Kriūkų pasididžiavimas

Radijo hitą „Ryčka“ sukūrusi ir sudainavusi Kriūkų kaimo moksleivė Viktorija Masteikaitė (17) tapo ne tik savo gimtinės, bet ir visos Lietuvos pažiba.

Nors ši vienos dainos išgarsinta gitaristė ir ėmė uždirbti tūkstantines sumas bei pradėjo pirkti išsvajotus daiktus, jos gyvenimas dar toli gražu ne rožėmis klotas.

Neatsirado namuose porceliano tualeto – žvaigždė ir toliau gamtinius reikalus atlieka lauke įrengtoje išvietėje, o kad nesušaltų, kas rytą turi užsikurti krosnį. Be to ją paliko mylimasis ir užsisėdo mokytojai...

Visuotinis pripažinimas

Kelerius metus internetu plitusi Viktorijos daina apie Ryčką taip išpopuliarėjo, kad muzikos talentų ieškantys ir daug pinigų užsidirbti norintys prodiuseriai tiesiog negalėjo nesurasti šios dainos autorės.

Surado ir padarė žvaigždę. Pažadėję didžiulę šlovę bei storą, pinigų prikimštą piniginę, vyrukai ėmė merginą vežioti po televizijos laidas, rengti mažus ir didelius koncertus.

Viskas klostėsi taip gerai, kad „Ryčką“ groti pradėjo net radijo stotys. O tai jau reiškė visuotinį pripažinimą. Tada atsirado pseudonimas Wika, sceninis kostiumas – tautiniai drabužiai bei scenoje talkinančios šokėjos. Žodžiu, viskas, ko reikia tikrai žvaigždei. Būtent tokia save laiko „Ryčkos“ gimdytoja Viktorija.

Sako - ne tik nebegali savo gimtojo kaimo gatvelėmis ir vieškeliais ramiai vaikščioti, bet ir Vilniaus centre dėmesio sulaukia. Pagaliau!

Pagaliau Lietuva turi tikrą, kaime gimusią, augusią ir tebegyvenančią žvaigždę! Ji nei dėl priaugintų plaukų sielvartauja, nei manikiūro prieš fotosesiją reikalauja.

Kaimiečiai garbina, šeima peikia

Kai įvažiavome į dainininkės gimtuosius Kriūkus, visi net neprašyti pirštais rodė į Viktorijos tėvų namą. Mūsų žydrai rožinis autobusiukas su dideliu užrašu „Panelė“ turbūt pasufleravo, kad atvažiavom ne pas kaimo seniūną, o būtent pas naujai užgimusią žvaigždę.

Wika sako, kad kaime ją garbina ir seni, ir jauni: „Močiutės apsikabina, ima kalbėti, kad nuo vaikystės matė mano talentą, o vaikai šiaip cypauja. Garbindami prašo autografų. Kol kas duodu, nepavargau nuo dėmesio, bet kas žino, kaip ateityje bus. Juk tokios šlovės net didžiausios žvaigždės nesulaukia.“

Negarbina jaunosios dainininkės turbūt tik jos namuose. Štai jos močiutė, kuri mus ir įleido, iškart išsakė savo nuomonę: „Nepatinka... Kažkoks bumčikas. Va tos kelios lyriškos dainos gal ir geros. Bet aš jos vietoj mokyčiausi, o ne scenoje strikinėčiau.“

Panašios nuomonės apie Viktorijos karjerą laikosi ir jos tėvai. Nors Wika ir neleido mums su jais susitikti, pati papasakojo, kad jau girdėjo nemažai priekaištų...

Buvo net ultimatumas – scena arba mokykla. Po ilgų įkalbinėjimų pavyko apsieiti be kategoriško pasirinkimo, tad kol kas Viktorija ir mokosi, ir dainuoja.

Vienintelė menininkė šeimoje

Bet nepykit ant tėvų, kad tokią talentingą dainininkę užgesinti nori. Juk suprantama, gimdytojams rūpi mergaitės ateitis. Be to jie juk ne muzikantai, nesuvokia, kokį žmonijai reikalingą meną kuria jų dukra: „Nei tėvas, nei motina su muzika nesusiję.

Mama dirba baldų fabrike, o tėvas bedarbis, pinigų prasimanantis statybose. Tai vienam, tai kitam kaimynui padeda ir taip šiek tiek uždirba.“ Du jos broliai taip pat ne menininkai. Vyresnysis Kaune dirba statybose, o jaunesnysis mokosi pradinėje mokykloje: „Broliai turbūt vieninteliai šeimoje mano dainų kartais pasiklauso. Bet irgi ne fanatikai, nė vienas neprašė, kad įrašyčiau diską.“

Nesiseka mokykloje

Dabar ji – vienuoliktokė. Mokslų rezultatai nėra labai geri, netgi atvirkščiai, prastoki. Todėl, savaime aišku, santykiai su mokytojais taip pat nėra puikūs.

Kelios mokytojos taip „užsisėdusios“ Wiką, kad mergina net jų pamokas praleidžia. Gal todėl, o gal ir ne, pablogėjo santykiai ir su mokyklos direktore.

Jai nepatinka ir Wikos nerūpestingas dainavimas, ir nuolatinis žurnalistų domėjimasis šia mokine. Supyko mokyklos vadovė ir ant mūsų, fotografavusių Viktoriją mokyklos teritorijoje... Barė, kad neatsiklausėm, ar galima įeiti į mokyklą. Bet ir šioje įstaigoje yra Wiką garbinančių.

Štai bibliotekoje kelios mokytojos yra sukaupusios storą segtuvą su straipsniais. „Sekam karjerą. Labai smagu, kai žurnalai apie paprastą kaimietę rašo“, – įvardijo savo kolekcijos atsiradimo priežastį.

Slepia kambarį, tualetą ir tėvus

Patekti į naujosios žvaigždės namus nebuvo labai lengva. Kažko labai gėdijosi Wika, kol pagaliau pažadėjome nefotografuoti vietų, kurios neatrodys labai gražiai. Todėl nesupykite, bet kambario, kuriame Wika rengėsi fotosesijai, nuotraukose nepamatysit.

Jis nebuvo sutvarkytas, be to, turėjo dar vieną išskirtinumą – tuo metu, kai svečiavomės, ten buvo vos keli laipsniai šilumos: „Taip jau yra kaime. Šilta tik ten, kur krosnį pakuri. Šitą kambarį tik naktimis šildom, jame močiutė miega. O dieną malkų įmetu tik į savo kambario ir virtuvės krosnis. Taip taupiau.“

Dar nepageidavo, kad lauktume jos tėvų, kurie ne tik nepritaria dukros karjerai, bet ir patys nori visiško konfidencialumo: „Pažadėjau, kad jokiems žurnalistams jų nerodysiu, juk nei nusigrimavę, nei susišukavę. Todėl nelaukit. Greičiau pakalbam, pasifotografuojam ir baigiam viską.“

Na ir dar – labai, oi labai Wika išgyveno, kai sugalvojom fotosesiją perkelti prie lauko tualeto: „Tokias išvietes kiekvienas kaimietis turi. Ką, norit porceliano klozeto su vandens nuleidimo bakeliu? Nėra pas mus to. Viską darom į skylę. Gali parašyti, kad ir dainininkės lauko tualetais naudojasi.“

Svajonė – gitaristų klubas

(Visą gyvenimą svajojai išgarsėti?) „Žinoma, garsi visada norėjau būti, bet anksčiau tai atrodė neįmanoma. Juk visos Lietuvos žvaigždės iš turtingų šeimų, iš didelių miestų. Atsimenu, žavėdavausi aukšto lygio Klaipėdos prodiuserių Bendžių grupėmis, patiko keli Vilniaus artistai. (Tai ką darei, kad išpopuliarėtum?) Nieko. Nebuvo nei skandalų, nei lindimo į žiniasklaidą. Buvau eilinė kaimo gitaristė, bet, matyt, labai geras dainas kūriau, kad pastebėjo net vilniečiai.

(Mokeisi muzikos mokykloje?) Oi ne, niekada. Aš visiška savamokslė. Gitara groti išmokau tiesiog žiūrėdama į brolį. (Žiūrėjai žiūrėjai į jo akis ir išmokai?) Žiūrėjau, kaip jis groja. Nors irgi visiškas savamokslis, tačiau man patiko. Atsisėsdavau priešais ir ant popieriaus lapo rašydavausi, kuri styga kokį garsą skleidžia. Nu ir paėmiau aš vieną dieną gitarą, bandžiau, kol išėjo kažką sugroti.

(Viskas tik dėl to, kad populiari kada nors taptum?) Ir dėl to. Bet tada apie tai nedaug galvojau, labiausiai svajojau patekti į greta kaimo esančių Šakių gitaristų klubą. Ten rinkosi tik kiečiausi aplinkinių kaimų gitaristai. Todėl priklausyti šiam klubui buvo „lygis“. (Ilgai to siekei?) Ne, man pasisekė – per pirmą perklausą priėmė. Išmokau groti taip gerai, kad tapau viena geriausių.“

Prie laužo gimusi daina

(Kada, kas ir kaip sukūrė „Ryčką“?) „Aš sukūriau. Ir muziką, ir žodžius pati parašiau. (Čia apie mylimąjį dainuoji?) Oi ne, čia šiaip toks bachūras iš Kauno. (Dainuoji apie eilinį kaunietį? Kodėl?) Jis neeilinis. Matai, tą vasarą, kai gimė „Ryčka“, aš su kaimo chebra organizuodavau tokius vakarėlius prie laužo. Juose aš ir dar kelios kūrybingos panos dainuodavom savo dainas.

Tie vakarėliai taip įsivažiavo, kad ėmėm konkuruoti viena su kita. Norėdama nugalėti ir būti kiečiausia pradėjau kurti dainą su labai kietais žodžiais. Pagalvojau, kad juokingiausia bus, jeigu apdainuosiu kurį nors vakarėlio dalyvį. Labai gerai sutariau su vienos draugės vaikinu, o jo vardas buvo Ryčka. Jis toks „prikolnas bičas“ su visais bajeriais. Nu tai taip ir išėjo, kad apie jį sudainavau.

(Betgi tu toje dainoje dainuoji ir apie intymius dalykus... Nesupyko draugė?) Eik tu, visi ten „saviakai“. Pošlos dainos labiausiai vežė, tai ir dainavau taip. (O kas tada?) Sulaukiau didelio pasisekimo. Neabejotinai mano daina tą vakarą buvo geriausia. Chebrai taip patiko, kad visi skatino šitą dainą ir viešuose gitaristų klubo renginiuose dainuoti. (Dainavai?) Jo, ir būtent per tą klubą daina ėmė populiarėti.“

Visagalis internetas

(Visas klubas ją dainavo?)Aha, todėl vadovas man pasiūlė „Ryčką“ įrašyti į specialų klubo albumą. Aš, žinoma, sutikau. O tada ir prasidėjo. Kažkam ta daina labai patiko, taip ji ėmė plisti internete. (Tu apie tai žinojai?) Žinojau, draugai sakydavo.

Buvo toks atvejis, kad iš Kauno paskambino brolis ir stebėdamasis pasakė, esą Laisvės alėjoje girdėjo kažkokios merginos melodiją, o tai ir buvo mano daina. Va tada ir supratau, kad sukūriau superhitą.

(Tačiau radijo stotys jo negrojo...) Va, dėl šito ir aš pati buvau nustebusi. Grojo kelios regioninės. Jos pačios, be mano leidimo, ėmė transliuoti dainą. Pirmiausia per klausytojų pageidavimų laidas, vėliau kasdien.

Esu dėkinga interneto vartotojams, nes be jų manęs taip ir nebūtų niekas pastebėjęs. (Dabar visas dainas per internetą populiarini?) Ne, niekada nemokėjau dainos į internetą patalpinti, todėl prašau nemanyti, kad pati tokiais dalykais užsiimu. Jeigu kuri nors ten ir pakliūva, tai tik dėl draugų. Bet nepykstu, gal vėl koks superhitas gims.“

Kelias į žvaigždes

(Daina išpopuliarėjo, tačiau tavęs niekas nežinojo. Kaip vadybininkus susiradai?) „Jie patys mane atkniso. Dalyvavau Šakių neformalų koncerte ir, aišku, dainavau „Ryčką“. Po dainos prie manęs priėjo Dovydas (vienas iš Wikos vadybininkų) ir paklausė, ar norėčiau siekti popmuzikos atlikėjos karjeros. Aš, aišku, norėjau. Nu ir prasidėjo mūsų bendravimas.

Dovydas mane supažindino su savo draugu, striptizo šokėjų grupės „Gelbėtojų šou“ vadybininku Aleksandru ir mes trise ėmėm kurti planus. Aleksandras buvo labai naudingas, dėl jo papuoliau į pirmąsias laidas, jis „prastūmė“ dainą į nacionalines radijo stotis. O tada ir žurnalistai manimi susidomėjo.

Žodžiu, Dovydas pažadą ištesėjo – padarė iš manęs tikrą žvaigždę. Dabar interviu duodu kiekvieną savaitę, dažnai koncertuoju. (Kaip dažnai?) Trys koncertai per savaitę būna mažiausiai. Klubų vadybininkai ir koncertų organizatoriai žino, kad be „Ryčkos“ renginys nebus toks vykęs. Juk šita daina iki šiol žiauriai „veža publiką.“

Išsamiau skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Panelė“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis