M.Siniavskis: parašiau knygą, dabar reikia užsidirbti milijoną

Knygų dažniausiai neskaitantis dvidešimtmetis verslo vadybos studentas Miroslavas Siniavskis nusprendė pats išleisti kūrinį, kurį parašė dar besimokydamas 11 klasėje. Keiksmažodžiai, pirmoji seksualinė patirtis, barniai su tėvais ir nemalonumai su policijos pareigūnais – jaunasis autorius nukelia į įvairias situacijas bei tikisi, kad jo knyga „Meilės iliuzija“ padės paaugliams ne tik spręsti įvairias problemas, bet ir suprasti, kas yra meilė.

Iš kur tas noras išleisti knygą, jeigu nemėgstate skaityti?



Buvau subrandintas popsinės kultūros, tokių animacinių filmų kaip „Simpsonai“, „Pietų parkas“, visokių tūsų su chebra, bėgiodavau iš pamokų, kad išgerčiau alaus kokiame „Akropolyje“ prie parkelio. Tai mane subrandino, o ne literatūra, galbūt, tai knygoje atsispindi keiksmažodžiuose, kai jų reikia arba sekso scenose, kurios gali pasirodyti šiek tiek vulgarios.



Ar ši knyga – romanas apie meilę?



Visi man kalė į galvą – romanas, romanas... Aš griežtai sakau ne, tai nėra romanas! Tai – jauno žmogaus, paauglio pasakojimas. Tokio žanro nėra, bet aš, neskaitydamas knygų, įvedžiau tokį žanrą į rašytojų kultūrą (nusijuokia).



Ką norite pasakyti savo pasakojimu?



Tai – 190 puslapių paauglio atviras ir nuoširdus pasakojimas apie savo gyvenimą, draugystes su merginomis, pirmąjį seksą, santykius su tėvais, kurie yra pakankamai problemiški, santykius mokykloje tarp mokinių, mokytojų su mokytojais. Yra keletas situacijų, kaip paauglys kalba su policijos pareigūnų arba, kaip jis buvo vedamas į narkologijos skyrių, nes jam grįžus girtam po nakties, tėvai galvojo, kad jis – vartojęs narkotikų. Tai – jo pasakojimas ir išgyvenimai. Nors jis stengiasi to neparodyti, užsidėti kaukes, bet jį tai veikia. Pavyzdžiui, jis lygina mokyklą su džiunglėmis, kur egzistuoja tam tikra atranka.



Kam šis pasakojimas skirtas – paaugliams apie juos ar suaugusiems, kurie galėtų artimiau pažinti paauglius?



Manau, kad 12-16 metų vaikams, kurie išgyvena paauglystę. Norėčiau, kad šią knygą skaitydami paaugliai atrastų kažką savo: o, ir man taip yra, ir man taip buvo! Arba, susikivirčiję su tėvais, pasakytų: apie tai skaičiau knygoje, kaip to išvengti? Mano tikslas - kad paskaitę pasakojimą apie sunkų paauglį, jie pasimokytų: durnelis tas herojus Marius, aš taip nedarysiu. Perskaičius šią knygą, galima suprasti, kaip išvengti konfliktų su tėvais.



Mano kūrinį recenzavusi Gintarė Adomaitytė išsireiškė, kad suaugęs žmogus arba intelektualas šios knygos į rankas, galbūt, ir neims, bet jaunam žmogui ir paaugliui knygoje aprašomos problemos, nuotykiai ir išgyvenimai yra labai artimi, aktualūs ir pakankamai įdomūs.



Ar viskas kyla iš jūsų išgyvenimų, galbūt domitės psichologija?



Puse metų mokiausi bendravimo psichologijos, bet tuo metu, kai rašiau knygą, nebent per „Discovery“ žiūrėjau psichologines laidas. Aš labai džiaugiuosi, kad knygą rašiau būdamas17-18 metų, nes mano paaugliški jausmai dar buvo gyvi, nenuslopinti. Viskas dar buvo tikra – tūsai, santykiai su merginomis.



Kodėl galvojate, kad peržengus suaugusio žmogaus slenkstį viskas tampa nebetikra?



Kai esi suaugęs, tave užgriūna įvairūs rūpesčiai iš aplinkos, todėl tavo jausmai gali nubukti – pamiršti, kas yra meilė, draugystė, vertybės. Turi per daug reikalų – kaip užsidirbti pinigų, pradedi gyventi tvarkingą gyvenimą nuo 8 val. iki 17 val., tada išgeri alaus, pasitikrini elektroninį paštą, pasižiūri laidą „Kitas“ ir eini miegoti (nusijuokia).



Jeigu būtų atsiradusi galimybė išleisti šią knygą tuomet, kai ją parašėte, ar ji būtų kitokia?



Tekstas būtų toks pats, galbūt tik kitas viršelis... Jame yra Ernesta Elzbergaitė – pakankamai žinomas žmogus tarp paauglių. Viename iš paauglių portale pamačiau jos nuotrauką – nuliūdusios merginos veidas, žiūrintis į vieną tašką... Viršelis atspindi vienos iš kūrinio herojės Aistės nuotaiką kūrinio pabaigoje.



Kūrinį pavadinote „Meilės iliuzija“. Ar pagrindinė kūrinio linija – meilė?



Taip, herojus bando išsiaiškinti, kas yra meilė, mažai filosofuodamas ir daugiau veikdamas. Jis „eina per mergas“ ir bando suprasti.. Netgi piktinasi: keisti sutvėrimai tie žmonės – vieną myli, kito geidžia, o su trečiu draugauja... Bandau skaitytojui parodyti kelią, kad per tam tikras situacijas ir skirtingus samprotavimus atsirinktų, kas jam yra meilė (nusišypso).



Ar šis bandymas reiškia, kad norite žengti rašytojo keliu?



Esu parašęs jau daugiau nei puse kitos knygos, bet aš nežinau, ar ją išleisiu. Per daug savęs įdėjau, per daug apsinuoginau... Mano moto – kuo daugiau visko gyvenime išbandyti. Knyga buvo kaip išbandymas, norėjau padaryti tai, kuo galėčiau didžiuotis ir toliau bandyti save kitoje sferoje.



Nežinau, ar aš žengsiu rašytojo keliu... Didžiausias mano noras, kad „Meilės iliuzija“ būtų skaitoma ne bet ko, o paauglių. Man nereikia, kad ją skaitytų 45 metų diedas, važinėjantis golfu, ir sakytų: oi, oi tas jaunimas, visai išprotėjo.



Mano tikslas buvo parašyti knygą, o dabar – užsidirbti milijoną. Studijuoju verslo vadybą, reikia kalti savo pirmą milijoną. Jau dvidešimtmetis, o dar ne milijonierius... Tai kur teisybė? (nusijuokia).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis