Che Guevara: žmogus su žvaigžde ant beretės

Ar maištingu Kubos partizanu besižavintieji žino, kad jų ikona buvo pats tikriausias komunistas, kovojęs už tą pačia ideologiją, kurią prieš mūsų valią Lietuvoje sėjo rusai?

Motociklininko dienoraštis

Kovotojas, revoliucionierius, politikas, marksistas, pagal specialybę medikas, keliautojas, Kubos partizanų lyderis, 2 kartus vedęs, turintis 5 santuokinius ir vieną nesantuokinį vaiką, idealistas, negailestingas diktatorius – visa tai (ir dar daugiau) – epitetai apibūdinantys šią asmenybę.

Tikrasis Che („che“ – draugas, draugužis) vardas – Ernestas Guevara de la Serna. Būsimasis Kubos revoliucionierius gimė 1928 metais birželio 14 dieną Argentinoje.

Tokia gimimo data įrašyta jo gimimo liudijime, tačiau teigiama, kad iš teisų šį pasaulį Che išvydo visu mėnesiu anksčiau – t.y. gegužę. Esą gimimo liudijime įrašyta netiksli data – ne klaida, o sąmoningas mėginimas nuslėpti gėdingą Che mamos biografijos faktą: pasirodo ji ištekėjo būdama jau trečią mėnesį nėščia.

Ernestas buvo vyriausias iš penkių vaikų, kuriems baskų kilmės tėvai nuo mažens diegė kairiąsias politines pažiūras. Nors kentėjo nuo sunkių astmos priepuolių, berniukas nuo vaikystės garsėjo veržliu būdu ir aktyviai sportavo.

Jis žaidė regbio komandoje ir nepaisant visų fizinių kliūčių, dėl agresyvaus ir įnirtingo žaidimo, net užsitarnavo Lydytojo pravardę.

Be to, nuo dvylikos metų Che dalyvavo šachmatų turnyruose ir šeimoje garsėjo aistra skaityti knygas: nuo nuotykinių Jacko Londono ar Žiulio Verno romanų iki Sigmundo Froido teorijų.

Po mokyklos baigimo vaikinas pasirinko medicinos studijas Buenos Aires universitete. Studijų metais daug keliavo po Lotynų Ameriką, tad ne kartą net buvo nutraukęs studijas.

Kartą su draugu Alberto Granado išsiruošė į kelionę po Pietų Ameriką. Kelionės motociklais metu Guevara rašė dienoraštį, kuris dienos šviesą išvydo kaip knyga - „Motociklininko dienoraštis“. Pagal šią knygą, 2004 metais režisierius Walteris Sallesas sukūrė to paties pavadinimo kino filmą, kuriame Che vaidmenį atliko meksikiečių aktorius Gaelis Garcia Bernalis.

Būtent šios kelionės metu, pamatęs daug skurdo ir nualintų, išnaudojamų vietinių, būsimasis revoliucionierius į pasaulį pažvelgė kitomis akimis. Vaikinas pradėjo mąstyti apie Lotynų Ameriką kaip apie vientisą darinį bei plėtoti idėjas apie Ibero Ameriką – šalį be sienų, vienijančią metisų kultūrą visame pasaulyje (ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir Europoje, t.y. Ispanijoje ir Portugalijoje).

Politinis debiutas Gvatemaloje

Pradėjęs aktyviai domėtis politika ir prisiskaitęs marksistinės literatūros, Che nusprendė, kad vienintelis kelias padėti Lotynų Amerikai – revoliucijos. Pabaigęs medicinos studijas ir kelis mėnesius pasibastęs po Boliviją, Peru, Panamą, Ekvadorą, Kostą Riką, Nikaragvą, Salvadorą ir Hondūrą, jis atvyko į Gvatemalą, kur tuo metu prezidentas Jacobas Arbenzas Guzmánas bandė įvykdyti žemės bei įvairias kitas reformas.

Guevara akimirksniu nusprendė čia pasilikti ir prisidėti prie šalies reformų įgyvendinimo, tad savo tetai Beatričei netrukus parašė: „Gvatemaloje aš pradėsiu savo kelią ir padarysiu bet ką, kad tapčiau tikru revoliucionieriumi“.

Būtent ten, Gvatemaloje, dėl pomėgio į visus kreiptis „draugu“ jis įgys ir garsiąją savo pravardę Che.

Visgi ilgai Gvatemaloje jis neužsibuvo. Kai CŽV nuvertė prezidentą Arbenzą, jis apkaltino Jungtines Amerikos Valstijas kišimusi ir trukdymu reformuoti besivystančias šalis bei bandė įtikinti Arbenzą joms atsakyti ginklu.

Nepavykus šiam jo veiksmui, Che nusprendė, kad tik socializmas gali išspręsti visas Lotynų Amerikos problemas, jis išvyko iš šalies ieškoti ryžtingesnių bendražygių.

Kaip medikas tapo kovotoju

Jis patraukė į Meksiką. Štai tada susidurė jo ir Fidelio Kastro bei pastarojo brolio Raulio keliai.

Meksike iš Kubos išvaryti broliai bandė gauti politinį prieglobstį, o Che dirbo ligoninėje ir prie algos prisidurdavo padirbėdamas fotografu.

Pirmiausia, jis susipažino su jaunesniuoju Fidelio broliu Rauliu (kuris visai neseniai pagaliau perėmė valdžią iš nusenusio ir ligoto daugybę metų Kubą valdžiusio Fidelio) ir tik paskui su pačiu Fideliu.

Po visą naktį trukusių audringų diskusijų, Che susižavėjęs suprato, kad Fidelis yra būtent tas, kurio jis ieškojo – t.y. įkvepiantis revoliucionierių vadas, todėl tuoj pat prisidėjo prie brolių, kurie ruošėsi grįžti į Kubą ir nuversti Fulgencio Batistą bei jo diktatūrą.

Revoliucionierių veiklos pradžia nebuvo lengva. Atplaukusius prie Kubos krantų juos užpuolė Batistos kariai.

Iš 80 vyrų išsigelbėti pavyko tik 15, tarp jų, žinoma, buvo ir broliai su Che. Tačiau šis nepavykęs sukilimas apvertė Guevaros gyvenimą aukštyn kojomis: į mūšį jis išvyko kaip medikas, o grįžo kaip karys.

Vėliau jis rašys, kad akimirka, kai jis, užuot saugojęs krepšį su medikamentais, čiupo pabėgusio mūšio draugo pamestą ginklą, buvo akimirka, kai įvyko tikrasis jo kaip asmenybės virsmas – iš mediko į karį.

Pabėgę į kalnus revoliucionieriai pradėjo telkti naujas vyrų pajėgas, o Guevara jau buvo ne paprastas sukilėlių gydytojas, bet narsa bei atkalumu garsėjantis vienas geriausių kovotojų.

Jam net patikėtas nepaklusnių, dezertyravusių ar šnipinėjimu įtariamų karių teisėjo vaidmuo, t.y. jis tapo atsakingas už jų egzekucijų vykdymą. O netrukus jis „pakilo“ dar aukščiau ir užėmė jau vieną aukščiausių postų revoliucionierių stovykloje.

Po atkaklių pastangų, 1958 metais, po Che vadovaujamo mūšio Santa Klaroje, Batista pagaliu buvo nuverstas ir priverstas užleisti valdžią, o Che ir Fidelis, pasidaliję postus Havanoje, įsitvirtino Kubos valdžioje ir pradėjo savo revoliucijas.

El Comandante mirtis

Už narsą mūšiuose pavadintas El Comandante, ilgainiui Che nusivylė Fidelio vykdoma politika ir išvyko iš Kubos skleisti savo idėjų bei kurstyti revoliucijų kitose šalyse, pavyzdžiui, Konge ir Bolivijoje.

Pastaroji, beje, padėjo tašką Che istorijoje ir gyvenime. Nuo Kubos revoliucijos laikų jį atkakliai persekiojo CŽV. 1967 metais sužinoję, kad jis atvyko į Boliviją, kurios valdžia buvo pavaldi JAV, CŽV pareigūnai ėmėsi Che medžioklės.

CŽV konsultantų apmokyti Bolivijos kariškai ėmė aktyviai pulti partizanus, o kartą gavus patikimos informacijos apie Che būvimo vietą, revoliucionierių vadas buvo apsuptas, susišaudymo metu sužeistas ir paimtas į nelaisvę, kur netrukus buvo nužudytas.

Vėliau kažkoks kareivis pasakos, kad susišaudymo metu Bolivijos džiunglėse Che kariams šaukė: „Nešaudykite – aš Che Guevara – jums vertingesnis gyvas nei miręs!“.

Dar pasakojama, kad kelios minutės prieš Che egzekuciją, vienas karių jo paklausė ar šis manęs, kad yra nemirtingas. Che jam atsakė: „Ne. Aš galvoju apie revoliucijos nemirtingumą“.

Che Guevara buvo sušaudytas. Tačiau nė viena kulka nepataikė į veidą, kad būtų galima įrodyti, jog čia ne jo kūnas. Partizanų lyderio mirties įrodymai, pomirtinės fotosesijos nuotraukos, tuoj pat buvo išplatintos visoms pasaulio naujienų agentūroms.

Daugelį sukrėtė negyvo Che, plačiai atmerktomis ir į objektyvą įbestomis akimis, panašumas į Andrea Mantegna nutapytą negyvą Kristų.

Tačiau Kubai nereikėjo ir šios fotografijos, kad netrukus jis būtų sudievintas ir paskelbtas kone šventuoju. Che kultas Kuboje gyvuoja iki šiol.

30-ųjų mirties metinių proga, 1997 metais, jo palaikai iš Bolivijos buvo pargabenti į Kubą ir perlaidoti specialiai jam pastatytame mauzoliejuje Santa Klaros mieste, kuriame įvyko lemiamas mūšis Kubos revoliucijos kovoje.

Komercinė ikona

Kultine asmenybe Kuboje Guevara buvo nuo revoliucijos laikų, o štai vakarų kultūroje jo kultas kilo tik po jo mirties. Ir viskas tik dėl senos partizanų lyderio fotografijos, kurioje užfiksuota akimirka, kai jis dalyvauja sprogusio krovininio lėktuvo „La Coubre“ aukų laidotuvėse.

1960 metų kovo 5 dieną fotografo Alberto Kordos padaryta Che nuotrauka dienos šviesą išvydo tik po 7 metų. Keli mėnesiai prieš jo mirtį, italų leidėjas Giangiacomo Feltrinelli gavo teisę išleisti Che „Bolivijos dienoraštį“ italų kalba, tad Korda jam padovanojo šį revoliucionieriaus portretą.

Buvo planuojama, kad nuotrauka papuoš knygos viršelį. Tačiau po netikėtos Che mirties nuotrauka atsidūrė ant milžiniško plakato, o tada ir prasidėjo iki šiol vakaruose trunkanti Guevaros – romantiško maištininko – era.

Apie autorines teises uolus komunistas Korda galvojo mažiausiai, todėl Kubos partizanų lyderio portretas netrukus buvo pradėtas tiražuoti tūkstančiais kopijų: „Kaip tų idealų, už kuriuos mirė Che Guevara, rėmėjas, aš neturiu nieko prieš tuos, kurie šį portretą naudoja skleisti visuomeninį teisingumą (suprask, komunizmą) ar Che atminimui pagerbti“.

Plakatai su šiuo portretu, ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir vakaruose, netrukus tapo laisvės simboliu ir paklausiausia preke tarp maištaujančių hipių ar protestuojančių studentų, įvairiose demonstracijose.

Šiandien Che Guevara į mus žvelgia jau ne tik iš plakatų, bet ir paprasčiausių marškinėlių, kuprinių, alaus skardinių ir įvairių kitų niekučių.

Jo veidas tapo komercine ikona, visiems puikiai atpažįstamu prekės ženklu, jau seniai neturinčiu nieko bendro su komunizmo idėjomis. Ką apie tai pasakytų pats Che, visą savo gyvenimą kovojęs su kapitalizmu?

Vienintelis kartas, kai fotografas Korda pareiškė nepasitenkinimą portreto naudojimu, tai kai Che veidas papuošė „Smirnoff“ degtinės etiketę.

Nusprendęs, kad tai nepagarba alkoholio nevartojusiam revoliucionieriui, Korda „Smirnoff“ kompaniją padavė į teismą ir laimėjęs bylą, gautą 50 tūkstančių dolerių kompensaciją paaukojo Kubos sveikatos ministerijai.

Ši, žmogaus su žvaigžde ant beretės, nuotrauka yra pripažįstama populiariausia fotografija pasaulyje ir 20 amžiaus simboliu.

Gerais norais pragaras grįstas?

Tačiau retas kuris savo krūtinę ar sienas puošiantis šiuo Che Guevaros portretu žino, kad jis buvo ne tik kovotojas už laisvę ir, jo supratimu, geresnį gyvenimą, bet ir negailestingas bei diktatoriškas komunistas.

Būdamas pramonės ministru jis negailestingai nusavindavo žmonių ūkius ir verslus (prisiminkite Lietuvos istoriją). Niekad negailėjo nepaklusniųjų, išdavikų ar paprasčiausiai neįtikusiųjų ir žiauriai šalindavo visus trukdžiusius jam siekti komunistinių idealų.

Maištingas gyvenimas, ankstyva mirtis (Che mirė būdamas 39 metų), charizma – visa tai padėjo susiformuoti jo kaip romantiško idealisto įvaizdžiui. Tačiau jei jis būtų sulaukęs šių dienų niekam nė į galvą nešautų (na nebent uoliausiems komunistams) kabinti jo plakato ant sienos ar juo žavėtis. Na kas gi dabar žavisi Fideliu Kastro?

Tačiau kas galėtų paneigti, kad motociklu Lotynų Ameriką apkeliavusio jauno medicinos studento galvoje ir širdyje kadaise nekirbėjo gražios mintys? Jei tik į jo rankas būtų pakliuvusi ne marksistinė literatūra, o kas nors protingesnio...

Šioje vietoje nejučia prisimeni posakį – gerais norais pragaras grįstas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis