Vis girdime: „fantastai šį, fantastai tą…Fantastai nerealūs…“ Mums to nepakako. Nukakome pas pačius fantastus ir susidraugavome. Kas tai per žmonės, pasakojame jums. Apie fantastų veiklą DELFI kalbėjo su Justinu, fantastų klubo „Dorado“ prezidentu, bei Daumantu – „Legiono“ prezidentu.
DELFI gatvė: nuo ko viskas prasidėjo? Kaip tapote fantastu?
Justinas: fantastinę literatūrą skaičiau labai seniai – nuo pat vaikystės – tačiau apie pačius fantastus sužinojau iš Rolando Maskoliūno vedamų laidų, kurios vadinosi „Video Kaukas“.
Tuo metu į Lietuvą net neatveždavo normalaus kino, o jo laidose rodydavo visokiausius fantastinius filmus – tos laidos buvo labai populiarios.
Po kiek laiko buvo paskelbta, kad pradedami organizuoti vadinamieji „fantastų suvažiavimai“ – „Lituanikonai“.
1996-ais metais, po ilgo ilgo ruošimosi, aš sudalyvavau „Lituanikone“, paklausiau paskaitų, pasidairiau, kas per žmonės…
Pamačiau, kad žmonės – kaip žmonės: nesikandžioja, nesispardo, ir, kadangi pats truputėlį rašiau fantastiką, atėjau į Vilniaus fantastų klubą „Dorado“, kuriame ir pasilikau.
Daumantas: fantastų klubui „Legionas“ yra dvylika metų, o aš pats fantastika aktyviai užsiimu apie dešimtmetį. Viskas prasidėjo netyčia – per draugus.
Susipažinta, pabandyta pažaisti pora žaidimų.
Pati fantastika, kaip sritis, iš tikrųjų yra labai plati – yra jos atšakų, kurių aš pats galbūt nė nežinau. Na, o pradėjau nuo miniatiūrų žaidimų – nuo pasaulyje gerai žinomo „Warhammer’io“, kuriam šiemet kaip tik sukanka dvidešimt penkeri metai.
DELFI gatvė: kokios yra vaidmenų žaidimo RPG („Role Playing Game“) rūšys?
Justinas: pirmiausia, vaidmenų žaidimai nėra vien tik fantastika. Jie gali būti ir visai realistiniai, tarkim, detektyvai arba istoriniai vaidmenų žaidimai.
Pastaraisiais užsiima žmonės – rekonstruktoriai – kurių tikslas – atkurti istorinius įvykius.
Net nesu tikras, ar galima juos vaidinti vaidmenų žaidimų mėgėjais, kadangi šių žmonių sau keliamas tikslas yra rekonstruoti istorinius įvykius, naudojant tam tikro laikmečio ginklus, šarvus, visą ekipuotę ir kitką.
Rekonstruktoriai dažnai žiūri į fantastus, lauko žaidėjus, gan įtariai, kadangi pastarieji gali imti ir pasidaryti, pavyzdžiui, trolio šarvus XIVa. šarvų pavyzdžiu ir pasiimti į rankas kokį XVII a. ginklą.
Rekonstruktorius tokio dalyko nepakęs, kadangi šie žmonės labai gerbia istoriją ir siekia ją atgaivinti.
Bet visgi tarp šių judėjimų vis tiek egzistuoja tam tikras ryšys, nes daugelis fantastinių kūrinių bei žaidimų konstruojami tam tikrų istorinių aliuzijų pagrindu.
Pavyzdžiui, viduramžiai ir lieka viduramžiais, tik tiek, kad fantastai juos papildo magija.
DELFI gatvė: kokie yra pagrindiniai fantastų klubai, kiek jų yra Lietuvoje?
Justinas: šiuo metu fantastų judėjimas kaip ir visame pasaulyje yra fragmentuotas. Yra taip vadinami bendrosios krypties klubai, kuriuose renkasi žmonės, besidomintys fantastika – literatūra, kinu, populiarinimo renginių organizavimu.
Tokie klubai būtų Vilniaus fantastų klubas „Dorado“ bei Kauno fantastų klubas „Feniksas“ – šie du klubai yra patys aktyviausi, kadangi kituose miestuose klubai tai atsiranda, tai numiršta – situacija pakankamai liūdna.
Kita fantastų kryptis yra vadinamieji žaidėjai. Tai žmonės, daugiausia užsiimantys fantastiniais žaidimais. Čia vėlgi galimi keli variantai: vieni žaidžia vaidmenų žaidimus – RPG – reiktų paminėti Vilniaus klubą „Legionas“, kuris daugiausia propaguoja stalo bei paprastus vaidmenų žaidimus, ir prisideda prie renginių organizavimo.
Kiti domisi vien lauko žaidynėmis, kurios šiuo metu labai išpopuliarėjusios: yra daug fantastikos mėgėjų, vien jomis ir užsiimančių.
Žmonės apsimeta elfais, troliais, nykštukais, riteriais, ateiviais, na ir pačiais įvairiausiais personažais. Tada susirenka lauke ir tai, ką kiti daro susirinkę prie stalo, jie perkelia į realybę.
Dar viena grupė fantastų – tai J.R.R.Tolkieno knygų pasekėjai, vadinamieji „tolkienistai“.
Šie žmonės gyvena „Žiedų Valdovo“ pasaulyje, mokosi jo kalbas, ir visaip kitaip „eina iš proto“ dėl šios knygos.
Taip pat yra labai populiarus fantastinis kortų žaidimas – „Magic: the Gathering“. Vilniuje yra šio žaidimo klubas, organizuojami čempionatai, šventės, vakarai ir panašiai.
DELFI gatvė: papasakokite apie fantastų žaidynes – kokia jų eiga?
Daumantas: vienadienės žaidynės tarp fantastų pasitaiko dažnai, o tokios, kurios vyktų kelias paras – išties retokai.
Pats pavadinimas „lauko žaidynės“ yra kilęs iš anksčiau: pasaulietiškai tai yra žinoma kaip „Live action role playing game“ (LARP) – gyvai žaidžiami vaidmenų žaidimai.
Jų metu yra sugalvojamas arba, pavyzdžiui, iš knygos „paimamas“ koks nors pasaulis, yra sukuriamos tam tikros kovos taisyklės – tai yra kažkas panašaus į kito gyvenimo imitaciją.
Priklausomai nuo laikotarpio yra parenkamos taisyklės: pavyzdžiui, gali būti viduramžių ir magijos pasaulis. Tokiu atveju žaidėjas gali būti žyniais, magais, gali mokėti kerėti, gali muštis kardu – visa tai iš tikrųjų vyksta gyvai, tai nėra kažkoks sėdėjimas ir pasakojimas vienas kitam.
Žmonės pasidaro šarvus bei ginklus (kurie yra lengvesni, ir su kuriais susižeisti yra neįmanoma). Tada kovos vyksta miške.
Dažnai būna grupė žmonių – organizatorių dalis, kurie yra pasidarę kažkokių pabaisų kostiumus, tūno miške. Būna ir kiti žmonės, duodantys užduotis, pavyzdžiui: yra miestas, jame sėdi pirklys, pas jį galima nueiti ir gauti misiją, tarkim, atnešti kokio nors trolio uodegą.
DELFI gatvė: o kas skaičiuoja žalą, veikėjų padarytą vienas kitam žaidynių metu?
Justinas: šitai dažniausiai registruoja meistrai, be to yra tarpusavio kontrolė: veikėjai stebi vienas kitą. Be to, kaunamasi paminkštintais ginklais, kad nebūtų jokių sužeidimų. Tuo fantastai skiriasi nuo rekonstruktorių, kurie dažnai skaldosi pakankamai tikrais, nors gal kiek bukais, ginklais.
DELFI gatvė: ar žaidėjai turi iš anksto susikurti charakterį, susigalvoti, kuo jie bus?
Daumantas: yra žaidynių, kuriose konkrečiai pasakoma, kuo galima būti – duodamas sąrašas profesijų bei žmonių – konkrečių charakterių, kuriais galima apsimesti.
Būna, kad, pavyzdžiui, yra nurodomos penkios klasės: žynys, magas, karys, pėdsekys ir pirklys, ir tu tiesiog atvažiuoji pasirinkęs tau labiausiai patinkančią klasę. Atvykęs jau vietoje bandai žiūrėti, ar su kitais žaidėjais burtis į grupes, kad būtų lengviau vykdyti užduotis, ar veikti pavieniui. Galime prisijungti prie grupės, durti draugui į nugarą, ir pabėgti su jo turtu…
DELFI gatvė: ar lauko vaidmenų žaidimai kilę iš kompiuterinių žaidimų?
Justinas: ne. Lauko ir stalo žaidimai yra gerokai senesni nei kompiuteriniai, ir kompiuterinių žaidimų kūrėjai paprastai seka vaidmenų žaidimų kūrėjus.
Bet kurie – tiek stalo, tiek lauko žaidimai turi savo sistemą ir legendą. Tiek vieni, tiek kiti žaidimai gali būti parengti profesionaliai: yra firmos, leidžinančios knygas, kuriose aprašyti ištisi pasauliai, rasės ir kita.
Žaidimai, pateikti internete (tarkim, „World of Warcraft“), sudaryti pagal vidinę struktūrą, vidinę logiką netgi vidinę magiją. Tas pats su žaidynėmis – jos organizuojamos pagal kažkokį jau egzistuojantį žaidimą arba meistrai sukuria scenarijų.
DELFI gatvė: kaip tapti fantastu? Ar žmogui reikia turėti kažkokių ypatingų savybių?
Justinas: taip, reikia skaityti mintis arba bent leisti žiežirbas! Juokauju – tapti fantastu per prievartą nėra jokio reikalo – arba tau tas dalykas patinka, arba – ne.
Jei patinka, vėlgi žmonės yra skirtingi: tarkim, vieni jaučiasi fantastais, skaitydami fantastines knygas, ir jiems nieko daugiau nereikia. O tie, kurie yra aktyvesni fantastai, susisiekia internetu. Pavyzdžiui, yra toks puslapis www.fantastika.lt.
Jame yra forumas, kuriame vyksta įvairios diskusijos – žaidimų, literatūros, įvykių, filmų aptarimai.
Taigi, pirmas žingsnis žmogui, jeigu jis turi internetą, prisijungti prie forumo ir pasižiūrėti, kas per žmonės renkasi. Jeigu nori prisijungti prie aktyvesnės veiklos kurioje nors srityje, susirandi kontaktų, bendrauji ir prašaisi priimamas į tam tikras grupes.
Nori pamatyti, kaip fantastai atrodo „gyvai“ – susirandi klubų atstovus. Dabar, kai yra internetas – jokio vargo!
