Hokšila: „linkiu visiems mylėti gamtą, keliauti ir daug šypsotis“

Pilietis, neprikaustytas prie valstybės sienų, atlikėjas, ieškantis įkvėpimo gyvenimo puslapiuose, žmogus, nebijantis ieškoti... Paplepėkime su Hokšila apie tai, kas tapę įprasta, tačiau nebepastebima. Apie pasaulį po mūsų kiekvieno kojomis.

DELFI Gatvė: visų pirma noriu paklausti, nuo ko „viską" pradėjai: tokį gyvenimo būdą, keliones, muzikos ieškojimus, kūrybos kelią? Galbūt kas paskatino paauglystėje, kas suformavo tavo požiūrį į gyvenimą?

Hokšila: pradėjau, manau, ankstyvoje paauglystėje. Tuomet gyvenau tarp trijų miestų (Utenos, Vilniaus ir Kauno), taigi 14-15 metų dažnai tekdavo tranzuoti. Tuo metu labai domėjausi Šiaurės Amerikos indėnais ir daug laiko praleisdavau gamtoje, tipi palapinėse, su bendraminčiais (net esant -25 laipsniams šalčio žiemą).

Mane visad domino pasaulis, svajojau keliauti, tad, gavęs pirmąjį pasą šešiolikos metų, pradėjau savo mini turą po pasaulį. O gitara visada buvo pašonėje ir ką nors brazdindavau.

DELFI Gatvė: koks tavo požiūris į pinigus, gyvenimo būdą „nuo 8 iki 17h". Kokie tavo prioritetai?

Hokšila: mano nuomone, žmogui reikia nedaug: maisto, pastogės ir trupučio meilės. Juk neprikaupsim materialinių dalykų, kuriuos neštumėmės į kitą pasaulį. Bet, žinoma, kiekvienas laimę supranta kitaip ir žmonių poreikiai yra skirtingi - gal kai kurie džiaugiasi dirbdami nuo 8 iki 5.

Ir aš taip galėčiau, bet tik dėl kokios nors idėjos. Panašiai dirbau savanoriu Afrikoje - be atlygio, bet su idėja. O tas darbas, nors negavau nei lito, buvo kompensuotas šimteriopai gyvenimo patirtimi, pasaulio supratimu, kūryba ir t.t. O išlaikyti tik savo pilvą ir susimokėti už butą man nėra idėja.

DELFI Gatvė: ką reiškia gyventi iš muzikos? Kaip tau buvo ankščiau ir kaip dabar?

Hokšila: man tai reiškia, kad ankščiau stovėdavau visą dieną Stokholmo gatvėje su gitara, kad nusipirkčiau maisto, o dabar dažnai stoviu kiek didesnėse scenose nei gatvė ir pinigų pakanka ne tik maistui, bet ir vienai kitai kelionei.

DELFI Gatvė: esi dirbęs žurnalistinį darbą? Išmaišei pusę pasaulio: kaip skiriasi požiūriai į mokslą, išsilavinimą įvairiose žemės rutulio vietose?

Hokšila: žmogaus specialybė yra tai, ką jis sugeba daryti, o jei dar pats tuo darbu džiaugiasi, tai visai gerai. Aš nesu baigęs aukštųjų mokslų, nes tiesiog neturėjau kada, bet senatvėje eisiu į universitetą studijuoti. Daug kur pasaulyje, pvz. Afrikoje, labai gabūs žmonės norėtų mokytis, bet neturi tam galimybių, nes nuo mažų dienų privalo dirbti, kad nemirtų badu.

DELFI Gatvė: man susidarė įspūdis, jog vertini laisvę ir kūrybą, esi neprisirišęs prie šalies, vietovės, bet ar tai tau netrukdo užmegzti pastovesnių santykių. Ar turi širdies draugę? Jei taip, tai ar meilė netrukdo eiti savo klajoklišku keliu?

Hokšila: viskas įmanoma: draugė tiesiog suvokia, kad arba manęs nebus kelis mėnesius, arba ji turi važiuoti kartu. Čia jau jai rinktis.

DELFI Gatvė: ar galiu paklausti apie religiją, tavo įsitikinimus, tabu?

Hokšila: aš tikiu į Tą, kuris yra aukščiau mūsų. Manau Dievui nėra taip svarbu, kokiu vardu jį pavadinsi. Religija neturi tiek daug bendro su tikėjimu. Daug religijų yra suformuotos taip, kad kažkas galėtų valdyti žmones: tai vienas iš didžiausių pasaulio biznių po narkotikų ir ginklų prekybos.

Per religijas ir fanatizmus išlieta milijonai litrų kraujo. Aš esu vaikystėje pakrikštytas, bet norėčiau atsisakyti šios religijos, nes vaikai neturi pasirinkimo ir yra pakrikštijami patys nieko nesuprasdami. Kodėl turėčiau būti atstovas tos religijos, nuo kurios man nei šilta nei šalta?

Aš ne kartą esu perskaitęs Šventąjį raštą, vaikystėje ėjau į katalikišką mokyklą, mintinai mokėjau mišias, bandydavau melstis (nes taip reikėdavo), o iš tikro tai buvo šnipštas: nieko nejaučiau, nes tiesiog vidinis balsas sakė, jog tai yra kažkieno suformuotas dalykas. Man labiau patiko sėdėti miške prie laužo, nes ten jausdavau gamtą. Čia, beje, tik mano nuomonė ir niekam jos neperšu - gerbiu visų apsisprendimo laisvę.

DELFI Gatvė: tavo kūrybą labai paveikė Afrika, gyvenimas joje. Galima, ko gero, knygą išleisti, norint tai aprašyti, bet ar galėtum skaitytojams papasakoti (nes retas, kuris ten per gyvenimą nuvyks, manau) ką būtent ten radai: kokį žmonių, gyvenimo būdą, kultūras, meną, muziką?

Hokšila: taip, Afrika paveikė mane ir ten pabuvęs ilgiau nebegali negrįžti... Knygų rašyti neskubėsiu, nes tingiu, bet kas paklauso mano muzikos, manau, jaučia Afrikos įtaką. Tiesiog ten radau tokius reiškinius, kaip džiaugsmas dėl mažų dalykų, vertinimas, to ką turi, ir pačias gražiausias šypsenas.

DELFI Gatvė: koks tavo požiūris į fonogramas? Ką jauti jas naudojantiems atlikėjams? Ar pačiam neteko su tuo susidurti?

Hokšila: Tai yra atlikėjo traumavimas - versti jį dainuoti savo kūrybą žiopčiojant.. Taip sakau, nes dažnai pvz. televizijos atstovai pareiškia, jog turi dainuoti su fonograma arba iš vis nedainuoti, nes jie neturi galimybės įgarsinti. Kažkoks kaimas. Taigi, tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš pats labai retai vaidenuosi TV „dainuodamas".

DELFI Gatvė: kokia tavo nuomonė apie „Eurovizijos“ dainų konkursą?

Hokšila: tai yra komedinis festivalis, kurį, bent jau mano aplinkos žmonės, žiūri dėl juoko. Man teko būti „Eurovizijos“ koncerte Turkijoje ir galiu pasakyt tik tiek, kad tai yra masinis gėjų paradas.

Bet kiekvienam savo - tikrai nesakau, kad tai yra blogai. Jeronimai, saugokis, jeigu jie tavęs seksualiai neišnaudos tiesiogiai, tai, žinoma, tai padarys savo mintimis - pats pamatysi.

DELFI Gatvė: na ir pabaigai, gal gali pasidalinti ateities vizijomis, ką planuoji, kur vėl iškeliausi?

Hokšila: greitu metu planuoju keliauti. Kur – kol kas lai būna paslaptis, nes nemėgstu apsiskelbti, kur keliauju, ir po to nenuvažiuoti ten. Pažadu įrašyti naujos muzikos, nes jau turiu šiek tiek jos sukaupęs. Ir linkiu visiems mylėti gamtą, keliauti ir daug šypsotis. Beje, dienoraščius savo puslapyje hokshila.com žadu pradėti rašyti ir lietuvių kalba. Iki greito!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis