Vudis renkasi roką

Prieš keletą metų pirmojo muzikinio televizijos realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsintas atlikėjas Arvydas Martinėnas-Vudis šiuo metu iškeitė mikrofoną į prodiuserio švarką – užsiima merginų grupės „Pikų panos“ karjera.

Pasidomėjus, kur jaunasis atlikėjas spėjo išmokti prodiusavimo paslapčių, Vudis sako, jog, dalyvaudamas realybės šou, atidžiai stebėjo jo rengėjų darbą ir viską „kraudavosi į galvą“.



– Kaip patekote į realybės šou „Kelias į žvaigždes“ ir kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po pasirodymo televizijoje?



– Situacija iš tiesų buvo labai juokinga ir neįtikėtina. Vieną vakarą gulėdamas ant sofos ir žiūrėdamas televizorių, pamačiau reklamą, kur buvo užsiminta apie naują realybės šou Lietuvoje.



Tai buvo mano pirmasis žingsnis televizijos link. Pakilęs nuo sofos, tą pačią minutę užmiršau reklamą, bet vėliau sugalvojau, kad vis dėlto reikėtų užpildyti anketą – o gal pasiseks?



Išsiuntęs anketą, po kelių dienų sulaukiau skambučio ir išgirdau, jog esu kviečiamas į atranką.



Pirmosios atrankos metu turėjau sudainuoti vieną dainą. Maniau, man pavyko visai neblogai, tačiau baigęs, teišgirdau - „ačiū“.



Tada jau pamaniau, kad manęs niekas nepastebėjo ir niekur nebūsiu pakviestas... Bet po kelių dienų sulaukiau antrojo skambučio: buvau pakviestas sudainuoti jau lietuvišką ir anglišką kūrinį.



Lietuvišką dainą sudainavau visą, o angliškosios – vos pusę. Tada manęs paklausė, kaip kreiptis į mane. Atsakiau: „tiesiog Vudžiu“. Komisija susižvalgė, padėkojo ir aš išėjau.



Prabėgo daugiau nei trys savaitės. Ir, kaip šiandien atsimenu, buvo penktadienis, kai vėl sulaukiau skambučio, kuris buvo paskutinis – mane pakvietė dalyvauti.



Ką man davė televizija? Labai daug. Pirmiausia tapau žinomas, išleidau savo pirmąjį albumą, įkūriau įrašų studiją. Be visų šių dalykų, dalyvavimas televizijos projekte įgalimo mane nusipirkti ir butą.



Žinoma, ne iš televizijos pinigų, tačiau ji prie to daug kuo prisidėjo.



– Kuo užsiimate dabar?



– Šiuo metu esu gyvas vien dėl antrojo albumo. Pagal planus jis jau turėjo būti pristatymas plačiajai visuomenei, tačiau dėl techninių kliūčių dienos šviesą jis išvys tik šio mėnesio pabaigoje.



Laukia koncertinis turas, laidų filmavimas ir begalės kitokios veiklos. Bet svarbiausia, kad ji yra maloni.



Naujasis albumas nelabai kuo skirsis nuo pirmojo, tačiau jo dainose bus daugiau gitarų skambesio bei roko elementų.



Kūrinių galės klausytis ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus auditorija. Kompaktinėje plokštėlėje klausytojai ras ir lyrinių, „griebiančių už širdies“, ir greitų dainų, kurios tiks pašėlti vakarėliuose.



Kuriu daug muzikos, kurios pats neatlieku. Dirbu su keliais žinomais Lietuvos atlikėjais, kuriu jiems tekstus bei muziką.



Be to, esu įkūręs firmą, kuri dalyvauja viename televizijos projekte – prie jo ir aš prikišęs savo nagus (juokiasi).



– Teko girdėti, jog su kitu „Kelio į žvaigždes“ dalyviu Haroldu esate naujos merginų grupės „Pikų panos“ prodiuseriai. Esate kompetentingi tokioms pareigoms?



– Muzikos mokiausi konservatorijoje, o garso režisūros – aukštojoje mokykloje. Tačiau didžiausią patirtį man davė realybės šou. Ten ne tik dalyvavau, bet ir „gaudžiau“ kiekvieną vadovybės žodį. Labiausiai stebėjau prodiuserių darbą ir viską „dėjausi sau į galvą“. Dabar sukauptą patirtį galiu panaudoti gyvenime.



Kaip minėjau, esu prikūręs begales dainų, kurių pats nenoriu dainuoti. Todėl su kolega Haroldu ir sugalvojome naują projektą. „Pikų panos“. Tai nėra eilinė pigaus popso grupė, nes daugiau dėmesio skiriama kitokiai muzikai – su hiphopo „priemaišomis“.



– Ko gyvenime negalėtumėte sau leisti?



– Nežinau... Esu labai pareigingas, todėl visada stengiuosi atlikti savo darbus kokybiškai ir laiku.



Pirmiausia jaučiu atsakomybę klausytojams, todėl kelias dienas prieš koncertą nevartoju jokio alkoholio. O apie lipimą į sceną apsvaigus - negali būti nė kalbos, nes tai būtų siaubingas įžeidimas klausytojams. Tokių dalykų sau neatleisčiau niekada.



– Ar vis dar ruošiatės darytis plastinę operaciją, kad atsikratytumėte panašumo į atlikėją Juozą Liesį?



– Nebenoriu tikrai (juokiasi)! Tai buvo tiesiog skambūs žodžiai, kuriuos spauda eilinį kartą „pasigavo“...



Ankščiau klausytojai tikrai sakydavo, kad esu be galo panašus į Juozą, tačiau šiuo metu esu pakeitęs stilių ir jau niekas mūsų nebelygina. Žmonės mane pamėgo tokį, koks esu.



– Vis dar bendraujate su žmonėmis, kuriuos sutikote „Kelyje į žvaigždes“?



– Žinoma. Dauguma žmonių, su kuriais buvau „uždarytas“ kelis mėnesius, tapo gerais mano draugais.



Esu draugiškas individas, todėl su visais randu bendrą kalbą, kad ir kokio amžiaus ar kokias pareigas užimtų tas žmogus. Jeigu kas nors nenori su manimi bendrauti, aš tikrai nelįsiu, nes man to nereikia. Išgyvensiu ir be jo. Na, o su „keliečiais“ mes išgyvenome daug gero ir blogo, todėl, galima sakyti, esame šeima.



– Kodėl atliekate pop, o ne kokio nors kito stiliaus muziką? Juk Lietuvoje šio žanro muzikos ir taip nestinga...



– Aš neatlieku vien pop stiliaus muzikos – gal tik taip atrodo iš šalies. Šiuo metu mano muzikoje yra ir popso, ir roko elementų. Antrajame mano albume, kaip minėjau, klausytojai ras daug įvairios muzikos, o štai trečiajame – kurį irgi jau planuoju, – bus dar daugiau roko stiliaus dainų.



Noriu iškart nuraminti klausytojus: metalistu nepatapsiu. Tiesiog bus ta pati pop stiliaus muzika, tik su roko aranžuote bei keliais naujais elementais.



Noriu pasikeisti ir save ateityje matyti kitokį.



– Kada pirmą kartą užlipote į sceną?



– Pirmasis mano „užsiropštimas“ buvo tada, kai man buvo penkiolika ar šešiolika metų... Tiksliai nepamenu. Laikiau grojimo klarnetu egzaminą. Priešais sėdėjo rimta komisija ir mokytojai, o man drebėjo kojos – juk, galima sakyti, buvo sprendžiama mano ateitis. Bet egzaminą išlaikiau ir muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą tikrai gavau.



Kalbant apie dainavimą, pirmasis mano pasirodymas buvo Kauno Laisvės alėjoje. Su draugais dainavome įvairias dainas ir už tai gaudavome centų.



Taigi, pradėjęs nuo mažų scenų, dabar aš karaliauju jau didelėje, tačiau iki Povilaičio (estrados grando Stasio Povilaičio – autoriaus past.) man dar toli! Nors aš nenoriu būti toks, kaip jis – noriu būti kitoks nei visi.



– Kaip vertinate Lietuvos muzikos pasaulį?



– Manau, Lietuvos atlikėjai turi neblogą skonį ir klausytojai iš visų siūlomų dainų gali atsirinkti labiausiai patinkančias ir jų klausytis.



Kad ir kaip būtų gaila, kartais tenka atsisveikinti su gabiais atlikėjais. Nežinau kodėl, bet jie tiesiog dingsta nuo scenos. O gal jiems kas nors pataria nulipti?



Tikrieji muzikantai, kurie vertina save, muziką ir svarbiausia – klausytoją, visada liks scenoje ir dainuos, kad ir kas nutiktų.



– Kodėl šiemet su Grūdu nedalyvavote „Eurovizijos“ dainų konkurso nacionalinėje atrankoje?



– Mes su Grūdu turėjome tikrai neblogą dainą, tačiau joje kažko trūko, o klausytojui pateikti pusfabrikačio nesinorėjo. Pasitraukimas buvo pasirinktas kaip optimaliausias variantas. Juolab kad „Eurovizija“ – labai „slidus“ dalykas. Atrankos užkulisiuose vyksta daug negerų dalykų, į kuriuos mes nenorėjome veltis.



Be to, šio konkurso dalyviams labai juntamas žiūrovų spaudimas, ir jeigu atlikėjas nelaimi, yra apkaltinimas nebūtais dalykais.



– Kas jus labiausiai erzina kasdienybėje?



– Rytai! Esu pelėda, todėl atsikelti anksti rytą man yra kančia.



Šiaip esu optimistas ir į viską žvelgiu su šypsena veide. Gyventi tamsiame pasaulyje tikrai nesinori.



– Kas jums kuria stilių?



– Paskutinį kartą man jį sukūrė dizainerė Eglė Mickevičienė ir aš esu labai patenkintas jos darbu.



– Kaip sekasi bendrauti su gerbėjomis?



– Esu be galo dėkingas už man rodomą dėmesį, nors kartais aš nuo jo pavargstu. Mano senasis butas Kaune pilnas visokiausių dovanų, kurias man įteikė klausytojai. Paskutinį kartą iš vienos jau garbaus amžiaus ponios gavau sidabrinį pakabutį – mielą tokį.



Dėmesys man patinka. Ypač yra gera jo sulaukti ne tik iš jaunimo, bet ir iš vyresnio amžiaus žmonių.



– Ar teko patirti nemalonių įvykių po to, kai tapote visiems žinomu žmogumi?



– Pavojingas tas žvaigždžių pasaulis... Juokauju! Nors vieną kartą su Rūle (dar vienu Vudžio kolega iš pirmojo „Kelias į žvaigždes“ projekto – autoriaus past.) buvome labai išsigandę, kai kartą prie ligoninės kažkas į mus šovė. Ačiū Dievui, nepataikė.



Yra tekę susidurti ir su pakvaišusiais gerbėjais. Kartą su draugais užsukome į degalinę įsipilti degalų. Aš išlipau iš mašinos, o prie manęs pradėjo artėti stambus vaikinas su kauke ant veido. Išsigandau, tačiau jis manęs paprašė kaltu ant automobilio variklio gaubto išraižyti savo parašą. Kaip ir su šūviu, tąkart viskas baigėsi laimingai.



– Spaudoje buvo pasirodę publikacijų, kad su atlikėja Vilija esate pora. Kokie iš tiesų santykiai jus sieja ir ar turite „antrąją pusę“?



– Su Vilija bendraujame dar ir dabar, esame labai geri draugai. Spauda visais laikais rašė bet ką, o tiesos jų žodžiuose buvo mažiausia.



Ar šiuo metu esu vienišas, neatsakysiu, nes ši mano gyvenimo pusė yra privati!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis