Audringa mūsų senolių jaunystė – skurdas, bausmės ir drausmė

Miškas kvepia... Antavilių pensionate – pietų metas, todėl tenka šiek tiek palaukti. Susitinkame su dviem aktyviausiais šių senelių namų gyventojais – Kazimieru Kačionu ir Genovaite Vainauskiene.

DELFI gatvei jie pasakojo apie savo jaunystę: bažnyčią vietoj „gegužinės“, sunkų darbą ir karo metus, apie kuriuos mes žinome tik iš istorijos vadovėlių... Gal pasiklausom apie pokario jaunimo kasdienybę gyvai, iš pirmų lūpų?

Ponia Genovaitė – žemaitė, kilusi iš Tauragės, kaip pati prasitarė, tikra miesto panelytė. O štai ponas Kazimieras – suvalkietis iš Marijampolės, geriausias gatvės vaikas, mėgęs ne išdaigas, bet drausmę, niekada „nesukęs“ į kairę, ir, žinoma, geras ponios Genovaitės draugas.

Skaudžiausias karo prisiminimas – pavogtas dviratis

Seneliai tebuvo penkiolikos metų paaugliai, kai Lietuvoje prasidėjo karas. Kazimieras iki šiol mena skaudžiausią karo įvykį – iš jo vokietis pavogė naujutėlaitį dviratį.

Jį tėvai padovanojo už gerą mokslą, specialiai gabeno kontrabanda per Vilkaviškį. „Taip džiaugiausi, dviratis buvo lengvas, ant vieno piršto pakeliamas, o vokietis lyg niekur nieko atsisėdo ant jo ir nuvažiavo. Čia buvo didžiausia mano gyvenimo tragedija“, - neslepia pasipiktinimo ponas Kazimieras.

Tais laikais turėti dviratį reiškė labai daug: aplinkinių pagarbą, susižavėjimą, panelių dėmesį.

Genovaitė prisimena, kad karo metu jų laisvė buvo labai suvaržyta. Viskas, ką matė tuometinis jaunimas, buvo mokykla ir namai. Pramoga tapdavo sekmadieniniai apsilankymai bažnyčioje, jei tai apskritai galima pavadinti pramoga.

Kadangi bombardavimai prasidėjo dar tuomet, kai ponia Genovaitė lankė mergaičių gimnaziją, iš mokyklos kartais tekdavo bėgti. O jau jokios kalbos apie muziką ir šokius nė negalėjo būti…

Kazimierui teko iškentėti karo žiaurumus, badauti, po kariuomenės grįžusį jį tėvai vos atpažino (toks sulysęs ir varganas jis buvo)…

Kad ir kiek vargo Kazimieras ir Genovaitė būtų iškentę, jie lyg susitarę teigia, kad jų jaunystė – nors sunkus ir audringas, bet buvo labai gražus, turtingas laikotarpis.

Tiems, kas buvo pripratę prie drausmės, sunku nebuvo. Kazimieras gali pasigirti antrosios Sovietinės okupacijos metais aplankęs net 15 užsienio šalių – Japoniją, Ameriką, Australiją, Graikiją, Vokietiją... ( tada buvo laisvai leidžiama važiuoti į Sovietų Sąjungos šalis).

Vienintelis trūkumas, kurį ponas Kazimieras pastebėjo keliaudamas po užsienį – tai, kad ten labai sunku gauti šilto alaus. „Jei paprašai šilto alaus Vokietijos centre, į tave žiūri kaip į nenormalų. O man viso labo gerklę skaudėjo, todėl mėgau šiltą alų“, - skundžiasi ponas Kazimieras.

Visa kita užsienyje – jau paplitęs beveik nuogo kūno kultas, laisvesnis mąstymas – nebuvo blogai, tik, anot Kazimiero, buvo kitaip, o to pasakoti grįžus į Lietuvą nebuvo galima: „Jeigu Tarybų Sąjungoje pasakysi, kad kapitalistinėje valstybėje viskas gerai, tai antrąsyk ten ir nebenuvažiuosi“.

Geriausi vaistai nuo rūkymo – tėvo antausis

Ponui Kazimierui buvo septyniolika, kai jį pašaukė į kariuomenę. Jaunuoliui tada atrodė, kad šaukimas į kariuomenę – kuo tikriausias vyriškumo įrodymas:

„Galvojau, jei gavau šaukimą, tai galiu rūkyti – aš vyras jau. Tėvas, tokį dalyką išgirdęs, man tik blimbt į ausį, papirosą į šoną numetė“… Nuo tada, nuo 1944-ųjų rugpjūčio aštuntosios, jis neberūko. Štai ką reiškia tėvo antausis septyniolikmečiam jaunuoliui.

Nors Kazimiero tėtis rūkė, sirgo ir mirė nuo tuberkuliozės, sūnui griežtai draudė imti papirosą į burną. O štai ponia Genovaitė rūkyti nė sugalvojusi nebuvo. Ji mokėsi disciplinuotoje mergaičių gimnazijoje, kur tokios mintys į galvą nė šaut negalėjo.

Batai – prabanga

Tiek Genovaitė, tiek Kazimieras augo drausmingose, griežtose šeimose. Vaikai nebuvo pratę atsikalbinėti, maivytis, nemandagiai ar negražiai elgtis – už kiekvieną nusižengimą būdavo baudžiami. Štai pono Kazimiero didžiausia išdaiga – futbolą jis žaisdavo su batais, o juk apavas tuo laikotarpiu būdavo prabanga. Nuspardytus batų galus tekdavo maskuoti – Kazimieras bėgdavo pas kaimynus ir prašydavo suodžių, kad užteptų baltus batų galus.

Jei tada norėjai nebaudžiamas žaisti futbolą – tekdavo spardyti kamuolį basomis kojomis. Mokykoje už nusižengimus šiek tiek užlauždavo delną. Na, taip „šiek tiek“, kad jis patindavo ir tekdavo slėpti rankas nuo tėvo, kad šis nenubaustų dar labiau…

Senolių jaunystė buvo sunki: turėjai būti geras, paklusnus, mandagus tėvams, nes šie bet kada galėjo atimti kišenpinigius. Anot pono Kazimiero, dabar jaunimas turi daug daugiau galimybių užsidirbti patys, jie kitaip mąsto, laisviau elgiasi - tiesiog kitaip mato pasaulį, nes šiuolaikinio pasaulio vertybės nebe tokios kaip buvo anksčiau.

Nei Genovaitė, nei ponas Kazimieras nesmerkia jaunų žmonių, nesibodi jais ir nepradeda sakinio „o va mūsų laikais…“. Jie puikiai supranta, kad gyventi dabar taip, kaip buvo gyvenama kadaise, paprasčiausiai neįmanoma. Jie abu įsitikinę, kad progresyvus, kitoks, laisvesnis, atviresnis jaunimas – šalies ateitis.

Santuoka – baisus nusikaltimas

Ponas Kazimieras jau 58 metus praleido drauge su žmona. Simpatijos užsimezgė dar prieš Kazimierui išeinant į kariuomenę. Visus septynerius tarnavimo metus Kazimieras sakosi buvęs ištikimas: „Aš kariuomenėj buvau sąžiningas, niekur nėjau… Kiti lipdavo per tvoras. O aš galiu prisiekti, kad visus septynerius metus negriešijau. Po to, kai vedžiau, jau negaliu taip tvirtinti, buvau gudresnis. Tai jokiu būdu nereiškia, kad buvau neištikimas, tikrai ne“.

Septynerius tarnavimo metus Kazimieras su drauge tik susirašinėdavo, o štai jau pasibaigus tarnystės laikui ėmė ir susituokė. Kazimiero žmona labai religinga, todėl neįsivaizdavo kitokių vedybų – tik bažnyčioje. Tuokėsi jiedu Marijampolėje, kažkas sužinojo, parašė skundą – bažnytinės santuokos tuomet buvo draudžiamos - ir išmetė „baisų nusikaltėlį“ Kazimierą iš darbo.

Kazimieras prasitaria, kad be moterų jis kaip be rankų: „Aš pats valgyti net nemoku. Kariuomenėj mama maitino. O jau kai pats bulves virdavau, tai visi kaimynai name žinodavo – prisvilindavau visados. Be to, vyrui sunku savimi pasirūpinti, moteriai lengviau išgyventi be draugo senatvėje likus“…

Ponia Genovaitė našlauja jau septyniolika metų. Tačiau ji tikina, kad jaunystė – gražus ir turiningas jos gyvenimo laikotarpis. Pasimatymai su vyru būdavo kuklūs, o Genovaitė, kaip tikra išauklėta panelė, visuomet stengdavosi pavėluoti į pasimatymą bent penkiomis minutėmis, kad jos mylimajam nepasirodytų, jog ji nekantrauja jį pamatyti.

„Tada nebuvo jokios kalbos apie miegojimą kartu nesusituokus, tuo labiau apie gyvenimą viename bute iki vestuvių. Aš buvau gera mergaitė. O dabar, žiūriu, mano anūkai nebe taip daro ir nebe taip gyvena“,- samprotauja ponia Genovaitė.

Graži suvalkiečio ir žemaitės draugystė

Senelių namai patinka seneliams tuo, kad čia niekada nelieki vienas, visada yra kas nors, kas ištars bent žodį, tyliai pasėdės šalia, užjaus, pralinksmins... Gyvena Antaviliuose 260 senelių, vadinasi, tiek pat ir charakterių, poreikių, ambicijų.

„Kad ir kaip vaikai tave mylėtų, rūpintųsi, gyvendamas su jais vis vien esi vienišas“, - sako ponia Genovaitė. Pensionate ji nėra vieniša, nors ir gyvena viena, be vyro.

Ponas Kazimieras – geras jos bičiulis. „Čia esi viskuo aprūpintas, neslegia vienatvė. Va mes susitinkam su ponu Kačionu, pasibaram, jis pasijuokia iš manęs, sako, kad aš negraži...“,- juokauja Genovaitė.

O Kazimieras, išgirdęs taip kalbant savo draugę žemaitę, tik nusijuokia: „Aš jai rimtai kalbu, o ji juokiasi...“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis