėjau, kad bandelės supelijusios, o sulčių galiojimas pasibaigęs prieš pusę metų. Taip ir nesupratau, ar taip jie piligrimus apgaudinėja, ar šiaip apsileidę. (Taip ir mitai sausu maistu?) Aha, bet mano skrandis stiprus – ištvėrė. Tik pora vakarų, kai iš anksto žinojau, kad nakvynės namuose bus virtuvė, nusipirkau makaronų ir pasigaminau jų su tunu bei sūriu."

Kojos kaip siaubiake

„Vakarais prisižiūrėdavau ir nelabai jaukių vaizdelių. Juk vos ne kas antrą keliauninką kankino bėdos dėl nutrintų kojų. Ant padų ir kulnų atsirasdavo siaubingos žaizdos, iš kurių piligrimai švirkštais traukė pūlius, be to, leidosi anestetikus.

Laimei, mane lydėjo sėkmė – nors keliavau su paprastais kedukais, išvengiau net mažiausių pūslelių! Kiti dejavo dėl skaudančių sąnarių ir panašiai, o man nieko – tik raumenukus pirmomis dienomis pagėlė. (Bet negi nebuvo silpnumo akimirkų?) Kartais norėdavosi griūti į pakelės žoles ir daugiau neiti nė vieno metro. (Nebuvo noro lipti į kokį autobusą ar pakeleivingą mašiną?) Griežtai pasakiau sau – jei pavažiuosiu bent kilometrą, iš karto skrisiu namo. Mano camino bus baigtas."

Viena didelėje kompanijoje

„Būdavo, eidama atsijungdavau nuo šio pasaulio. Svajodavau ir filosofuodavau, žiūrėdama į didingus vaizdus, džiaugdavausi vienatve. O kartais kaip tik norėdavau bendrauti. Kelionėje sutikau daug pasiturinčių žmonių, dizainerių, biznierių, rašytojų, kurie noriai pasakojo apie savo gyvenimą ir vyko į šią kelionę ne tiek iš religinių paskatų, kiek ieškodami savęs ar bandydami apsispręsti dėl vienos ar kitos gyvenimo dilemos.

Labai susibendravau su tokia kanadiečių šeima, didelį atstumą ėjau su vienu 37-erių italu, turinčiu restoranų tinklą Venecijoje. "

Nori daugiau? Sakityk "Panelėje".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis